VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorės Karilės Levickaitės teigimu, vasarą pradėtas tyrimas apie pandemijos įtaką žmonių sveikatai. „Į klausimą, ar patyrė psichikos sveikatos sunkumų, iš 939 apklaustųjų „taip“ atsakė 625, arba du trečdaliai respondentų. Labiausiai nukentėjo jaunimas ir tie, kurie psichikos sveikatos problemų turėjo iki pandemijos. Kaip rodo apklausa, pagalbos kreipėsi maždaug penktadalis, arba apie 20 proc. patyrusiųjų psichikos sveikatos problemų, trečdalis jų gavo nemokamas psichikos sveikatos paslaugas, du trečdaliai už jas turėjo susimokėti. Tai signalas, kad psichikos sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas menkas, žmonių poreikis gauti paslaugas neužtikrinamas“, – tikina K. Levickaitė.
Net 80 proc. patyrusių emocinių ar psichikos sutrikimų paslaugomis nesinaudojo – dalis apklaustųjų atsakė, jog nebuvo taip blogai, kitiems užteko pačių ar artimųjų pagalbos. Dar kiti atsakė, kad psichikos sveikatos paslaugos jiems neprieinamos, kitiems trūko informacijos, kur jos teikiamos, ar finansų. Dalis žmonių teigė nedrįstantys ieškoti pagalbos, netikintys, kad ji padės, kitiems trukdė psichikos sutrikimus lydinti stigma.
Finansai skirstomi netinkamai
Sveikatos apsaugos ministerijos Psichikos sveikatos skyriaus vedėjas Ignas Rubikas pabrėžė, kad valstybės gebėjimas reaguoti į karantino sukeltus psichikos sveikatos iššūkius priklauso nuo paslaugų prieinamumo, jų finansavimo.
„Lietuvoje psichikos sveikatos problemos aštresnės ne tik mūsų regiono, bet ir likusio pasaulio kontekste, todėl finansavimas turėtų būti didesnis nei Europoje, – kalbėjo I. Rubikas. – Deja, labai seniai atsiliekame pagal daugelį rodiklių, todėl staiga, per keletą mėnesių, labai sunku ką nors pakeisti iš esmės. Darėme, ką galėjome, parengtas planas mažinti neigiamą poveikį žmonių psichikos sveikatai, numatyta keletas priemonių, kurios buvo sėkmingai įgyvendinamos, tik jos nepatenkino viso didelio poreikio. Dalis žmonių vis dar neįsisąmonina, kad yra galimybė ieškoti pagalbos, jiems trukdo vidinė stigma, jie nesupranta, kad yra kas jiems galėtų padėti. Šiuo atveju kalbam apie visuomenės brandą.“
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos profesorius, Vilniaus universitetinės ligoninės gydytojas Dainius Pūras pabrėžia, kad psichikos sveikatos sektoriaus kokybę lemia ne tik lėšos – jų mūsų šalyje skiriama ne tiek ir mažai, tik jos nukeliauja ne ten, kur reikia: „Šiuo metu iki 90 proc. lėšų skiriama vaistams, stacionarui ir nuolatinės globos įstaigoms. Tai reiškia, kad politiniai sprendimai – būtini, jei norime racionalios psichikos sveikatos priežiūros sistemos.“
Profesoriaus teigimu, permainoms trukdo ir skirtinga šioje srityje dirbančių specialistų nuomonė. „Dalis psichiatrų teigia, kad sistema puikiai veikia. Visuomenė tam lyg neprieštarauja, negirdėti audringų mitingų, kad žmonės psichikos sutrikimams gydyti reikalautų ne tik vaistų. Galbūt sutirštinsiu spalvas, bet vis dar vyrauja „tradicinės“ vertybės – vyrai emocines, psichikos problemas gydosi alkoholiu, o moterys – raminamaisiais vaistais. Vaikai, paaugliai problemas sprendžia nebūtinai konstruktyviu būdu – terapijas gauna tik tie, kurie turi pinigų. Tai, kad psichoterapeutų pagalba vis dar daugiausia teikiama privačiai, paradoksalu: turime vieną stipriausių vidurio Europos ir Rytų regione psichoterapeutų grupę, kuri galėtų puikiausiai padėti visuomenei, jei nebūtų nustumta į sektorių, kur viskas mokama“, – tvirtina D. Pūras.
Gydytoja psichiatrė, psichoterapeutė, LSMU dėstytoja, LSMU Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos vadovė Ramunė Mazaliauskienė sutinka, kad kol kas medikamentinis gydymas sudaro pernelyg didelę pagalbos žmonėms dalį: „Psichoterapinė pagalba turėtų egzistuoti beveik visose institucijose – antrinio, tretinio lygio, ambulatorijose, universitetinėse ligoninėse ir kitur. Deja, psichoterapeutai neina dirbti į valstybinį sektorių dėl pernelyg menkų taikomų įkainių.“
D. Pūro teigimu, reikėtų didesnės paslaugų teikėjų įvairovės, sveikatos draudimo lėšos nebūtinai turi būti skiriamos valdiškoms įstaigoms, pasaulyje normali praktika, kad jos atitenka ir privačiai dirbantiems psichikos sveikatos specialistams – tada paslaugas galėtų gauti ne tik pasiturintys žmonės. Pasak I. Rubiko, ateityje žadama palikti žmonėms daugiau galimybių rinktis, paslaugas žadama pirkti iš NVO, privačių teikėjų.
R. Mazaliauskienė pabrėžia – dalis žmonių vis dar įsitikinę, kad privačiuose kabinetuose gaus geresnes paslaugas, jie mano, kad ten specialistai dirba kokybiškiau: „Tai – visiškas mitas, nes specialistams teikti nekokybiškas paslaugas būtų sudėtinga. Labai svarbus ir visuomenės emocinis raštingumas, žmonės turi žinoti, kur ir kokios pagalbos kreiptis ir kur ją galima gauti.“
Pasak D. Pūro, požiūris į psichoterapiją Lietuvoje susiklostęs istoriškai. „Tuo metu, kai pasaulyje buvo itin populiarus psichoterapinis gydymas, mes gyvenome už sienos. Kai jos atsivėrė, tikėjomės, kad užsienio specialistai atvyks ir pamokys mus, kaip taikyti psichologinį, psichoterapinį gydymą. Tik ten šio gydymo mada jau buvo praėjusi – atvažiavę Vakarų specialistai aiškino, kad savižudybių epidemijos išvengti padės prozakas. Tokiu būdu patyrėme dar vieną medikalizavimo bangą“, – tvirtina psichiatras.
I. Rubikas primena, kad vis dar našlaitės pozicijoje tebėra psichikos sutrikimų prevencija, nors pastaruoju metu situacija ir čia gerėja: „Prevencijai skiriamos lėšos padidėjo nuo praktiškai nulio iki 6 mln. eurų. Visuomenės sveikatos biuras rengia kokybiškus mokymus, visuomenės informavimo kampanijas, padedančias žmonėms geriau suprasti savo emocijas, aiškinančias, kur prireikus kreiptis pagalbos.“
K. Levickaitė pasigenda psichikos sveikatos vartotojų balso, kuris užsienyje labai aiškiai girdimas. Su tuo sutinka ir R. Mazaliauskienė: „Paslaugų vartotojo balsas užsienyje labai stiprus, į gydomąsias komandas psichikos sveikatos priežiūros įstaigos įtraukia ir žmones, kurie patys patiria psichikos sutrikimą, jie dalyvauja kitų žmonių gydyme. Tai pasiteisina.“
2006 m.
2008 m.
2010 m.
Pūlinys – socialinės globos įstaigos
Pasak D. Pūro, pagrindinis dabartinės psichikos sveikatos priežiūros sistemos nesėkmės požymis – tai, kad 6000 žmonių tebegyvena globos įstaigose: „Ne sykį Lietuvai rekomenduota atsisakyti institucinės globos, vis dėlto kol kas ji klesti. Visuomenė įsitikinusi, kad globos įstaigose gyvena labai sunkūs ligoniai, iš tiesų ten patenkama mums nutarus, kad kai kurie žmonės neturi teisės gyventi laisvėje.“
K. Levickaitė primena, kad dėl koronaviruso pandemijos globos įstaigos tapo dar uždaresnės, jose gyvenantys žmonės patyrė dar daugiau suvaržymų, susirgusieji dar labiau izoliuoti, uždaryti ir taip uždaroje įstaigoje. „Tai jau žmogaus teisių klausimas, – teigia K. Levickaitė. – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinės priežiūros departamento duomenimis, iki gruodžio 10 dienos globos įstaigose koronavirusas nustatytas 280 žmonių, net 111 žmonių mirė. Tai dar kartą įrodo, kad šios įstaigos nepritaikytos gyventi. Sunkumų per pandemiją patyrė ir psichiatrijos klinikose gydęsi žmonės – dėl karantino, būtinybės pasitikrinti, izoliuotis jie ligoninėse privalėjo užsibūti ilgiau. Taigi tos bėdos, kurias turėjom daug metų, dabar dar labiau pradeda badyti akis.“
D. Pūro teigimu, 30 metų psichikos sveikatos priežiūros sistema „gamino“ naujus atvejus globos įstaigoms. Dalis žmonių iš jų iškeliama į mažesnius namus, bet ten apsigyvena kiti.
„Vienas svarbiausių psichikos sveikatos rodiklių – užtikrinti, kad žmonės gyventų bendruomenėse, o ne būtų išvežti. Kol kas susirgusiems psichikos liga paslaugas gauti sunku ne tik rajonuose, bet ir didžiuosiuose miestuose, turime situaciją, kai susirgęs psichikos liga moksleivis ar studentas po kelerių metų patenka į globos įstaigą, – sako profesorius. – Sistema nesuveikia, artimieji pavargsta, išvežti ir nesivarginti pataria ir kai kurie specialistai. Priežastis nurašyti žmogų – neva labai sunki liga, tačiau atliktos studijos rodo, kad situacijos blogėjimas susijęs ne su psichikos liga, bet su visų mūsų nutarimu diskriminuoti šiuos žmones, nepaisyti jų teisių.“
Pasak K. Levickaitės, nors institucinės globos pertvarka prasidėjo prieš 7-erius metus, rezultatai dar pernelyg menki: „Viskas turėtų būti statoma ant žmogaus teisių, o ne ant socialinių paslaugų bėgių, kai kuriamos paslaugos, neužtikrinančios žmogaus teisės gyventi savarankiškai. Derėtų žiūrėti, į ką investuojama, kviestis ekspertų iš užsienio, nes Lietuvoje jų nėra. Reikia pagaliau nutarti, kur link judame, išsirinkti prioritetus, veltui nešvaistyti lėšų, jėgų ir sakyti, kad procesas vyksta.“
Nesėkmės ir keliai joms šalinti
D. Pūro teigimu, didelė bėda yra ir mūsų visuomenės emocinis neraštingumas: „Tai – žudikas, kuris jau 30 metų nusineša 2000 gyvybių per metus – turiu omenyje ir savižudybes, ir kitas su tuo susijusias mirtis. Būtų puiku, jei šios problemos imtumės taip pat rimtai, kaip stengiamės spręsti COVID-19 sukeltas bėdas.“
Vis dėlto profesorius pabrėžia, kad pandemija psichikos sveikatos priežiūros sistemos problemas ne tik dar labiau išryškino, bet ir atvėrė kelius permainoms. Didžiausio proveržio profesorius tikėtųsi vaikų ir jaunimo psichikos sveikatos srityje. „Tai, ką aukojame dėl suprantamų priežasčių dabar, neišvengiamai atsisuks kitu lazdos galu, – įsitikinęs D. Pūras. – Vaikai kenčia dėl uždarytų mokyklų, padidėjusio smurto šeimose, jiems reikia kur kas daugiau pagalbos. Be to, psichikos sveikatos srityje labai svarbi prevencija, žmonėms draugiškos paslaugos, kurių kol kas labai trūksta.“
Pasak I. Rubiko, tai, kuria kryptimi pasuks psichikos sveikatos sistema, priklausys nuo politikų valios, taip pat – visuomenės sutarimo. R. Mazaliauskienė viliasi, kad naujajai valdžiai pavyks suvienyti visus specialistus ir rasti geriausius problemų sprendimo variantus, orientuojantis į tuos, kam pagalbos labiausiai reikia. „Psichikos sveikata ir nesveikata dažnai prasideda šeimoje, todėl jai reikėtų daugiau pagalbos. Taip pat daugiau paslaugų reikia žmonėms, kurie kenčia nuo sunkių psichikos sutrikimų. Manau, galimybių jiems padėti psichikos sveikatos sistemoje yra, tik norėtųsi, kad sistema jas galėtų žmonėms pasiūlyti“, – sako psichiatrė.
K. Levickaitė ateityje tikėtųsi dviejų dalykų: diskusijos ir diskurso, įtraukiant įvairius ekspertus, vienas kito girdėjimo, įvairių nuomonių. „Svarbiausia, kad permainos vyktų žmogaus teisių kontekste“, – pabrėžia VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
