Be abejonės. Nuo to laiko, kai jis išlipa iš vežimėlio ir pradeda socializuotis - norime mes to ar nenorime, - vaikui reikalingas mainų ekvivalentas.
Kol nuosavybė - vienintelė priimtina socialinio egzistavimo forma, kol piniginius ženklus mainome į paslaugas ir prekes (kurios kažkam priklauso), - vaikų kišenpinigių reikalingumo klausimas net nesvarstytinas.
Tačiau kiek reikia vaikui pinigų ir nuo kurio amžiaus? Kaip elgtis mums, suaugusiems, kad jų nelepintume, nežemintume ir nešantažuotume?
Kol vedžiojame vaiką už rankutės, pinigai jam nereikalingi. Bet kai jį paleidžiame, - jo kišenėse jau turi būti smulkiųjų bandelei, tušinukui, lipdukams... Ne daugiau.
1 klaida: pinigai už pažymius
Prie pinigų bandelei ir lipdukam ilgainiui pridedama suma važiuoti autobusu. Galima dovanoti vaikui dovanas už ketvirčio ar metų rezultatus, tačiau niekada neverskite pažymių ir pasiekimų į prekę, už kurią reikia mokėti. Tai iškart iškreips vaiko sąmonėje pasaulio vaizdą, ir jis pradės naiviai manyti, kad taip ir turi būti. Kad taip bus visada ir visur.
Nepaisant populiaraus posakio „Mokslas - tai tavo darbas“, mokymasis yra tik pasirengimas ateičiai. Suprantama, įbrukti dešimtinę už gerą pažymį kur kas lengviau nei kalbėtis su vaiku, jį įtikinėti. Bet tada būkite pasiruošę tam, kad vaikas įpras prie materialinio paskatinimo, ir mokymasis neteks savaiminės vertės.
Ir kaip nusivils jūsų palikuonis, kai palikęs tėvų lizdą staiga patirs, kad už bet kurį krustelėjimą jam niekas neskuba mokėti!..
2 klaida: pinigai už namų tvarkymą
Sulaukę paauglystės, žmonės paprastai liaujasi kloję lovą ir tvarkę rašomąjį stalą. Purvinos kojinės - ant toršero, auksiniai auskarai - ant kilimo... Moralai nepadeda. Efektyviau imtis veiksmo.
Jeigu jūs mokėsite pinigus vaikui už tai, kad šis susitvarko savo kambarį, nieku gyvu nepamirškite pareikalauti atlygio ir už visas savo paslaugas: maisto gaminimą, drabužių skalbimą bei lyginimą etc.
3 klaida: „Noriu, ir viskas!“
Atvirai kalbėkitės su savo vaikais apie šeimos finansinę politiką ir galimybes.
Suprantama, tėvai - silpnavaliai žmonės, ir jeigu dukters klasės draugė po mokyklą vaikšto su „brendu“, o mūsų kūnas ir kraujas vilki kinų produkciją, - ši mintis mums nepakeliama. Verčiau jau apsiimsime dar tris papildomus darbus, kad tik ji neatrodytų prasčiau!
Vaikai turi jausti mūsų apsaugą, kuri kyla iš mūsų meilės. Jie nuo pat pradžių turi žinoti, kad nekentės alkio ir nešals. Bet jie taip pat aiškiai turi suvokti, kad jeigu tėvai negali nupirkti penktos poros batų, šį faktą reikia tiesiog priimti kaip faktą.
Jeigu su mūsų vaikais kažkas ne taip, - kalti tik mes patys. Todėl, kad davėme jiems nemokamo sūrio, neįtardami, kad vieną negražią dieną pakliūsime į savo pačių neatsakingumo, silpnavališkumo spąstus. Dar blogiau: prispaus šie spąstai ne mūsų ranką.
Parengė Vilma Skiotienė
