Pasak instituto direktoriaus, religijotyros magistro ir filosofijos doktoranto Ervino Koršunovo, tyrimui suburti mecenavimo specialistai, sudaryta darbo grupė, kurią sudaro filantropiją ir kultūrą tyrinėjantys mokslininkai bei įvairių sričių praktikai: teisininkai, kultūros organizacijų atstovai, paramos lėšų kultūros projektams telkėjai bei paramą teikiantys mecenatai.
„Mūsų ekspertai atliko teisinių dokumentų analizę, nagrinėjome užsienio šalių gerąją patirtį, vykdėme mecenatų, paramos gavėjų ir tarpinių institucijų atstovų sociologines apklausas. Europos šalys, turinčios gilias kultūrines tradicijas, supranta, kad kultūra yra pamatinė sritis formuojant valstybės politiką, bet Lietuvoje tradiciškai daugiau dotuojamos kitos ūkinės veiklos, tad natūralu, kad iki šiol valstybinės kultūros mecenavimo politikos nebuvo, – apie paskatą vykdyti tyrimą pasakoja instituto vadovas E. Koršunovas. – Vis dėlto, svarbiausia teisinėje bazėje įsivesti mecenavimo sąvoką bei turėti aiškią mokestinę strategiją, kad mecenavimas taptų nuoseklia veikla".
2012 m. Vyriausybė atmetė Seime svarstytą Kultūros mecenavimo įstatymo projektą, nors pritarė „teisinio reguliavimo tikslui“, taigi, iš esmės fizinių asmenų mecenavimas iki šiol įstatymiškai nėra apibrėžtas. Instituto inicijuoto tyrimo ekspertai žada siūlyti rekomendacijas, kurios padėtų pakoreguoti teisinės bazės spragas. Pasak jų, teisinis reglamentavimas yra tik dalis bendros valstybinės sistemos: norint, kad visuomenė puoselėtų filantropines tradicijas, reikia ne tik mokestinių, bet ir švietėjiškų priemonių. Anot AVI vadovo E. Koršunovo, atsirasti kultūros mecenavimo tradicijai kol kas trukdo ir tai, kad filantropai bei mecenatai nesulaukia deramos pagarbos ir pripažinimo valstybės institucijose, nors jos turėtų būti žymiai lankstesnės ir atviresnės visuomeninėms iniciatyvoms.
„Pasaulinė praktika rodo, kad viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimas kultūros srityje padeda valstybei nuveikti ypač reikšmingų darbų, todėl kitais metais žadame surengti mokslinę konferenciją kultūros filantropijos tema, vesti mokymus, imtis kitų filantropijos skatinimo iniciatyvų. Svarbūs yra ne tik mecenatus skatinantys finansiniai instrumentai, bet ir moraliniai bei kultūriniai svertai – visi turėtume susimąstyti, kodėl didesnes nei vidutines pajamas gaunantys žmonės neturi motyvacijos skirti savo lėšų kilniems tikslams“, – sako E. Koršunovas.
„Pasaulinis dosnumo indeksas“ remiasi procentiniu vidurkiu, kuris apskaičiuojamas 135 šalių piliečių dosnumą pagal specialią metodologiją išmatavus trimis parametrais – teikiama labdara, savanoryste ir pagalba nepažįstamam. 2014 metų indeksas parodė, kad dosnumas nėra praporcingas ekonominei gerovei: tik 5 šalys iš G20 pateko į „Pasaulinio dosnumo indekso“ Top 20, o 11 šalių net nepateko į penkiasdešimtuką. Dosniausių šalių dešimtuką sudaro: 1 vietą dalinasi JAV ir Mianmaras, po jų eina Kanada, Airija, Naujoji Zelandija, Australija, Malaizija ir Didžioji Britanija, Šri Lanka, Trinidadas ir Tobagas.
