Atsako psichologė Rūta Bubelienė.
Negirdėjau nieko apie šv. Pyktį, gerbiamas Arvydai. Vargu ar yra toks šventasis... O kalbant rimtai, tas vadinamasis šventas pyktis, manyčiau, yra Dievo rūstybės sinonimas. Ar žmogui pritiktų emocija, kurią senovėje prilygindavo žaibui su griausmui?
Žmogui pyktį nėra lengva suvaldyti. Juk sakoma: užvirė pykčiu, plūstelėjo pykčio banga, užvaldė aklas pyktis. Jis kyla spontaniškai, nevalingai, jo apimti mes tarsi apgirstame, nebepajėgiame protauti. Kilus pykčio bangai, kartu su adrenalinu priplūsta energijos, kurios iškrova agresijos pavidalu gali būti maloni. Todėl kai kurie pikčiurnos net nenori pykčio valdyti. Kai kada šis malonumas gali būti net dvigubas, jeigu pyktį lydi įsitikinimas savo teisėtumu, užgožiantis menką kaltės graužatį dėl negebėjimo susitvardyti.
Galiu spėti, gerbiamas Arvydai, kad kalbate kaip tik apie teisuolišką pyktį. Bet ar jis šventas? Supykęs siekiate pateisinti savo pyktį, juolab kad pykstantis žmogus atrodo nekaip net ir negrieždamas dantimis: išraudęs veidas, išpampusios gyslos, sugniaužti kumščiai... Taigi turite įtikinti save, kad supykote ne šiaip, o teisėtai, „šventai“. Jūsų galvoje tuo metu vyksta mini teismo procesas, kuriame jūs esate prokuroras, jūsų sąžinė – teisėjas, o pykčio objektas, suprantama, – kaltinamasis. Ir jis žaibiškas nuteisiamas jo advokatui nespėjus nė prasižioti! Jūsų sąžinė nuraminta, o pyktis tampa bausme jį sukėlusiajam, Tokie „teismo procesai“ be advokato, ginančio kitą pusę, teisuolio galvoje neišvengiamai pasibaigia jo naudai. Bet ar tikrai iš jo pykčio yra naudos?
Νė per nago juodymą! Ir teisingumas čia netriumfuoja. Iš švento jūsų pykčio nieko gera nei jums, ne pasauliui (nebent supyktumėte ant savęs ir labai išsigandęs pultumėte taisytis). Tai neįkrės proto nei jums, nei jūsų pykčio objektui, juolab nepagerins santykių su juo. Priešingai, teisuolio įniršis yra žalingas visiems, o pirmiausia jam pačiam, nes atskiria jį nuo pasaulio, uždaro kiaute, kur kitokių nuomonių nėra. Tariamai šventas pyktis pamina jūsų žmogiškumą. Budistai tikina, kad nušvitusieji nepyksta ir kad tai – bene svarbiausias jų pasiekimas, palyginti su klaidžiojančiaisiais tamsoje...
