Velnias slypi detalėse. Šią tiesą vis labiau suprantu. Kodėl žmonės taip nepatenkinti savo gyvenimu Lietuvoje, nors pagal įvairiausius rodiklius juk nesame paskutiniai?
Taip, daugelis žmonių gyvena skurdžiai, bet juk nepatenkinti ir tie, kurie gyvena pasiturimai. Kur paslaptis? Atsakymas slypi detalėse: mūsų valstybė moka iš smulkmenų išpūsti didelį dramblį. Štai ką pamanytumėte, jei jums kaip įmonės vadovui, paskambintų iš “Sodros„ ir praneštų, kad jūs nepervedėte 2 centų? Ir nesutiktų, jog tuos du centus pervestumėte kitą mėnesį, nes privalu tai padaryti čia ir dabar. Arba, kai paskaičiuotų delspinigius, nors mokėjimai buvo padaryti laiku, tačiau bankas dėl kažin kokių priežasčių pinigus pervedė viena diena vėliau? Arba mokesčių inspekcija atrastų dviejų litų nesiekiančią skolą ir reikalautų kuo skubiau ją sumokėti, grasindama visa įstatymų atsakomybe.
Suprantu, kad ir litas yra pinigas. Tačiau administruoti tokias sumas kainuoja dar brangiau. Ar tikrai mūsų valstybė yra tokia turtinga, kad galėtų tai sau leisti? Ar nėra paprasčiau metų gale suvedus visus galus ir susumavus visas menkas sumas išsiųsti elektroninį laišką, kuriame būtų nurodyta, jog per kelis mėnesius tie keli litai turi būti sumokėti. Juk tai parodytų pagarbą mokesčių mokėtojams. Dėl kelių centų jų neverstų jaustis nusikaltėliais, norinčiais iš valstybės nugvelbti pinigų. Panašu, kad sumažinus “Sodros“ ir mokesčių inspekcijos darbuotojų skaičių šių įstaigų darbo kokybė pagerėtų, nes valdininkai neturėtų laiko dėl kelių centų terorizuoti mokesčių mokėtojus.
Atrodo, kad tai smulkmena, tačiau ji daug lemia, kad žmonės keiktų savo valstybę. Tokių situacijų yra daug.
Štai pats visai neseniai stebėjau Vilniaus oro uoste tokią absurdišką situaciją. Nusileidus lėktuvams, pasirodė policininkai, kurie pasirinktinai baudė vairuotojus bei taksistus, kurie sustojo prie prie išėjimo, norėdami paiimti grįžusius artimuosius ar keleivius, mat ten buvo ženklas “sustoti draudžiama„. O šalia stovėjo taksi automobiliai, kurie galėjo vežti į miestą už šešis litus už kilometrą. Tie policininkai sukėlė sumaištį, nes nei taksistai, nei vairuotojai nežinojo, kur galima sustoti, o keleiviai nežinojo, kur jiems eiti su sunkiais lagaminais, kad jie galėtų įsėsti į automobilį. Ir kam tai naudinga? Ką pagalvojo keleiviai pamatę tokią situaciją?
Be abejo, eismo ženklų reikia laikytis, tačiau kodėl reikalingas prie išėjimo iš oro uosto ženklas “Sustoti draudžiama“? Tikrai policija turi per didelį finansavimą, jei gali skirti tiek pajėgų kontroliuoti tokią mažą atkarpėlę kaip privažiavimą prie oro uosto. Ar ten buvo kada nors kokios avarijos? Ar ten buvo tokie įvykiai, kuriuose buvo sužaloti ar net žuvo žmonės?
Kitas absurdas – vis dar tebesitęsia žurnalisto Gintaro Visocko teismas, kur jis kaltinamas ne dėl to, ką parašė, bet dėl to, pasak Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjo Valerijaus Paškevičiaus, ką galėjo pagalvoti „statistinis Lietuvos skaitytojas ir rinkėjas“. Ši byla plačiai nuskambėjo viešumoje: juk net sovietiniais laikais galėjo nubausti už tai, ką tu galvojai, bet ne už tai, ką kiti galėjo pagalvoti. Nepriklausomoje Lietuvoje jau ir skaitytojų mintys tampa pagrindui nuteisimui.
Tokie absurdai ir daro nemalonų gyvenimą Lietuvoje. Žymiai nemalonesnį nei mokesčių pakėlimas ar ekonominė krizė. Kaip tai pakeisti? Tai reikia tik paprasto dalyko – sveiko proto. Ir norėtųsi, kad to sveiko proto būtų kuo daugiau mūsų visuomenėje.
