Jungtinės Tautos (JT) parengė rezoliuciją, kurioje numatytos naujos sankcijos Teheranui. Tačiau Iranas anksčiau ne kartą pareiškė, kad ketina ir toliau plėtoti branduolinę energetiką, kurią Vakarai įvardija kaip branduolinio ginklo kūrimą. Sudėtinga vienareikšmiškai atsakyti, kas lemia tokį Teherano užsispyrimą, kuris akivaizdus ir dabar. Galbūt tokia Irano pozicija tendencinga, nes ši šalis iki šiol turėjo kai kurių pasaulio valstybių tarptautinį palaikymą. O galbūt Iranas iš tiesų siekia tik taikios branduolinės energetikos?
Motyvuojant siekiu aprūpinti šalį pigia elektros energija, Irano atominė programa pradėta įgyvendinti jau prieš keletą dešimtmečių. Nors Iranui priklauso naftos ir dujų klodai, tuometinė Irano vadovybė akcentavo šių išteklių ribotumą ir siekį šalyje išgaunamą energiją pakeisti branduoline. Vakarų valstybės teigia, kad už keletą dešimtmečių besitęsiančios Teherano branduolinės programos slypi siekis sukurti branduolinį ginklą. Todėl JAV bei kitos valstybės ragina sugriežtinti sankcijas Irano režimui, nors pastarasis iki šiol atmetė bet kokius kompromisus ir nekreipia dėmesio į JT sankcijas. Tad tikslinga plačiau aptarti, kokios priežastys lemia tokį Teherano užsispyrimą ir ar naujos JT sankcijos gali būti veiksmingos.
Žinoma, Vakarai daugmaž vieningai kritikuoja Teherano branduolines ambicijas. Vis dėlto Irano politikos linija turėjo ir sąjungininkų. Tarptautinėje arenoje galima išskirti keletą valstybių, kurias Teheranas iki šiol laikė didesnėmis ar mažesnėmis sąjungininkėmis ir rėmėjomis konfrontacijoje su Vakarais. Užsienio politikos apžvalgininkai iki 2008 m. pradžios įvardindavo Venesuelą, Š. Korėją, Baltarusiją ir Rusiją.
Venesuelos bei Irano tarptautinis bendradarbiavimas ko gero labiausiai viešai afišuojamas. Venesuelos ir Irano tarpvalstybiniai santykiai ypač sparčiai ėmė gerėti į valdžia Venesueloje atėjus nevienareikšmiškai vertinamam H. Čavez. Kai 2005 m. TATENA parengė rezoliuciją dėl Teherano branduolinės programos, vienintelė Venesuela balsavo prieš. Neabejotinai Iranui naudingas Venesuelos tarptautinis palaikymas; abiem valstybėm svarbus energetinis faktorius – šių šalių bendri veiksmai tarptautinės energetikos (visų pirma naftos) sektoriuje suteikia joms jau nemažą galią diktuoti savo pozicijas, kadangi energetika yra neatsiejamas politikos svertas.
Irano ir Baltarusijos bendradarbiavimas prasidėjo prieš kelerius metus. A. Lukašenkos vizitas Teherane 2006 m. pabaigoje taip pat buvo bandymas ieškoti alternatyvų mažėjančiai Maskvos paramai kompensuoti. Sunku vienareikšmiškai atsakyti, kuo naudingas Iranui bendradarbiavimas su Baltarusija. Ko gero Iranas siekė glaudesnio bendradarbiavimo su kuo daugiau antivakarietiškai nusiteikusių valstybių, kurios neprieštarautų Teherano branduolinių ambicijų vystymui.
Be abejonės Iranui ypač naudingi geri santykiai su Maskva. Tai ne tik branduolinės energetikos technologijos ar galimybė įsigyti modernias priešlėktuvines sistemas – gynybos priemonę galimų JAV atakų atveju. Visų svarbiausia – tai politinis užnugaris didžiojoje tarpvalstybinės politikos sferoje. Nors Rusijos pozicija Irano branduolinės programos atžvilgiu yra nevienareikšmiška, o Maskva akcentuoja remianti tik taikią Teherano energetiką (savaime suprantama, kad Rusija nenori branduoliniais ginklais apsiginklavusios radikalios valstybės), tačiau JT organizacijoje Rusija dažniausiai pasisakydavo prieš sankcijų Iranui griežtinimą.
2007 m. pradžioje pasaulio žiniasklaida pranešė, kad ir Šiaurės Korėja teikia Iranui pagalbą plėtojant branduolinę programą ir padeda ruoštis požeminiams branduoliniams bandymams. Iranui šis bendradarbiavimas, be abejo, buvo naudingas įsisavinant branduolinės programos paslaptis. Tuo tarpu Š. Korėjai tai tapo proga paerzinti Vakarus ir išgauti kuo didesnę paramą mainais į branduolinės programos sustabdymą.
Taigi tarptautinėje arenoje gan neblogus santykius su Teheranu iki šiol palaikė Š. Korėja, Venesuela, Baltarusija bei Rusija. Kai kurios arabų šalys, Kinija, Islamo pasaulis taip pat gan nuosaikiai traktavo Irano politikos gaires. Galbūt tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl Teheranas laikėsi radikalios politikos linijos ir į kompromisus nėjo. Tačiau šis argumentas pastaruoju metu nebėra toks įtikinamas – Rusija bei Kinija vis labiau linko pritarimo JT sankcijų sugriežtinimui link. Tuo labiau, kad sausį buvo paskelbta, jog Jungtinės Valstijos, Didžioji Britanija, Prancūzija, Rusija, Kinija bei Vokietija susitarė dėl JT Saugumo Tarybos rezoliucijos radikaliam Iranui.
Baltarusija ir Š. Korėja neturi didelės tarptautinės įtakos, o Venesuelos vienintelis (nors ir pakankamai svarbus) tarptautinis svertas – energetika. Taigi atrodo, kad Irano sąjungininkų gretos mažėja. Vis dėlto Iranas ir toliau nesirengia ieškoti kompromiso ir laikosi savo linijos. Tai patvirtina, kad turime ieškoti kitų Irano politikos paaiškinimų.
Dar vienu Teherano argumentu yra akcentas, kad šalis branduolinę programą vysto tik taikiais tikslais. Galbūt iš tiesų Teherano režimas siekia pagerinti paprastų šalies piliečių gyvenimą, užtikrinti šalies modernų aprūpinimą elektros energija? Vis dėlto šis argumentas mažai tikėtinas dėl keleto priežasčių. Pirma, Iranas iš naftos eksporto uždirba daug, tačiau šalies gyventojų pragyvenimo lygis yra labai žemas, nors naftos pinigų karinėms programoms Teheranas negaili.
Kita priežastis, leidžianti abejoti Irano vadovų branduolinės programos taikumu – nenoras derėtis dėl alternatyvios tarptautinės paramos, mainais į branduolinės programos nutraukimą, kas pasiteisino Šiaurės Korėjos atveju. Š. Korėja neturi nei naftos, nei dujų išteklių, kuriais galėtų disponuoti užsienio ar vidaus rinkoje, todėl pasiūlytas mazuto tiekimas išties svarbus šiai šaliai apsirūpinant elektros energija. Tuo tarpu nei sankcijų atšaukimas, nei siūlymai padėti sukurti Irane nebranduolinės energijos gamybos sistemą Teherano atrodo nesudomina. Taigi, jei ši šalis iš tiesų norėtų sukurti modernią energetinę sistemą, vietoj branduolinės energetikos galėtų gauti iš tarptautinės bendruomenės daug didesnę paramą (technologijomis, specialistais, net finansinę) elektros sistemai modernizuoti. O ir tarptautinė bendruomenė tikrai nepagailėtų nei lėšų, nei specialistų. Tačiau Teheranas net neina į kalbas apie alternatyvą branduolinei programai, o JT sankcijos ar jų griežtinimas Iranui nė motais.
Yra ir trečias paaiškinimas, kodėl Irano iki šiol nepaveikė tarptautinis spaudimas. Galbūt ši šalis iš tiesų vysto karines ambicijas ir siekia pasigaminti atominį ginklą. Tai pakankamai tikėtinas variantas, nors ir nevienareikšmiškai vertinamas.
Šiaip ar taip, aptartos tendencijos leidžia atsakyti į pagrindinį klausimą: Ar JT griežtesnės sankcijos paveiks Iraną. „Taip“ – į šį klausimą (žinoma, su išlygomis) galima atsakyti, jei Teherano politiką iki šiol lėmė pirmieji du aptarti veiksniai (Irano sąjungininkai tarptautinėje bendruomenėje ar taikus branduolinės programos pobūdis). Sumažėjus buvusių sąjungininkų (visų pirma, Rusijos ir Kinijos) paramai Iranas galėtų sutikti su kompromisu ar priimti kompromisą dėl šalies gyventojų gerovės.
Vis dėlto iš Irano vadovų pasisakymų atrodo, kad ir naujos JT sankcijos šiai šaliai visiškai nerūpi, o branduolinė programa bus vystoma toliau. Tokiu atveju naujos JT rezoliucijos Irano tikrai nesustabdys. Nors nereikia atmesti ir dialogo galimybės, konfrontacija tarp Vakarų (pastaruoju metu ir kitų regionų valstybių) bei radikalią poziciją užimančio ir bet kokius tarptautinius (JT) pasiūlymus ignoruojančio Irano nemažėja.
Gediminas Dubonikas
