Žiniasklaidoje plačiai nuskambėjo faktas, jog praėjusį šeštadienį į Lietuvą buvo atvykęs Rusijos Dūmos Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas. Jau ne vienerius metus Rusijos aukšti pareigūnai aplenkia Lietuvą, todėl šis vizitas galėjo tapti gera proga aptarti dvišalius santykius parlamentiniu lygmeniu.
Tačiau taip neįvyko. Šeštadienį K.Kosačiovas kaip svečias dalyvavo naujai įsteigtos K.Prunskienės Lietuvos liaudies sąjungos steigiamajame suvažiavime. Ir atsisakė susitikti su savo kolega, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininku Audroniu Ažubaliu.
Jau sekmadienį Užsienio reikalų žinybos vadovas V.Ušackas, neformalioje aplinkoje, krepšinio rungtynėse susitikęs su Rusijos vicepremjeru Sergejumi Ivanovu įvertino tokį K.Kosačiovo poelgį kaip „peržengiantį diplomatinio etiketo ribas“. URM šia proga jokio pareiškimo nepadarė, todėl galime remtis tik žiniasklaidos pranešimais. Jei kolegos rašo, matyt, taip ir pasakė. Ir nusprendė, kad Lietuva turi sužinoti, ką ministras pasakė.
Jau pirmadienį, matyt įsižeidęs Audronius Ažubalis organizuoja spaudos konferenciją (gal tai tik sutapimas?) kurioje pažeria kaltinimų Rusijai bangą. Vėl kliūva kaimynų specialiosioms tarnyboms, jų siekiams dominuoti postsovietinėje erdvėje ir pan. Parlamentaras vėl pamoko ir paaiškina Rusijai, kaip jai derėtų elgtis.
Įdomi diplomatija. Tokią pavadinčiau mažų vaikų diplomatija. Solidumo ir gero tono trūksta abiems pusėms. Tokios šiandien yra dvišalių santykių realijos ir jas belieka priimti. Tiek vienoje, tiek kitoje pusėje valdžioje yra žmonės, nesugebantys peržengti per savo pačių susiformuotas mastymo klišes ir šablonus.
V.Ušackas nuoširdžiai stengiasi. Tačiau jis – konservatorių (TS-LKD) atstovas Vyriausybėje. O TS-LKD partijos (bent jau jų vadovų) nuostatos Rusijos atžvilgiu yra seniai žinomos. Šiuo atveju, pasirinktas ne dialogo, o beatodairiškos kritikos įvairiais lygmenimis kelias. Dabar nekalbėsime apie tai, kiek ši kritika teisinga. Nes kalbame apie dvišalę diplomatiją. Be to, kalbant apie kritiką yra labai svarbu, kas kritikuoja. Kiek pats kritikas yra švarus. Ar turi jis moralinę teisę kritikuoti ir pamokslauti ir kaip gerai jis pats tvarkosi savo kieme.
Kaip bebūtų, V.Ušacko nusivylimas yra suprantamas. Dirba stengiasi, gerina santykius – tačiau jie kaip negerėja, taip negerėja. Rusija kaip visada žaidžia savo stiliumi – su šitais bendrausime, o su šitais – ne. Atseit, norite gerų santykių su Rusija, kituose rinkimuose balsuokite už K.Prunskienės partiją. Po A.Ažubalio demaršo jo Rusijos kolega K.Kosačiovas su palengvėjimu galės patvirtinti, kad teisingai padarė, jog atsisakė susitikti su politiku, „nedraugiškai“ nusiteikusiu Rusijos atžvilgiu.
Ši diplomatija yra visiškai ne diplomatija, o vaikų žaidimas. Peržengė ar neperžengė K.Kosačiovas diplomatinio etiketo ribas? Jos nėra niekur užrašytos, tačiau turėtų veikti, lyg būtų užrašytos. Susitikti derėtų vien iš mandagumo.
Tačiau į šį klausimą galima pažvelgti ir iš kitos pusės. Tuo Rusijos pusė parodo, kad nėra patenkinta dvišalių santykių esme, jų eiga bei tais, kurie šiuos santykius Lietuvoje įgyvendina. Tai irgi yra priemonė, būdas parodyti kaimynams savo požiūrį į juos. K.Kosačiovas nieko neužgauliojo, kalbėjo tiesiai ir korektiškai. Susitiko su tais, su kuriais norėjo ir nesusitiko su tais, su kuriais nenorėjo.
Visa kita yra interpretacijos. Beje, jeigu sekmadienį Rusijos vicepremjeras S.Ivanovas stebėjo krepšinį katu su V.Ušacku – nėra viskas taip jau beviltiška. Bent jau nusifotografavo kartu...
Deja, šiandien Rusija yra ta šalis, kuri kaip lakmuso popierėlis parodo mūsų vidinę dezintegraciją, susiskaldymą ir rietenas. Tai vyksta ne tik valdžios koridoriuose, tai vyksta ir žmonių mintyse.
Politikai bando veikti panašiu ritmu. Jau daugelį metų yra sėkmingai išnaudojamos negatyviai dabartinės Rusijos atžvilgiu nusiteikusių Lietuvos piliečių nuotaikos. Tokia užsienio politika buvo sėkmingai paversta vidaus politikos tarnaite ir „schema“ sėkmingai veikė iki 2008 metų pabaigos.
Todėl keista, kad iki šiol niekas nebandė pasinaudoti „prorusiškai“ nusiteikusių gyventojų simpatijomis ir balsais. K.Prunskienės Lietuvos liaudies sąjungą galėtume pavadinti pirmąja kregžde, kuri atvirai deklaruoja savo simpatijas Rusijai. Ir tai, pasak, Prezidentės Dalios Grybauskaitės yra gerai. Rinkėjai galės pasirinkti.
Turėtume būti ramesni ir solidesni, nesiblaškyti ir nesišvaistyti kaltinimais bei pamokymais, kaip kaimynams gyventi. Tokia diplomatija rezultatų neduoda. O vertybes geriausia diegti namuose. Kol tai yra nepadaryta, kalbėti apie užsienius – bergždžias reikalas.
