Algirdas Brazauskas - epocha Lietuvos politikoje. Praėjus dvidešimtmečiui nuo 1990 m. kovo 11-osios, diskusijos dėl jo vaidmens šalies istorijoje tokios pat karštos, kaip Sąjūdžio gimimo ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais.
Šis straipsnis pirmąkart paskelbtas „Balsas.lt“ 2010 m. kovo 10 d.
***
Nepriklausomybę Lietuvai iškovojo dvi jėgos: Sąjūdis ir savarankiški komunistai – Lietuvos komunistų partija (LKP). Pastarieji nusipelnė tuo, kad „nuo smūgių saugojo“ Vytauto Landsbergio vadovaujamą Sąjūdį, kad šis „galėtų laisvai šakotis“, o tuometis jų vadovas Algirdas Mykolas Brazauskas atliko tarsi „buferio“ vaidmenį. Taip tvirtina socialdemokratas Česlovas Juršėnas, kartu su partijos bendražygiais surengęs „nepriklausomybės priešaušriui“ skirtą konferenciją, nes, jo žodžiais, „reikia priminti, jog Kovo 11-oji neatsirado iš dangaus.“
Tuo metu Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys, politologas Vytautas Radžvilas sako, kad taip elgdamiesi socdemai siekia išbalinti tikrąją LKP poziciją, kuri iš tiesų buvo veidmainiška.
Socialdemokratinė istorijos vizija
„Norime pasakyti, kad 1990-ųjų kovo 11-oji nėra nuleista nuo dangaus, neatsirado iš nieko. Ją parengė Sąjūdis, tačiau Kovo 11-osios labui dirbo ir savarankiškoji LKP“, – Č. Juršėnas, vienas iš Mokslų akademijoje surengtos konferencijos „Nepriklausomybės atkūrimo priešaušris“ iniciatorių, tikina, kad LTSR Aukščiausiosios Tarybos nuopelnai Lietuvai ir jos Nepriklausomybei – nederamai pamiršti arba sumenkinami.
Esą svarbu žinoti, kad Nepriklausomybės pamatai pakloti jau LTSR Aukščiausioje Taryboje 1990 m. vasario 7 d., mat tada buvo priimtas LTSR AT nutarimas, naikinantis 1940 m. LTSR AT ir Liaudies Seimo sprendimus.
Pasak Č. Juršėno, tada jau buvo likęs tik vienas žingsnis iki Nepriklausomybės paskelbimo, mat teisiškai Lietuvos įstojimas į Tarybų Sąjungą 1990-ųjų vasario 7-osios nutarimu jau buvo panaikintas.
Nesigaili nepaskelbę Nepriklausomybės
Vis dėlto, Nepriklausomybės LTSR „parlamentas“ nepaskelbė. Č. Juršėno teigimu, todėl, jog tą bet kokiu atveju būtų padaręs Sąjūdis. „Ir teisingai buvo padaryta: nereikėjo [LTSR AT] šio žingsnio žengti, nes jau ėjo Sąjūdžio rinkiminė kampanija. Juk tautos nusistatymas [dėl Nepriklausomybės paskelbimo] buvo toks aiškus, jog kitaip elgtis nebuvo galima – tik klausimas buvo dėl taktikos“, – socialdemokratinę istorijos viziją išdėstė Č. Juršėnas.
Politikas priminė, jog pats Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis yra sakęs, jog jėgos, kurios dirbo Nepriklausomybės vardan buvo dvi: Sąjūdis ir savarankiška kompartija.
„Ji atliko savo vaidmenį. Kartais tai buvo, sakykime, „buferio“ vaidmuo, skirtas apsaugoti nuo smūgių kitus, arba, vaizdžiai tariant, už plačių Brazausko pečių kiti galėjo šakotis laisvai, nes žinojo, kad visų pirma kirs Brazauskui, o kietiems gal paskui, o kiti gal ir išsilakstys. O Brazauskas – priekyje. Todėl jis turėjo atsargiau šnekėti. Kitaip negu, sakykime, Laisvės lyga, bet, antra vertus, ar Sąjūdžio atstovai kalbėjo taip, kaip Antanas Terleckas?“, – Č. Juršėnas aiškino, jog apie istoriją „reikia sakyti visą tiesą“.
Oportunistai ir prisitaikėliai bando išbalinti istoriją?
Vytautas Radžvilas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys, teigia, kad tuometės Aukščiausiosios Tarybos sesija „kaip veidrodis atspindi tikrąją tuometinės Komunistų partijos poziciją, jos strategiją ir taktiką Lietuvos Nepriklausomybės atžvilgiu“.
O ši pozicija, Vilniaus universiteto profesoriaus teigimu, visada buvo dvilypė, ir, norint ją įvertinti, reikia pažymėti, jog Lietuvos kompartijoje, ypač Sąjūdžio laikotarpiu, buvo ir daug „sąjūdinės" dvasios žmonių, kurie Nepriklausomybę išties artino.
„Tačiau kompartijos vadovybė vis dėlto buvo nomenklatūrinė ir, kalbant tiesiai šviesiai, žaidė dvigubą žaidimą. Po to, kai Kovo 11-osios Aktas buvo paskelbtas, dalis tos kompartijos veikėjų mėgina savaip kompensuoti tai, ką suprato praradę vasario 7-tąją“, – kalbėjo politologas.
„Iš tiesų jie Nepriklausomybės nepaskelbė todėl, kad dvilypė ir susitaikėliška partijos vadovybės pozicija iš esmės išliko iki pat 1991-ųjų rugpjūčio pučo, kai Lietuva galutinai tapo nepriklausoma“, – svarstė V. Radžvilas.
Tiesiog rūpinasi įvaizdžiu
Jo nuomone, rengdami specialias konferencijas apie LTSR Aukščiausiosios Tarybos darbą ir veiklą, socialdemokratų partijos veikėjai siekia kokiu nors būdu išbalinti savo tikrąją partijos poziciją: „Nors dažnai teigiama, kad nereikia mąstyti apie praeitį, o galvoti apie ateitį, tai dažniausiai ir daro socialdemokratų partijos atstovai. Jei mes atidžiau pažiūrėsime, kas 20 metų vyksta Lietuvoje, yra visiškai akivaizdu, kad, turintys milžinišką ideologinio darbo ir veiklos patirtį, šios partijos atstovai tobulai įkūnija Džordžo Orvelo šūkį: „Kas valdo praeitį, tas valdo ateitį“.
Pašnekovas teigia, kad to meto nomenklatūrininkų vis leidžiami išsamūs memuarai – neatsitiktiniai: jie vis pasirodo ir yra platinami tik todėl, kad pateiktų socdemams palankią praeities įvykių interpretaciją.
„Vis dėlto, Nepriklausomybės klausimas yra pernelyg rimtas. Ir čia iš tikro tas atvejis, kai nepriklausomybę paskelbė Sąjūdis. Tai rodo, kad Socialdemokratų partijoje yra žmonių, kurie supranta, kad tai – rimta įvaizdžio dalis, todėl ir imamasi mėginimų bet kuria kaina sureikšminti vasario 7 d. nutarimą“, – V. Radžvilo nuomone, minėtas nutarimas kaip tik atspindėjo lietuviškųjų komunistų bailumą.
„Tai buvo oportunistiška ir prisitaikėliška pozicija“, – apibendrino VU dėstytojas.
Komunistų priimtas nutarimas – bereikšmis
Docentas Dainius Žalimas, VU teisininkas, teigia, kad LTSR Aukščiausioji Taryba įgaliojimų atkurti Nepriklausomybę teisiškai turėti negalėjo – ji tiesiog buvo ne rinkta, o „parinkta“. D. Žalimas 1990 vasario 7 d. nutarimo nelaiko teisiškai reikšmingu.
„Nutarimą laikyčiau taktiniu žingsniu, siekiant neatsidurti politinio proceso pakraštyje. Vasario 7 d. nutarimas ir Kovo 11 Aktas – nėra tarpusavyje priklausomi įvykiai. Vasario 7 d. nutarimas niekaip [teisiškai] nepaveikė kovo 11-osios Akto“, – kalbėjo VU docentas, tarptautinės teisės specialistas.
„Pirmuoju atveju tai buvo Lietuvos TSR institucija, įsteigta Sovietų Sąjungos marionetinio-kvazivalstybinio darinio, o kitu – Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas išrinktas tiesioginiais demokratiniais rinkimais. Ir tik AT turėjo įgaliojimus priimti sprendimus dėl Lietuvos Respublikos ateities“, – komentavo teisininkas, tačiau pažymėjo, jog 1990 vasario 7 d. nutarimas reikšmingas žvelgiant politiškai arba visuomenės sutelkimo prasme.
***
1990-02-07 LTSR Aukščiausiosios Tarybos Nutarimas // Laurinavičius Č., Sirutavičius V., Lietuvos istorija. Sąjūdis: nuo "persitvarkymo" iki Kovo 11-osios, t. XII, I d., Vilnius, 2008, p. 549-550.
