„ Kiekvienas tavo žodis išdidus, bet mielas, Kiekvienas tavo mostas laisvas ir platus, Kalbėjo apie tavo didžią, gražią sielą, Praaugusią, lyg aukštas medis girioje, visus medžius. ... AŠ PAŽINAU KARALIŲ TAVYJE.“ Vytautas Mačernis
„ Nėra nieko garbingesnio, kaip valdyti šalį kilniaširdiškai. Tačiau būti kilniaširdžiam valdant šalį labai sunku. Jeigu veiksite neryžtingai, labai greitai prieisite prie nuolaidžiavimo. Kadangi valdyti šalį kilniaširdiškai yra sunku, geriausia ją valdyti griežtai. Būti griežtam valdant šalį – reiškia būti reikliam dar prieš nutinkant nepageidautiniems dalykams. Tačiau tas, kuris elgiasi griežtai, kai blogis jau prasiveržia, yra panašus į tą, kuris spendžia spąstus.“ (Slaptoji samurajų knyga)
Nieko naujo po šia saule. Karalystė, imperija ar parlamentinė Respublika – iškilus pavojui tautos akys krypsta į aukščiausią valdžią. Ir visai nesvarbu, kad į aukščiausią valdžią nebesikreipiam Jūsų šviesybe ar Jūsų kilnybe, o žmonės vieni apie kitus mano, kad yra paviršutiniški, kvaili ir savanaudžiai, vis tiek yra viltis, kad tas kuris valdo yra išmintingas ir kilnus. Net pasaulyje, kur melas toks gražus ir nepriekaištingas, o tiesa atrodo neįtikėtina, vis tiek yra ieškančių tos tiesos ir vilties ją rasti palaikančių ženklų.
„ Tepadeda man Dievas!” – Seimo nario priesaikos žodžiai. Dar taip neseniai, padėję ranką ant Konstitucijos, šiuos žodžius vienas po kito kartojo tautos išrinktieji. „ Tepadeda man Dievas!” – aidėjo Parlamento erdvė, nors tobulas Seimo nario priesaikos įstatymas leidžia prisiekti ir be paskutinio sakinio.
Tai leidžia tikėtis, jog šiuos žodžius tarę parlamentarai supranta, kad virš jų – tik Dangus. Tai leidžia tikėtis daug kuo. Kad darbas Parlamente yra ne dėl algos, o dėl bendrojo gėrio. O tas gėris kaip ir pats gyvenimas yra dvasinė sąvoka. Kad bus situacijų, kai partijos lyderio patarimo ar teismo sprendimo neužteks, jog būtum ramus, radęs atsakymą. Bus situacijų, kai paaiškės, kad neužtenka deklaruoti jog priklausai Ištikimybės priesaikai ar Maldos grupei, kad tavo sprendimai nekeltų abejonių. Bus situacijų kai paaiškės, kad visuma yra daugiau negu faktinių aplinkybių suma ir priimti teisingą sprendimą bus įmanoma tik atsakius į klausimą, ką šitoje situacijoje darytų Meilė. Vyks kovos, nugalėtoją kuriose išaiškinti bus neįmanoma. Tada didžiausios pagarbos bus vertas tas, kuris sugebės pasirašyti Taikos sutartį…
Rezonansinė byla, gaudžianti lyg didžiulis pavojaus varpas, įsiūbuotas iki nesuviokiamos amplitudės. Kas vyksta? Ir anksčiau gaudė pavojaus varpai. Bet užtekdavo kažkam neatpažintam minioje sušukti : „ Likviduokim Varpininką ir pavojaus neliks!“ – tauta tokiam sprendimui pritardavo.
Kas pasikeitė? Kodėl keturis metus gaudžiantis varpas šįkart netyla?!
„ Lietuviai viską sugadins. Jie beveik niekada nebuvo nepriklausomi. O kai buvo, gyveno diktatūroje. Apgailėtini žmonės.” Taip kalbėjo Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas, mums stovint Baltijos kelyje. Piktinomės, vadinom jį arogantišku išsišokėliu, tada patys dar neįsivaizduodami, kokios sunkios o kartais ir tragiškos pamokos, kuriant savo valstybę, mūsų laukia.
„Aukime“ – linkėjo kardinolas Vincentas Sladkevičius, susigrąžinus Katedrą.
„Nebijokite“ – drąsino popiežius Jonas Paulius II Vingio parke 1993m.
„ Ašara Dievo aky, Lietuva, ką tu veiki?“ – beldėsi į mūsų sąmonę tautos dainius Justinas Marcinkevičius. „ Ginti savo konstitucines teises yra kiekvieno piliečio pareiga“ – skelbė visoje šalyje advokato Kęstučio Čilinsko įsiūbuotas varpas.
Ir mes augome. Dar ne visada patys tą suvokdami, dar didžiuodamiesi tuo santūriai, piliečiai vieną po kito sėkmingai laiko savo brandos egzaminus. Vienas iš brandos bruožų – teisingumo kaip pamatinės sąlygos bendrajam gėriui egzistuoti suvokimas. Šiandien jau daugelis ne tik mokame įvardinti, bet ir visa esybe jaučiame: kai valstybėje teisingumo sistema nefunkcionuoja, tokiu atveju jį vykdyti imasi patys žmonės, „berniukai“, privačios saugos tarnybos ar kažkas klastingas ir net žiaurus, norintis išlikti šešėlyje ir marionečių lūpomis raginantis naikinti Varpininkus.
Valia ir ryžtas ieškančių tiesos – stipri jėga, šį kartą atliepianti sistemos veiksmams ir neleidžianti to rezonanso nuslopinti.
Taip norisi tikėti, kad ir politikai išlaikys brandos egzaminą, paskelbdami, kad inkvizicinė Varpininkų naikinimo era baigėsi. Sugebėjimas įvardinti, kuo skiriasi parlamentaro, girto sulaikyto prie vairo, imunitetas nuo Varpininko imuniteto būtų taip laukiamas politikų brandos įrodymas.
Paskelbus, kad niekam nebus leista kėsintis į Parlamento, o tai reiškia ir Tautos teisinę neliečiamybę, artėjantis pirmininkavimas Europos Sąjungos tarybai įgautų visai kitą prasmę. Tai galėtų būti prasmingas veiksmas tų, kurie sugeba tarpusavyje sutarti ir turi ką pasakyti. Kol kas nemažai daliai piliečių tai panašu į tuščią, jų neliečiantį formalumą. Ką gero gali pasakyti kitiems, kai tavo paties kieme betvarkė ir chaosas? Džiugu tai, kad jau daug mūsų nekantriai laukiančių tos istorinės Taikos sutarties tarp valdžios ir piliečių pasirašymo ir norinčių pagarbiai ištarti : „ AŠ PAŽINAU KARALIŲ TAVYJE.“
Rita Jusienė
