Prieš bemaž 10 metų „Respublika“ vykdė žurnalistinį tyrimą: kas iš visų buvusios ir prieš tai buvusių kadencijų Seimo narių yra leidę savo sūnums tarnauti nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje? Buvo rasti 52 šaukiamojo amžiaus sūnūs ir apklaustos visos jų motinos ar tėvai, esami ir buvę Seimo nariai. Po ilgų tyrimų buvo aptiktas vienas sūnus. Ir jo tėvas buvo Julius Veselka. Taigi šio Seimo nario padorumo kriterijų atitikimas, kurie keliami ketvirtadienių „Respublikos“ pašnekovams, nekėlė abejonių.
– Mielas Juliau, netrukus Seimo nario padorumui nustatyti šis būdas negalės būti taikomas, nes šaukiamųjų tarnybą ketinama panaikinti. Ir man labai gaila. Ne todėl, kad nebus kam mane ginti nuo priešų. O todėl, kad gali nelikti ką ginti. Šaukiamųjų tarnyba – puiki jauno žmogaus fizinio ir dvasinio ugdymo mokykla, būti patriotu, mylėti Lietuvą išmokanti net tuos, kuriems tos meilės nesugebėjo įskiepyti nei tėvai, nei mokykla. O jeigu žmogus nemyli savo tėvynės, nelieka ko ginti. Nebent mažosios tautos dalies užgyventų turtų...
– Negaliu ginčytis. Mano pažiūros tokios pačios. Profesionalų kariuomenė Lietuvai šiandien reikalinga tiek, kiek ir anksčiau. Karininkai visada buvo profesionalai. Bet tik karininkai. O dabar, kai atskirsime tautą nuo kariuomenės, kariuomenė taps savotišku UAB. O UAB į valstybę žiūri per savo interesus. Amerika, tarkim, turi profesionalią kariuomenę. Bet ar po Antrojo pasaulinio karo ji yra bent vieną karą laimėjusi?
Profesionali kariuomenė gali ką nors sudaužyti, subombarduoti. Bet laimėti ji negali. Profesionalas gauna didelius pinigus ir jam reikia trūks plyš likti gyvam ir gauti tuos pinigus. Jam neapsimoka rizikuoti gyvybe. O jeigu karo atveju mūsų profesionalus per valandą sunaikins?
Kas toliau? Kur antrasis ešelonas? Nebus tarnavusiųjų kariuomenėje, kur gimsta pasitikėjimas vyro vyru. Nes jeigu tu nepasitiki ir jauti, kad kas nors gali šauti į nugarą, viskas. Kariuomenės nėra.
– Bet kariautojų turime pakankamai. Net ir jus. Kariaujate ir kariaujate su... Europos Sąjunga...
– Dabar stebiu diskusiją Europos Sąjungoje dėl visos šitos pasaulinės krizės. Klausau Berlusconi, klausau Sarkozy, Merkel kalbų – ir aš jaučiu, kad aš jų partneris. O iki šiol tikrai buvau didelis euroskeptikas...
– Net eurocinikas...
– Net eurocinikas. Bet dabar aš balsavau už Lisabonos sutartį. Pamačiau toje sutartyje Europos Sąjungos norą atvesti mus prie pragmatizmo politikos. Tik visa ta šutvė kai kurių naujai į ją atėjusių šalių politikų amžinai nori konfliktų. O Lisabonos sutartyje aš matau norą ES padaryti pragmatiškos europietiškos politikos centru. Ne proamerikietiškos, ne prorusiškos politikos, o europietiško pragmatizmo.
O europietiškas pragmatizmas sako: Rusija turi būti Europos partneris. Tuo labiau kad rusai labai nori būti europiečiais. Rupūže, tai kodėl mes, Lietuva, nenorime iš šito daryti biznio? O darome atvirkščiai...
Lietuvoje susipynė dvi filosofijos. Gal 10-15 proc. visuomenės mąsto taip: nors mes nedidelė šalis, bet patys galime sukurti labai socialiai atsakingą valstybę ir visus padaryti savo partneriais. Ir tie 10-15 proc. – tai išdidūs, savarankiški žmonės. Likusi, gerokai didesnė, dalis sako: mes mažyčiai, mes nieko negalime padaryti savarankiškai, mums reikia didelio pono, – nesvarbu, ar jis Rusija, ar Amerika, ar Europos Sąjunga, – ir iš to pono reikia iškaulyti pinigų, o paskui juos dalytis. Aš atstovauju tai nedidelei išdidžiai Lietuvos daliai. Tai štai kodėl aš dabar esu su panašiai ėmusiais mąstyti Sarkozy, Merkel, Berlusconi.
Aš jau nuo gorbačiovinės reformos pradžios mąsčiau, kad likimas mums lėmė šitą vietą, kur per amžius gyvename, o kartu lėmė ir jos politiką.
– Kai rengiau pokalbį su Medvedevu, mūsų Medvedevu, Nikolajumi, jis man pasakė: gyvename tokioje vietoje, kad ne mes turėjome prašytis į Europos Sąjungą, o Europos Sąjunga turėjo maldauti, kad į ją stotume.
– Labai teisingai. Jeigu mes būtume normaliai elgęsi, Europa mūsų būtų prašiusi, ir ne ji mums būtų sąlygas diktavusi, o mes jai. Nesunku pastebėti, kad Europa nori mūsų kitokių. Kalbu apie tą pragmatiškąją Europą. Ji nenori, kad mes būtume Europos kiršintojai, o kad būtume taikytojai. Bendrų sprendimų ieškotojai. Nes mes jų rasti galime kur kas lengviau, nes mes pažįstame Rusiją. Kiti, Europos Sąjungos senbuviai, tik vaidina, kad ją supranta. Geriausiu atveju mano, kad supranta. O mes, pusšimtį metų apskritai kartu gyvenę, žinome rusų psichologiją, kultūrą. Žinome viską, ko reikia geriems santykiams.
Dar daugiau pasakysiu. Mes už senus europiečius kur kas pranašesni. Mes žinome dvi sistemas. Socializmą – su visais jo trūkumais ir jo gerąja puse, o dabar jau ir laisvąją rinką. Tai kodėl mes, žinodami dvigubai daugiau, save taip niekiname ir laikome kažkokiais antrarūšiais. Mes juos galime pamokyti, o ne jie mus. Tik reikia savyje rasti išdidumo, orumo. Bet kur tau: geriau aš apsimesiu vergu – gal man numes milijardą...
Man labai patiko Egidijaus Bičkausko rastas mūsų apibūdinimas: okupacinis sindromas. Šitas sindromas yra psichologinė liga. O psichologinė liga, ypač politikoje, negali valstybei duoti naudos. Tu savo pokalbiuose klausi, kodėl mes pikti.
Todėl, kad šiuo sindromu sergantys žmonės formuoja mūsų politiką. Jie kelia triukšmą, jie nuolat ieško priešų. Kai Dievas, gamta mums leidžia, net liepia būti kitokiems. Išdidiems, laisviems, oriems ir europietiškai pragmatiškiems. Ir tuomet mus gerbs kitos valstybės. Kitus kiršindami, patys vienas su kitu santarvėje gyventi niekada negalėsime.
Tu man gali pasakyti, kokį svarbiausią tikslą mūsų valstybė sau yra iškėlusi? Niekas nežino. Mano nuomone, šiandien mūsų valstybės pagrindinis tikslas – išugdyti laisvą, savarankišką, išdidų pilietį. O šitą tikslą pasiekti labai sunku. Kodėl? Tarkim, yra politikų, kurie tai puikiai supranta. Bet jis privalo kas ketveri metai save patikrinti - balotiruotis, dalyvauti rinkimuose. O kai tave tikrinančioji dauguma, tavo rinkėjų 85 proc., yra prisitaikėliai ir išlaikytiniai, politikas negali jiems į akis pasakyti: eikite velniop – valstybė gali remti tik pensininką ir invalidą. Visi kiti eikite ir užsidirbkite. Bet tuomet jo neišrinks. Todėl šios karčios, bet mūsų visuomenei labai reikalingos tiesos niekas nepasako.
– Bet jūs gi sakote...
– Visada sakiau, ką galvoju. Kai tarnavau tarybinėje armijoje, mūsų, estų ir latvių kitaip niekas nevadino – tik fašistais. O mane, įsivaizduok sau, irgi vadino fašistu. Bet teisingu fašistu. Kitą, drauge tarnavusį lietuvį, vadino tiesiog fašistu, o mane dar ir teisingu. Todėl, kad visada sakiau tiesą į akis. Ir tu žinai, kai dabar pagalvoju, tai nei iki kariuomenės, nei po jos tokio įvertinimo kaip tas komplimentas aš nesu gavęs. Įsivaizduoji, aš juo didžiavausi. Ir dabar didžiuojuosi.
– Dabar kelias savaites buvau išvykęs iš Lietuvos. Radau labai įdomius rinkimų rezultatus. Ir jie man patiko.
– Eik jau, eik...
– Būtent patiko. Jau keliolika metų suku galvą: nuo Rusijos mes išsilaisvinome, o kas mus išlaisvins nuo mus okupavusių televizijų, didžiausiais šlamštais teršiančių mūsų smegenis. Grįžtu ir randu jau beveik išvalytas. Taigi visi, bent jau dauguma didžiausių teršėjų, Valinsko vadovaujami ateina į Seimą. O Seime jie mažiau pavojingi visuomenei nei besidraikantys mūsų televizorių ekranuose. Patys gi jie iš tų ekranų niekada nebūtų išropoję. Tauta pati tuos ekranus išvalė. Nuostabi tauta! Ji taip išgelbėjo save! Pati.
– Čia tu gerai sugalvojai...
– Čia ne aš – čia tauta taip sugalvojo.
– Velniškai originali mintis. Jeigu mes į šitą problemą žiūrėtume iš minėtų didžiojo valstybės tikslo pozicijų, norėdami, kad valstybė būtų ori, išdidi, tauta iš tiesų pasielgė teisingai.
Ir duok Dieve, kad ta tavo mintis taptų realybe. O aš į šitą juokdarių išrinkimą į Seimą žiūrėjau kreivai – negalima taip iš savo valstybės tyčiotis... Bet kai tu tą mintį man pakišai – iš tiesų... Juk informacijos priemonės daro žmogui nepaprastai didelę įtaką. O ypač televizija. Todėl šituo aspektu padarytas labai geras darbas.
Ferdinandas Kauzonas
