Rinkimus laimėjusių keturių partijų koalicija šiandien turėtų paskelbti visą kandidatų į ministrus sąrašą. Nepriklausomai nuo dar neįvardintų vieno kito kandidato pavardžių, jau dabar aišku, kad ministrų kabineto personalinė sudėtis gerokai skirsis nuo tos, kuri buvo linksniuojama prieš rinkimus, kaip „šešėlinis“ opozicinių jėgų socialdemokratų vadovaujamai vyriausybei kabinetas.
Iš politinės darbotvarkės dingo pavardės žmonių, kurių profesinė kompetencija ir nuosekli socialinė laikysena reformas žadėjusiems politikams, mano nuomone, padėjo pelnyti rinkėjų palankumą. Ir priešingai: iškilo pavardės politikų ir specialistų, apie kuriuos prieš rinkimus kalbama nebuvo, o jei ir būtų buvę – populiarumo rinkimų laimėtojams vargu ar jie būtų pridėję.
Iš septynių Tėvynės Sąjungos deleguojamų ministrų tik du – Rasa Juknevičienė ir Kazys Starkevičius – buvo įvardyti „šešėliniame“ konservatorių kabinete prieš rinkimus. Kitos penkios pavardės yra naujos. Gerai tai ar blogai, ir ką tai galėtų reikšti – klausimas vertas atskiro aptarimo. Tačiau šį kartą – ne apie tai, o apie prioritetą, kurį pagarsino viena iš tų „naujų“ kandidatūrų į ministrus, būtent, – užsienio reikalų.
Vos tik priėmęs Andriaus Kubiliaus pasiūlymą užimti ministro pareigas, ambasadorius Vygaudas Ušackas iš karto iškėlė savo žygio vėliavą: „svarbiausia vertybė – užsienio politikos tęstinumas ir geri santykiai su kaimynais“.
Politikos tęstinumas pats savaime – ar ji būtų vidaus, ar užsienio – nėra jokia vertybė. Vertybė yra ne tęstinumas, bet politikos efektyvumas, kuris rodo valdžios pajėgumą laiduoti visuomenės saugumą, jos gerovę, šalies gerą vardą ir autoritetą savo pačios piliečių bei tarptautinės bendruomenės akyse. Todėl gyvenime neišvengiamai pasitaiko laikotarpių, kada politiką ne tik reikia, bet ir privalu keisti, kadangi ji tampa neefektyvi, stokojanti racionalios krypties ir jos pagrindimo, ima nebetarnauti žmogui bei visuomenės gerovei. Būtent dėl šios priežasties rinkėjai ir nušlavė nuo valdžios olimpo valdančiuosius socialdemokratus su jų sąjungininkais, tuo aiškiai pareikšdami ne politikos tęstinumo, bet radikalių permainų lūkesčius.
Kiek šie permainų lūkesčiai liestų Lietuvos užsienio politiką? Ar čia tikrai viskas taip jau gerai, kad jos tęstinumas iškeliamas į „svarbiausių vertybių“ rangą? Drįsčiau labai abejoti.
Pirmadienį Briuselyje įvykęs Europos Sąjungos šalių užsienio reikalų ministrų susitikimas aiškiai parodė, kad derybų atnaujinimo su Rusija klausimu Lietuvos diplomatija patyrė stambią nesėkmę. Ji ne tik pasirodė kaip itin pretenzinga, tačiau labai nereikšminga proceso dalyvė Europoje, bet drauge liko ir savotiškos ironijos objektu Rytuose. Ar blaiviai mąstančios šalies diplomatija leistų save statyti į tokią nedėkingą padėti? Manau, kad ne.
Lietuva neįstengė padaryti jokios įtakos galutiniam sprendimui atnaujinti derybas su Rusija, bet ir likusi izoliuota, nebeturėdama šalininkų tarp likusių 26 Europos Sąjungos valstybių, vis tiek aklai ir kietakaktiškai tam priešinosi, nors jokių pasekmių, išskyrus reputacijos nuostolius, toks užsispyrimas nebegalėjo turėti. Kai kurie mūsų diplomatai Vilniuje dabar aiškina, neva taip Lietuva išsaugojo savo „moralinį veidą“.
Tuo tarpu užsienio politikos ekspertai mano kitaip. Vienas Suomijos tarptautinių santykių instituto atstovas BNS korespondentui pažymėjo, kad Europos Sąjungoje vyrauja kompromiso ieškojimo kelias. Kitas būdas – nuolat pabrėžti ir kelti savo interesus. Kai į vienus atsižvelgiama – pateikti naują interesų paketą. Kaip tik tuo keliu pabandė eiti Lietuva.
Europos Sąjungoje, pasak suomių analitiko, tokia pozicija paprastai nevertinama. Laikantis tokios taktikos „sėkmingai sužaisti“ galima vieną ar du kartus.
Lietuva tą savo „sėkmingą partiją“, jeigu šitokį beatodairiškumą galima vadinti sėkme, iš tiesų jau sužaidė. Šių metų pavasarį jį vetavo derybų su Rusija pradžią, kol Europos Sąjunga vis dėlto sutiko į šių derybų mandatą įtraukti visą Lietuvai svarbių reikalavimų sąrašą. Taigi, šios taktikos vaisiai – „saldūs lapeliai“ – jau anksčiau tapo nuskanauti, dabar atėjo metas paragauti ir „karčių šaknelių“.
Antra vertus, buvo ir vienas esminis skirtumas tarp Lietuvos bandymo stabdyti Europos šalių lokomotyvą pavasarį ir dabar.
Anuomet Lietuva vis dėlto gynė savo tiesioginius interesus, susijusius ypač su energetiniu saugumu, ir turėjo veto teisę. Ir į tai buvo atsižvelgta. Dabar ji vėl bandė elgtis kaip „supergalybė“, nepastebėdama, kad šį kartą ji neturėjo ne tik veto teisės, ne tik rimtesnės argumentacijos savo pozicijai pagrįsti, bet ir minimaliai reikalingo tarptautinio autoriteto. Lietuvos nepalaikė ne tik didžiosios valstybės, bet ir bendro likimo sesės – Latvija su Estija.
Maža paguoda, kad šitokios mūsų politikos „simpatikas“ yra Lenkijos prezidentas L.Kaczynskis. Jo paties autoritetas tiek Europoje, tiek pačioje Lenkijoje yra, švelniai tariant, nedidelis, tad Lietuvos užsienio politikos reikaluose jis – menkas ramstis.
Prisiminus dar patirtą fiasko su visais bandymais klebinti Briuselio durų rankenas, siekiant pakeisti stojimo į Europos Sąjungą įsipareigojimus ir išmelsti Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo terminą tuo metu, kada ilgus metus nieko neveikus ir nesirūpinus savo energetiniu saugumu buvo susigriebta, jog netrukus pristigsime elektros, – Lietuvos užsienio politikos „trajektorija“ atrodo labai „sudėtinga“. Ji matoma visiems, išskyrus galbūt tik pačius mūsų užsienio politikos vairuotojus. Tiek lenkai, tiek estai, tiek ir latviai patyliukais jau traukiasi iš bendro atominės jėgainės projekto ir rengiasi savo jėgomis rūpintis energetiniu saugumu, nes supranta, kad toks irzlus, sunkiai sukalbamas, nuolat visiems prieštaraujantis, o tuo pat metu pakankamai gerą „apetitą“ turintis partneris, kokiu prisistato pasauliui Lietuva, paprasčiausiai yra nepatikimas. Matyt, tai irgi yra vienas iš veiksnių, kurie pastūmėjo latvius išeiti su iniciatyva elektros kabelį iš Švedijos tiesti į Latviją, bet ne į Lietuvą.
Todėl aš labai abejočiau, kad šitokia užsienio politikos kryptis yra didelė vertybė. Juo labiau neįsivaizduoju, kad šitokios politikos tęstinumas galėtų laiduoti „gerus santykius su kaimynais“.
Radijas „Laisvoji banga“
