Pabunda lietuvis valstybinės šventės rytą, žvilgteli pro langą į kaimynų kiemą ir nusprendžia: kelti vėliavą šiandien, ar nekelti. Visai kitas reikalas – krepšinio varžybos. Tuomet visi Trispalvių prekybos centruose ieško kaip guminių botų prieš pavasarinį atlydį. Atvažiavęs į mūsų šalį pasisvečiuoti užsienietis greičiausiai nesuprastų, kokios yra tikrosios mūsų šalies vėliavos kėlimo tradicijos. Tačiau ar mes patys jas suprantam?
Šį reiškinį patyrinėti nusprendė keletas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) studenčių. Įrodyti, jog vėliavų kėlimas valstybinių švenčių metu nėra itin populiarus, užteko pasivaikščiojus po Vilniaus nuosavųjų namų kvartalus 2009–ųjų metų Kovo 11-ąją. Pavyzdžiui, Žvėryno rajone, Bebrų gatvėje iš 26 namų vėliavos iškeltos buvo tik 4 namų kiemuose. Naujų ir prašmatnių namų savininkų Pilaitės rajone pasyvumas buvo dar didesnis: gatvėje yra 20 namų, o vėliava iškelta buvo vos viename. Kokios to priežastys išsiaiškinti buvo bandoma apklausus Lietuvos didžiųjų miestų (Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio) gyventojus.
Pasirodo, dažniausios kaip vėliavų nekėlimo priežastys nurodomos kietos namų betono sienos, į kurias vėliavos laikiklių esą kalte neįkalsi, arba paprasčiausiai brangios Trispalvių kainos. Nekilnojamasis turtas Lietuvoje juk nepigus, o į naują namą-pilį atsikrausčius pinigų tikriausiai nebelieka. Yra dar nepabijančių ir iš mūsų Seimo vėliavų pareikalauti. Neva, „jei visiems padovanos – tai ir kelsim“. Taip pat, matyt, reikia, kad patys seimūnai, šalį rajonais pasidalinę, kiekvieną namą Trispalvėmis apvainikuotų. Tačiau mūsų tautos atstovams tokios atsakomybės nei iš tolo nereikia. Jiems geriau nustatyti baudas ir laukti, kad į mokesčių katilą keli papildomi litai nubyrėtų. Žmonėms už tokius nusižengimus taikomos baudos atrodo nepriimtinos -ne vienam jos primena Sovietų Sąjungos priespaudos laikus.
Senus laikus vyresnieji puikiai prisimena. Tuomet nebuvo kur trauktis po kaimynės galiūnės padu prispaustiems Lietuvos gyventojams. Pabusdavo jie, sako, dar 6 valandą ryte ir keldavo „raudonspalves“, kad tik apylinkės įgaliotiniui į rankas nepakliūtų. Kiti, būdavo, už priedus prie atlyginimo neatsisakydavo ir demonstracijose sudalyvauti, ir būryje draugų padžiūgauti, kaip „gera“ mums po darbo liaudies saule gyventi. Ko dėl papildomo duonos kąsnio nepadarysi?
Dabar jei lietuviams nuoširdžiai gera, tai gera tik tuomet, kai mūsų karžygiai – krepšininkai į mūšį stoja. Tuomet ir liaudis, plieninius žirgus pasikinkius, vėliavų gatvėse nebijo demonstruoti. Nebijo tada šalis nuoširdžiai džiaugtis, švęst ir tikėti geresniu rytojumi. Tokios formos patriotizmą ir meilę Tėvynei daugiausia rodo jaunosios šalies kartos. Vyresni į tai žiūri dviprasmiškai: vieni pečiais gūžčioja ir nuogąstauja, kad tik avarijų keliuose padaugėja. Kiti pritaria savo atžaloms ir pateisina: „jiems gi kraujas verda“.
O kai kraujas verda, tai lietuviškąją simboliką pasitelkęs „Švyturys“ jį skuba atvėsinti. Alaus gamykla nepabijojo kurdama reklaminį įvaizdį panaudoti ir mūsų šalies simboliką. Tačiau viešose erdvėse vėliavos simbolis žmonėms sukelia įvairių asociacijų. Vieniems - tai vėliavos sumenkinimas ir nuvertinimas. Kiti džiaugiasi, kad dažniau kasdienėje aplinkoje gali matyti Trispalvę, žinoti, kurie produktai tikrai pagaminti Lietuvoje. Apklausos respondentai neslėpė, jog su baltu pavydu žiūri, kaip drąsiai vėliavas prie vasarnamių norvegai ar kanadiečiai iškelia, kaip vokiečiai net minkštasuolius su savo Trispalvės raštais gamina. Bet pavydas ir lieka pavydu. Ne dažnas mūsų šalies gyventojas prisipažįsta, kad norėtų gimimo dienos proga Trispalve kiemą papuošti. Čia galbūt lietuviams nedrąsu iš kaimynų išsiskirti, o gal mūsų šiaurietiškas santūrumas per daug „demonstruotis“ neleidžia.
Santūrus lietuviai ir per pačias valstybines šventes. Labai retas kuris nepriklausomybės atkūrimo proga šventinius pietus šeimai namuose ruošia. Nedarbo dieną miestai ištuštėję lyg įprastos savaitės sekmadienį. Žmonės skundžiasi, jog ir miestų renginiai su metais nuskurdę ir suvienodėję. Prasitaria, kad norėtų šventės išvakarėse iš valdžios daugiau kvietimų, raginimų ar net specialių reklaminių kampanijų. Tuomet visi optimistiškiau nusiteikus lauktų nepriklausomybės atgavimo paminėjimų. Atsirado pamąstančių, kad pakiliu balsu išsakytas „Panoramos“ vedėjo raginimas kitą rytą iškelti vėliavas neliktų be atsako.
Gal ir neliktų... Nors ir praretėjusios, bet dar mirgančios „geltona – žalia – raudona“ spalvos byloja, jog dar ne viskas prarasta. Dar yra ištikimų valstybės istorijai ir tradicijoms piliečių, kurie bent tris kartus į metus iš palėpės ištraukia dar senelių skryniose išsaugotas Trispalvės. Spalvos gal ir nublukintos nuo laiko, saulės ir lietaus, bet žmonės dar gerbia ir vertina šį simbolį.
Kad vėliavas Seime dalintų, dar sunku ir susapnuoti. Belieka tikėtis, kad kiekvienas asmeniškai atras, už ką yra dėkingas Tėvynei. Nesvarbu, kas tai bebūtų: ar krepšininkų kovos dėl medalių, ar pačių gyventojų kovos dėl Nepriklausomybės. O kiek kiekvienam iš mūsų tai svarbu, matom pažvelgę pro langą į kaimyno kiemą Kovo 11-ąją...
Austėja Nainytė
