Viktoro Janukovičiaus pergalė Ukrainos prezidento rinkimuose šiandien neretai traktuojama, kaip Kremliaus laimėjimas ir ženklas, kad Vakarai turės trauktis iš „rusiškosios“ įtakos zonos. Realių prielaidų tam iš tiesų nėra, o jei taip atsitiktų – tai būtų didelė strateginė Vakarų klaida.
Spalvotųjų revoliucijų krachas
Kai Ukrainoje, Gruzijoje ir Kirgizstane įvyko vadinamosios spalvotosios revoliucijos, Vakaruose tai buvo suprasta, kaip ženklas, kad posovietinė erdvė galutinai atsikrato senojo palikimo ir pradeda tvirtai judėti link Vakarų demokratijos modelių. Daugelis netgi tikėjo, kad netrukus tokios revoliucijos įvyks daugelyje posovietinių valstybių. Pirmiausia – Baltarusijoje, Uzbekistane, Turkmenistane, Armėnijoje ir Azerbaidžane. Šis įsitikinimas buvo toks stiprus, kad Vakaruose įsivyravo palaiminga ramybė: nebereikia nieko daryti, nes revoliucijos tiesiog įvyks savaime. Maža to, net nebuvo skiriama pakankamai dėmesio paremti tas valstybes, kuriose jau nugalėjo demokratiniai judėjimai.
Teko skaudžiai nusivilti. Rezultatas: nė vienos naujos revoliucijos, chaosas vietoje demokratijos Kirgizijoje ir antidemokratinių jėgų pergalė Ukrainoje. Na, vienintelė Gruzija tvirtai laikosi provakarietiško kurso, tačiau paramos jai aiškiai trūksta (ypatingai iš Europos Sąjungos (ES) pusės) ir tuo pačiu metu šalis patiria didžiulį Rusijos spaudimą.
Tokia padėtis susiklostė todėl, kad Vakarai ir Rusija, galima pasakyti, apsikeitė mentalitetu: Europa nusprendė eiti nuo senovės rusams būdingu keliu ir tikėtis, kad problemos kažkaip išsispręs savaime, o štai Rusija pasekė pragmatiškų kapitalistų pavyzdžiu ir ėmėsi aktyvių veiksmų, leidusių užkirsti kelią naujoms revoliucijoms ir netgi atkurti savo įtaką tose šalyse, kur atrodo jau buvo pralaimėjusi. Tačiau šių Rusijos laimėjimų tikrai negalima vadinti galutine pergale.
Marionetė, bet ne rusų
Jei Ukrainos rinkimus traktuoti, kaip Vakarų ir Rusijos rungtyniavimą – juos laimėjo Rusija. Tačiau toks traktavimas yra ydingas, nes pirmiausiai tai – Ukrainos prezidento rinkimai. Ukrainiečiai šiuose rinkimuose rinkosi ne tarp Rusijos ir Briuselio, o tarp dviejų oligarchų, kurių vienas demonstruoja didesnę meilę Maskvai. Net rinkėjai, balsavę už Juliją Timošenko, neretai prasitardavo, kad renkasi „mažesnį blogį“.
Taip, Rusija aktyviai parėmė V.Janukovičių. Reikia pridurti, kad darė tai tikrai efektyviai. Pralaimėjus 2004 m. rinkimuose, Kremlius atsisakė primityvios ir neveiksmingos vieno kandidato palaikymo propagandos ir šiuose rinkimuose kur kas efektyviau veikė per Ukrainos visuomenines organizacijas, spaudą, tautines bendrijas ir pavienių institucijų vadovus. Žinoma, laimėjus V.Janukovičiui, Kremliaus įtaka Ukrainoje sustiprės, tačiau tikroji pergalė atitenka ne Maskvai, o rytų Ukrainos oligarchams.
V.Janukovičiaus asmenybė turbūt niekam neprimena iškilaus lyderio. Ką ten kalbėti, pora teistumų, atitinkamos elgesio manieros ir nesugebėjimas surišti sakinio iš 3 žodžių. Tačiau jis nėra Kremliaus politinių technologijų produktas. V.Janukovičiaus „gimdytojas“ yra Ukrainos plieno pramonės magnatas Rinatas Achmetovas, dažnai vadinamas išrinktojo prezidento „pinigine ir smegenimis“. R.Achmetovas – totorius, nedegantis aistringa meile Rusijai. Kaip ir pritinka padoriam oligarchui, jis labiausiai myli savo pinigus. Tuo pačiu pasižymi ir visa V.Janukovičiaus aplinka.
Ukraina – didelė valstybė, turinti išties įspūdingus oligarchinius klanus. Šie klanai nėra linkę pyktis su Rusija, bet taip pat jiems nereikia ir konfliktų su Vakarais. Jiems reikalinga nepriklausoma Ukraina, kad jie galėtų toliau siurbti iš jos pinigus.
Todėl teisingiausia būtų teigti, kad Ukraina grįžta ne į Rusijos įtakos sferą, o į prezidento Leonido Kučmos laikus, kai manipuliuodami neva tai „neutralumo“ deklaracijomis, tie patys oligarchai siekė išgauti asmeninės naudos tiek iš Rusijos, tiek ir iš Vakarų.
Interesai išlieka
Netgi pasyvioji ES turi labai rimtų ekonominių interesų Ukrainoje ir Kaukaze. ES yra didžiausia Ukrainos prekybos partnerė ir stambiausia investuotoja į Ukrainos ekonomiką. Kaukazas, nepaisant apeinamųjų dujinių Rusijos manevrų, visviena lieka itin svarbiu tranzitiniu regionu, kurio savarankiškumas būtinas, siekiant diversifikuoti ES apsirūpinimą energetinėmis žaliavomis. Nejau dabar Europa ims ir tiesiog nusisuks nuo Ukrainos? To nesuprastų pačių ES valstybių verslininkai, aiškiai nenorėsiantys prarasti milžiniškų investicijų Rusijos naudai.
Ilgą laiką buvo matyti, kad nemažai ES valstybių Ukrainos ir Gruzijos europinę integraciją vertino, geriausiu atveju, kaip galvos skausmą ir šiandien galbūt džiaugiasi, neva „viskas baigta“. Tačiau nėra absoliučiai jokių objektyvių prielaidų nutraukti integracijos procesus. Tegu jie vyksta lėtai (niekas nekalba apie greitą Ukrainos narystę ES), bet jų tikrai negalima stabdyti.
Negalima pamiršti ir karinių interesų. Žinoma, tai labiau domina JAV. Atrodo, kad ES išvis nebetiki tokiais niekalais, kaip karų grėsmė. Bet kuriuo atveju, niekaip nesigauna teigti, kad JAV „traukiasi“ iš regiono. Pagalba Gruzijai nenutraukiama, „Patriot“ kompleksų dislokavimo Balkanuose ir Artimuosiuose Rytuose planai bei naujų karinio tranzito kanalų į Afganistaną paieška rodo, kad Juodosios Jūros – Kaukazo regione JAV ketina tik stiprinti savo pozicijas.
Tam tikrų vilčių teikia ir palaipsniui gerėjantys Turkijos – Armėnijos santykiai. Jei Armėnijos – Azerbaidžano konfliktas pajudės iš sąstingio, pirmiausia tai reikš aktyvesnius ekonominius ryšius ir kaip pasekmę – mažėjančią Armėnijos priklausomybę nuo Rusijos. Negalima pamiršti ir to, kad Rusija Kaukaze turi labai rimtų savų problemų – Čečėnija, Ingušija ir Dagestanas vis dar plūsta krauju.
Kantrybė – auksas
Akivaizdu, kad Vakarai turi tiek politinių, tiek karinių, tiek ekonominių interesų Juodosios Jūros regione. Nepaisant to, kad į viską numoti ranka yra lengviausias politikų pasirinkimas, būtų labai keista, jei šiandien visi šie interesai būtų pamiršti vien dėl to, kad Ukrainoje rinkimus laimėjo V.Janukovičius. Galiausiai, negi ES (pirmiausia Baltijos šalims ir Lenkijai) iš tiesų norisi visoje posovietinėje erdvėje matyti vien rusišką autoritarizmą?
Šiandienos įvykiai nieko nereiškia, palyginus su tuo, koks ilgas kelias jau nueitas. Net ir „pralaimėję“ ukrainiečiai turi posakį „geriau ukrainietiška betvarkė, nei rusų tvarka“. Šį bei tą pasako, apie dabartinę Ukrainos vadovybę, ar ne? Nei Ukraina, nei Gruzija, nei Azerbaidžanas kol kas dar netapo Rusijos satelitais, todėl nėra ko skalambyti apie kažkokį epinį Vakarų pralaimėjimą „rytų fronte“.
Vakarai turi nesitraukti, o kantriai toliau vykdyti kažkada pradėtą demokratijos ir laisvės idėjų skleidimo politiką. Šioje situacijoje galima net iš Rusijos pasimokyti. Pasaulio negalima pakeisti per vieną dieną, juo labiau, negalima tikėtis, kad viskas sėkmingai susitvarkys savaime. Buvęs JAV ambasadorius Ukrainoje Williamas Tayloras neseniai pasakė, kad „santykiuose su Ukraina reikia strateginės kantrybės“. Šiuo metu panašiau, kad bent jau JAV (reikia manyti – ir Briuselis) laikosi būtent tokios pozicijos, o ne mojuoja baltomis vėliavomis.
