Paskutiniai tragiški įvykiai Afganistane, kai JAV karys be jokios priežasties sušaudė 16 beginklių afganistaniečių, visu savo aštrumu dar kartą iškėlė klausimą – ar ne laikas amerikiečiams pagaliau palikti šią šalį?
Karas Afganistane tęsiasi jau 10,5 metų. Politiniai analitikai jį vertina labai nevienareikšmiai. Akcentuojamas vis blogėjantis JAV įvaizdis, milžiniškos piniginės išlaidos, beprasmės aukos ir pan. Tačiau vis dažniau pasigirsta balsų, teigiančių, kad dėka karų JAV turi dar ir kitą problemą. Pastaruoju metu tiek daug kareivių išvedusi į kovos laukus ir pažeidusi jų psichiką, valstybė vėliau gali nebežinoti, ką su jais daryti. Karo baisumų išvarginti, daugybę psichologinių problemų turintys jauni vyrai paprastai labai sunkiai integruojasi į visuomenę. Vis didėjantis kareivų padarytų nusikaltimų, o taip pat ir savižudybių skaičius tą patvirtina. Manoma, kad su paskutinio dešimtmečio karais baigia susiformuoti dar viena prarastoji karta, kokia buvo po I–ojo pasaulinio karo.
Lengva pergalė. Ar tikrai?
Afganistano karas buvo pradėtas 2001 m. spalio 7 d. Pernai metų vasarą jis įgavo ilgiausio karo JAV istorijoje statusą. Priminsime, kad iki tol ilgiausiai amerikiečiai kariavo Vietname – 9 metus ir 8 mėnesius. Pradėjus Afganistano karą, buvo teigiama, kad juo neva tai siekiama nuversti Talibano režimą, suteikusį prieglobstį teroristų organizacijai „al Qaeda“ ir jos vadovui Osamai bin Laden, kuris buvo kaltinamas 2001 m. rugsėjo 11–osios atakų prieš JAV suorganizavimu. Po dviejų mėnesių nuo karo pradžios Afganistanas buvo beveik pilnai okupuotas bendrų JAV, Didžiosios Britanijos ir Australijos karo pajėgų, net nepatyrus didelių nuostolių. Per tris pirmus karo mėnesius Afganistane žuvo tik 12 JAV karių.
Saugumui Afganistane palaikyti buvo įkurtos Tarptautinės saugumo paramos pajėgos (International Security Assistance Force – ISAF), kurias sudarė 47 NATO organizacijai priklausančių ir kitų valstybių kariai. Lietuvai Afganistane įvairiu metu atstovavo 237 kariai.
Talibano ir „al Qaeda“ kovotojai buvo priversti pasitraukti į kaimyninį Pakistaną arba išsislapstė sunkiai prieinamose Afganistano vietovėse. Ginkluotų išpuolių prieš JAV ir ISAF pajėgas beveik nebebuvo. Pirmųjų karo metinių proga (2002 spalį) tuometinis JAV gynybos sekretorius Donald Rumsfeld, kalbėdamas apie padėtį Afganistane televizijos kompanijai CNN, pareiškė: „Talibano nebėra. „Al–Qaedos“ – taip pat“.
Po tokios lengvos „pergalės“ visas JAV dėmesys nukrypo į karą Irake. Tai buvo didelė JAV karinės vadovybės klaida. Pasinaudoję pauze, Talibano kariai persiorganizavo ir netrukus pradėjo efektyvius išpuolius. Talibano atakos ypač suaktyvėjo 2007 m. ir tęsiasi iki šiol. Per tą laikotarpį žuvusiųjų JAV ir tarptautinių pajėgų karių skaičius žymiai išaugo. Iki šiol Afganistane jau yra žuvę beveik 3 tūkst. (2916) koalicijos karių, tame tarpe – 1910 amerikiečių, 404 britai, 3 latviai, 9 estai. Afganistane 2008 m. gegužės mėn. žuvo ir 1 lietuvis – alytiškis seržantas Arūnas Jarmalavičius.
Susikomplikavus padėčiai, JAV prezidentas Obama buvo priverstas į Afganistaną pervesti papildomus 30000 karių. Šiuo metu čia yra dislokuota virš 130000 ISAF karių, iš kurių beveik 94000 yra amerikiečiai. Anksčiau Obama yra žadėjęs, kad iki 2014 m. pabaigos išves karius iš Afganistano, o visas gynybos funkcijas perduos Afganistano prezidentui Hamid Karzai ir Afganistano nacionalinei kariuomenei.
Beprasmiški JAV kareivių nusikaltimai
Pastaruoju metu vis daugėja žiaurių ir beprasmių JAV karių nusikaltimų Afganistane. Praėjusių metų lapkričio mėnesį kalėti iki gyvos galvos buvo nuteistas seržantas Calvin Gibbs, o trys jo bendrai – mažesnėmis bausmėmis. Šios ketveriukės nusikaltimus, kuriuos jie įvykdė 2010 m. pradžioje, atskleidė žurnalas „Rolling Stones„ straipsnyje „The Kill Team: How U.S. Soldiers in Afghanistan Murdered Innocent Civilians“. C. Gibbs ir jo draugų fantazijai žudyti nebuvo ribų. Šie Kandahar provincijoje dislokuotos 5-osios „Stryker„ brigados B kuopos kariai ne tik žudė afganus dėl pramogos, bet ir pozavo nuotraukoms su nužudytaisiais bei kolekcionavo jų kūno dalis – pirštus. „Man tai buvo panašu į nušauto elnio ragų laikymą. Tenka prisitaikyti prie darbo, kurį atlieki“, teisme aiškinosi žmones žudęs ir jų pirštus pjaustęs JAV karys. Šios „kill team“ ketveriukės veiksmai šokiravo visą pasaulį. Jiems net buvo kilusi idėja važiuojant per kaimą iš šarvuočio vaikams mėtyti saldainius, o po to į juos šaudyti – kaip į sprunkančius zuikius.
Š.m. sausio pradžioje pasaulis išgirdo apie dar vieną šokiruojantį faktą. Internete patalpintame 40 sekundžių video „Marines peeing on taliban„, keturi JAV jūrų pėstininkų uniformomis vilkintys kariai tyliai šnekučiuodamiesi ir juokaudami šlapinosi ant trijų kruvinų Talibano kareivių lavonų. Baigiantis video, vienas karys kreipėsi į vieną iš žuvusiųjų sakydamas: “Geros dienos, drauguži“ (Have a good day, buddy). Maždaug po 10 dienų afganų karys nušovė 4 prancūzų karius ir dar 15 sužeidė. Jis pareiškė tai padaręs po to, kai internete pamatė JAV karių elgesį su jo tėvynainiais.
Š. m. vasario 9 d. NATO pajėgų aviacijos antskrydžio metu buvo nukauti 8 civiliai afganistaniečiai. Septyni iš jų buvo vaikai tarp 7 ir 15 metų, aštuntas buvo 20– metis, psichiškai ir fiziškai luošas. Afganistano prezidentas Hamid Karzai pasmerkė tokį NATO karinių pajėgų aktą, o NATO atsiprašė už incidentą. Tik tiek.
Sudegintas Koranas
Vasario 20 d. keleto Korano knygų sudeginimas sukėlė ypatingą afganistaniečių pasipiktinimą. Apsiginklavę akmenimis, lazdomis ir metaliniais strypais tūkstančiai įsiutusių afganistaniečių beveik savaitę mitingavo prie ISAF karinių bazių ir grasino susidorojimu, skanduodami „mirtis Bushui“, „mirtis Obamai“ ir „mirtis Amerikai“. Jie taip pat bandė įsiveržti ir į Jungtinių tautų misijos kompleksą, tačiau policijai pradėjus šaudyti, buvo atstumti.
Koranas yra pati švenčiausia islamo religijos knyga. Islamo išpažintojai tiki, kad joje yra jų Dievo dvasia, ir skaitydami šią knygą jie tiesiogiai su juo bendrauja. Afganistano religiniai lyderiai reikalauja nubausti Koraną sudeginusius karius. Nubausti nusikaltusius reikalauja ir Afganistano parlamentas, kuris dėl šio incidento priėmė atitinkamą rezoliuciją. JAV prezidentas ir JAV pajėgų Afganistane vadas generolas John Allen atsiprašė afganų tautos dėl įvykusio incidento. Tačiau tai mažai ką padėjo. Įskaudinti dėl religinių jausmų paniekinimo, Afganistano armijos kariai nušovė mažiausiai 6 amerikiečius, o iš viso per incidentą žuvo apie 40 žmonių.
Tepraėjus 20 dienų po šio skandalingo įvykio, kovo 11 d. Afganistane buvo įvykdytas dar vienas žiaurus nusikaltimas – JAV karys naktį dviejuose kaimuose, esančiuose tik per pusę kilometro nuo karinės bazės, iššaudė trijose sodybose gyvenusius gyventojus, daugiausia vaikų ir moterų – ir ramiai sugrįžo atgal į bazę. Įvykis tiriamas. Manoma, kad šis karys galėjo turėti psichologinių problemų. Jis labai ilgai kariavo. Prieš atsiunčiamas į Afganistaną, jis atbuvo tris terminus Irake. Nenuostabu, kad kažkuriuo momentu jo psichika nebeatlaikė.
Psichologinis košmaras
Karas Afganistane tęsiasi jau 10 metų. Toks laikotarpis įtemptomis sąlygomis – psichologinis košmaras kariams. Nereikia stebėtis, jog pastaruoju metu ypač padaugėjo nusikaltimų ir savižudybių. Gydytojų teigimu, nuo potrauminio streso sindromo (post traumatic stress disorder) ir smegenų traumų kenčia 27 proc. iš karo sugrįžusių kareivių.
Per pirmąją 2009 m. pusę daugiau JAV kareivių nusižudė nei žuvo kovos lauke. Tų metų birželį per dieną vidutiniškai nusižudydavo po vieną kareivį, teigia 25 metus JAV karinėse pajėgose atitarnavęs karys Ron Capps, kuris dėl Irake patirtų karo baisybių taip pat norėjo nusižudyti, tačiau palankiai susiklosčius aplinkybėms, jam buvo sukliudyta.
Šiuo metu R. Capps bendradarbiauja su žurnalu „Times„ bei kitais leidiniais. Anot jo, 2002 – 2009 m. Irake ir Afganistane buvo sužeista maždaug 33000 karių. Iš jų 4700 buvo išsiųsti į namus dėl sunkių psichologinių traumų. Dauguma lengvesnėje psichologinėje būsenoje esančių karių yra „apgydomi“ ir paliekami tarnyboje. Tačiau tarp jų atsiranda ir tokių, kurių psichika nebeatlaiko ir tuomet iššaudomi nekalti žmonės.
Lyginant praeities ir dabarties karus, akivaizdu, kad šiandien kariai kariauja daug didesnėje įtampoje. Jei anksčiau jie priešakinėse linijose būdavo pamainomis, tai dabar situacija pasikeitė. Šiandien kiekvienas kareivio judesys yra karinis ir kiekvienas kontaktas su vietiniu gyventoju gali tapti politiniu aktu. O tai – didžiulis stresas.
Dar viena prarastoji karta?
Šio amžiaus karai sukūrė naująją prarastąją kartą, analogišką tai, kuri grįžo patyrusi Pirmojo pasaulinio karo baisumus. Daugumai grįžtančių kareivių sunku integruotis į visuomenę, jų dvasinės žaizdos gyja lėčiau nei kūno sužeidimai. Kariai neslepia, kad jie dažnai vartoja narkotikus, o stresas, patiriamas per ilgą tarnavimo laikotarpį, kelia pavojų tiek armijai, tiek jų laukiančioms šeimoms.
Dar viena skaudi tiesa – sugrįžusiems kariams sunku rasti darbo. Įstatymai numato jų teisę grįžti į seną darbovietę pabaigus tarnybą, tačiau tik tuomet, jei jis ten sugrįš per penkerius metus. Šie įstatymai daugeliui kareivių nepadeda, nes jie kariauja ilgiau, negu saugomos jų darbo vietos. Šiek tiek talkina specialios programos, padedančios grįžusiems kariams integruotis į darbo rinką, tačiau 21 proc. jaunų veteranų priversti ir vėl grįžti į armiją, nes ten gauna pastovų atlyginimą.
Po I ir II pasaulinių karų sugrįžę kariai buvo priimti kaip herojai. Šiandien jie sutinkami daug kukliau. Dažnai sugrįžę kariai yra taip atitolę nuo realaus gyvenimo, kad nebesupranta, kas iš tiesų Amerikoje vyksta. Labiausiai juos stebina faktas, kad Amerika – nekariauja, ir kad šalyje – normalus gyvenimas, o daugelis jų bendraamžių net nežino, kas apskritai vyksta Irake ar Afganistane. Kiti net nepastebi sugrįžusių karių, kas yra dar viena psichologinė namo sugrįžusio kario trauma.
Visi šie požymiai rodo, kad JAV susiformavo karta, kuri kenčia tiek armijoje, tiek po jos. Dažnai kariai stengiasi neparodyti savo psichologinių problemų, nori būti „orūs“. Apklausos rodo, kad pusė jų bijo būti palaikyti silpnais, jei ieškos pagalbos. Todėl kad ir kaip būtų sunku, vengia kreiptis į gydytojus.
„Nežinau, kaip JAV suskaičiuos šių karų kainą, – sako Ron Capps. Įtariu, kad didelė visuomenės dalis tiesiog gūžtels pečiais ir grįš prie savo reikalų. Atminimo diena reikš vasaros pradžią, o ne metą, kai ta kaina apmąstoma. Amerikai žengiant į priekį, daug buvusių karių pasiliks jos užnugaryje. Rizikuojame turėti dar vieną prarastą kartą.“
Audronė SIMANONYTĖ
