Ivanišvilio žingsnis į šešėlį
Drįsčiau teigti, kad kur kas svarbesnis Gruzijos politikai buvo kitas savaitgalis po rinkimų, kai B. Ivanišvilis oficialiai įvardino savo įpėdinį premjero poste. Priminimas tiems, kurie mažiau domisi Gruzijos politika: dabartinis premjeras milijardierius B. Ivanišvilis pažadėjo trauktis iš politikos kai baigsis M. Saakašvilio prezidentavimo laikas. Nurodyta ir konkreti data – lapkričio 24-oji, praėjus savaitei po naujojo prezidento inauguracijos ir tuo pat metu įsigaliosiančių Konstitucijos pakeitimų.
Taigi, pirmąjį lapkričio šeštadienį Gruzijos ir pasaulio žiniasklaidą apskriejo žinia, kad po GS koalicijos lyderių ir GS parlamentarų susitikimo oficialiai nuspręsta, jog naujuoju premjeru (ir kartu daugiausia galių šalyje turinčiu politiku) taps 31 metų artimas B. Ivanišvilio bendražygis ir dabartinis vidaus reikalų ministras Iraklijus Garibašvilis.
Prieš tapdamas jauniausiu dabartinio ministrų kabineto nariu, I. Garibašvilis beveik visą savo karjerą praleido dirbdamas B. Ivanišviliui priklausančiame „Cartu Group“ koncerne. Per pusantrų metų iš pardavimo vadybininko logistikos departamente vienoje „Cartu Group“ įmonių jis pakilo iki aukščiausio rango „Cartu Group“ darbuotojų: buvo koncerno prezidento asistentas, vadovavo B. Ivanišvilio įkurtam paramos fondui ir įrašų kompanijai, leidžiančiai B. Ivanišvilio sūnaus – reperio Beros – įrašus.
Vadovaujantis Gruzijos konstitucijos pakeitimais, visa dabartinė šalies vyriausybė grąžins savo įgaliojimus netrukus po naujojo prezidento inauguracijos. Tada parlamento dauguma turės formaliai įvardinti vyriausybės sudėtį, kurią paskirs prezidentas, o parlamentas turės tai patvirtinti.
Naujasis ministras pirmininkas turės gerokai daugiau politinės galios nei jo pirmtakai. 2010-aisiais priimti Konstitucijos pakeitimai numato, kad Gruzija iš prezidentinės pavirs parlamentine respublika, todėl prezidentas liks tik simboline figūra.
Saakašvilio eros pabaiga
Taigi, po dešimties metų prezidento poste M. Saakašvilis traukiasi nuo šalies vairo. Tiesa, politinis pralaimėjimas šį Rožių revoliucijos lyderį ir vieną ryškiausių asmenybių nepriklausomos Gruzijos istorijoje ištiko dar praėjusiais metais, kai nepavyko gauti pakankamai rinkėjų paramos per rinkimus į šalies parlamentą. Po metų, praleistų ganėtinai keistoje padėtyje – oficialiai vis dar vadovaujant prezidentinei respublikai, bet kartu esant opozicijoje, M. Saakašvilis jau išsikraustė iš Baltuosius rūmus Vašingtone primenančios prezidento rezidencijos.
M. Saakašvilio dekada Gruzijos valdžioje yra verta atskiros analizės, nes vieningos nuomonės dėl šio lyderio veiklos nėra nei pačioje šalyje, nei užsienio valstybėse. Turbūt geriausiai kadenciją baigiančio prezidento valdymo stilių apibūdintų frazė „demokratija iš viršaus“ – t. y. iš esmės demokratinės reformos buvo įgyvendinamos greitai, skubiai ir mažai atsižvelgiant į visuomenės nuomonę.
Todėl, viena vertus, jo reformos Gruzijoje sumažino nusikalstamumą, korupcijos lygį, gerokai pagerino infrastruktūros ir ekonominę šalies padėtį. Pavyzdžiui, vidutinis atlyginimas nuo 2004 m. iki 2012 m. padidėjo daugiau nei tris kartus: nuo 157 larių (240 Lt dabartiniu kursu) iki 712 larių (1090 Lt), buvo sutvarkytas ne vienas valstybinės svarbos kelias, užtikrintas elektros tiekimas visą parą, o statybos pramonė sulaukė tikro bumo.
Bet, kaip pažymi Valstybinio Tbilisio universiteto sociologas Jagas Kačkačišvilis, M. Saakašvilis blaškėsi tarp gerų ir blogų sprendimų. Nors jo ketinimai buvo grįsti demokratija, prezidentas beveik netoleravo skirtingų nuomonių – tereikia prisiminti opozicijos mitingų išvaikymą arba didelį valdžios spaudimą privačioms žiniasklaidos priemonėms.
Taip pat M. Saakašviliui galima priekaištauti ir dėl to, kad, nors Gruzijoje buvo aktyviai kovojama su korupcija, pernelyg glaudūs politikų ir verslininkų ryšiai išliko, todėl iš esmės korupcijos buvo atsikratyta tik žemesniame lygyje, o tarp politikos ir verslo elito ji liko. Pridėjus dar ir Gruzijai prastai pasibaigusį karinį konfliktą su Rusija, visą šalį sukrėtusį kalinių prievartavimo skandalą, galimas artimiausio M. Saakašvilio bendražygio Vano Merabišvilio sąsajas su jauno vyro žmogžudyste, nenuostabu, kad nei jam, nei ir jo partijai nepavyko išsilaikyti valdančiųjų pozicijoje.
Kaukazo politikos ekspertas Thomasas de Waalas teigia, kad vertinant M. Saakašvilio politinį palikimą reikia atskirti mitus nuo realybės. Esą šis Gruzijos prezidentas yra išskirtinis ryšių su visuomene specialistas, sąmoningai ištrynęs liniją tarp demokratinės retorikos bei viešųjų ryšių ir tikrųjų šalies laimėjimų. Jis pažymi, kad kadenciją baigiantis Gruzijos prezidentas iš esmės turėjo du vaidmenis – generuoti idėjas ir parduoti savo reformų viziją. Abu juos M. Saakašvilis vykdė su užsidegimu, stengdamasis visus įtikinti, kad Gruzijoje įvyko mentaliteto revoliucija ir gruzinai sugebėjo tapti Vakarų valstybe po staigių politinių ir psichologinių pokyčių, o tai, savo ruožtu, padėjo sukurti teigiamą Gruzijos įvaizdį tiek ES, tiek ir NATO.
Todėl iš esmės sunku M. Saakašvilį pavadinti tikru demokratijos atstovu (tą ir kartoja B. Ivanišvilio bendražygiai), bet kartu yra neįmanoma paneigti Gruzijos šuolio tiek ekonominėje, tiek ir politinėje srityse nuo Rožių revoliucijos iki šios dienos.
Tolesnė Mišos ir jo partijos ateitis
„Man asmeniškai poilsio nereikia, bet atėjo laikas, kai jūs turite pailsėti nuo manęs“, – tokiais žodžiais M. Saakašvilis užbaigė paskutinį savo kreipimąsi į gruzinus iš prezidentūros. Ką veiks pasitraukęs iš posto dabartinis prezidentas? Kol kas neaišku – gali būti, kad jam teks prisijungti prie tuzino bendražygių, esančių teisiamųjų suole dėl piktnaudžiavimo valdžia. Tiesa, išrinktasis prezidentas pareiškė, kad politinis persekiojimas M. Saakašviliui negresia – tai aiškus atsakymas Vakarams, kurie kaltina GS politiniu susidorojimu su oponentais. Tačiau kartu B. Ivanišvilis tikina, kad jei M. Saakašvilis nėra pažeidęs jokių teisės aktų, jam nėra ko bijoti.
Bet bent jau iki ES ir Rytų partnerystės šalių susitikimo Vilniuje lapkričio pabaigoje M. Saakašvilis gali būti ramus. Laisvosios prekybos sutartis yra pernelyg svarbus siekis, kad būtų rizikuojama jo sėkme: jei M. Saakašvilis būtų suimtas iki to laiko, Gruzija šios sutarties nepasirašytų lygiai taip pat kaip ir Ukraina, neišsprendusi J. Tymošenko klausimo.
Kalbėdamas apie savo ateities planus televizijos kanalo „Imedi“ eteryje rinkimų dieną, postą paliekantis prezidentas užtikrino, kad iš Gruzijos bėgti nesiruošia. Vynininkystės sektoriaus stiprinimas, Prezidentinės bibliotekos įkūrimas Tbilisyje, galbūt dėstymas universitete – tokius ateities planus, be dalyvavimo politikoje, vardijo M. Saakašvilis.
Tai, kad jo partijos kandidatas užėmė antrąją vietą ir surinko 22 proc. rinkėjų balsų (vietoj jam prognozuotų 12 proc.), rodo, kad JNJ turi dalies visuomenės paramą. Pats prezidentas JNJ pasitraukimą laiko laikinu, tačiau prireiks didžiulių politinių strategų pastangų, kad partija atsikratytų neigiamos praeities naštos ir galėtų vadovautis tik praeities laimėjimais. Todėl artimiausiu metu JNJ teks persvarstyti savo strategiją ir išmokti bendradarbiauti su GS. D. Bakradzė jau žengė pirmąjį žingsnį – pasveikino rinkimus laimėjusį G. Margvelašvilį ir teigė esąs pasiruošęs bendradarbiauti su vyriausybe sprendžiant esminės svarbos klausimus.
Dvejopi standartai niekur nedings?
Taigi, ir M. Saakašvilis, ir B. Ivanišvilis traukiasi. Nors ir atrodytų, kad Gruzijoje išaušo nauja era, kai institucijos ir pareigos yra svarbesnės nei asmenybės, kurios jas užima, B. Ivanišvilio pasirinkimas tiek prezidento, tiek ir premjero atveju signalizuoja, kad viskas yra kiek kitaip. Ir prezidentas, kuris prieš tapdamas švietimo ministru buvo labiau žinomas akademiniuose, o ne politikų sluoksniuose, ir premjeras, iš kurio gyvenimo aprašymo sunku spręsti apie jo sugebėjimą vadovauti vyriausybės darbui, šiuos postus pasiekė ne dėl išskirtinės politinės patirties ar populiarumo tarp rinkėjų, o dėl savo lojalumo B. Ivanišviliui. O šis net neslepia, kad, pasitraukęs iš didžiosios politikos scenos, nė neketina nustoti daryti įtaką savo politikams. „Kartu su visuomene kontroliuosiu vyriausybę, kurią palieku po savęs“, – britų dienraščiui „The Guardian“ teigė B. Ivanišvilis, tačiau atsisakė atskleisti, kaip ruošiasi tai daryti.
Taip pat niekam, bent jau Gruzijoje, nėra paslaptis, kad milijardierius yra pasiruošęs savo lėšomis gelbėti Gruzijos ekonomiką. Gruzijos įstatymai privačių ir viešų interesų konfliktą apibrėžia ganėtinai laisvai, todėl B. Ivanišvilio atveju bus beveik nutrinta riba tarp asmeninių pajamų ir viešos atsakomybės.
Taigi, situacija yra tokia: milijardierius B. Ivanišvilis yra pasiryžęs plačiai atverti piniginę ir gelbėti savo šalį, tačiau kartu nori kontroliuoti vyriausybę. Ar tai tik sėkmingo verslininko, bet nepatyrusio politiko kalbos? Ar sąmoningas siekis turėti nevaldomą galią ir jokios tiesioginės atskaitomybės bei atsakomybės? Kad ir kaip būtų, ir vienu, ir kitu atveju demokratija ir atviros kalbos apie užkulisinės įtakos darymą sunkiai suderinama. Ironiška, bet kaip tik demokratijos stoka bei naudojimusi padėtimi B. Ivanišvilis daugiausia ir kaltino M. Saakašvilį.
Informacijos šaltiniai: civil.ge, eurasianet.org, foreignaffairs.com, georgianews.ge, geostat.ge, ivote.ge, rferl.org, theguardian.com., government.gov.ge, ndi.org, osce.org, strategicoutlook.org
