Kurių galų NATO kviečia Putiną į viršūnių susitikimą Bukarešte?
Kažin ar pokalbiuose prie apvalaus stalo Putinas sugebės kaip nors kitaip paaiškinti neigiamą Rusijos poziciją dėl JAV priešraketinio skydo Europoje, Kosovo nepriklausomybės, NATO plėtros ar savo paties atkaklius tikinimus, kad Irano atominė programa kol kas yra taikaus pobūdžio, rašo dienraštis „The International Herald Tribune“.
Čia viskas ir taip aišku: tereikia tik pažvelgti į dvi paskutiniąsias Vladimiro I valdymo savaites, kai jis ketina iš prezidento krėslo (jums turbūt užgniaužė kvapą – juk sekmadienį vyksiančiuose Rusijos vadovo rinkimuose jis nedalyvaus, primena dienraštis) persėsti į premjero.
Vasario 12-ąją, tą pačią dieną, kai Putinas priėmė NATO kvietimą atvykti į NATO valstybių vadovų susitikimą Bukarešte, jis perspėjo Kijevą: jei Ukraina įstos į aljansą, į ją gali būti nutaikytos Rusijos branduolinės raketos. O praėjusį penktadienį jo oficialusis „stebėtojas“ NATO būstinėje Briuselyje Dmitrijus Rogozinas padarė tokį pat „susitaikymo“ pareiškimą. Jei NATO „nesilaikys savo mandato“ Kosove, pastebėjo jis, o Europos Sąjunga užims vieningą poziciją šiuo klausimu (reikia skaityti – tik pabandykite!), „mes taip pat ... remsimės tuo, kad, norėdami, jog mus gerbtų, turime naudoti grubią jėgą, kitais žodžiais tariant, ginkluotą jėgą“.
Pasak JAV valstybės departamento Rusijos skyriaus vadovo Davido Kramerio, Maskva nesiekia karinės konfrontacijos dėl Kosovo ir nesiųs kariuomenės savo sąjungininkei Serbijai paremti. Vis dėlto, anot jo, Rusija nori pademonstruoti pasauliui savo jėgą, ir būtent ji kurstė tas nuotaikas, kurios paskatino atakuoti JAV ambasadą Belgrade.
Tad kam reikėjo kviesti Putiną? – klausia „The International Herald Tribune“. Pasirodo, dėl susiklosčiusios praktikos: tai daroma kasmet nuo 2002-ųjų, kai buvo įkurta NATO – Rusijos taryba.
Anksčiau Putinas niekad nebuvo priėmęs kvietimo. Tačiau šįsyk jis pirmą kartą sutiko atvykti, ir NATO tapo šio formalumo, kuris nebeatspindi šiandienos realijų, įkaite. Tos realijos – vis agresyvesni Rusijos pareiškimai ir jos grasinimai aljanso narėms ar į jį įstoti norinčioms valstybėms, teigia dienraštis.
Savo vizitą Bukarešte balandžio 2 – 4 dienomis Putinas siūlo papildyti pokalbiu akis į akį su JAV prezidentu G. W. Bushu. Jis siūlo JAV vadovui po NATO valstybių vadovų susitikimo atvykti į Juodosios jūros kurortą Sočį. Baltieji rūmai kol kas viešai nepranešė, kad toks pakvietimas buvo gautas, ir neatskleidė savo reakcijos į jį.
Be abejo, palaikyti dialogą su savo priešininkais – išmintinga ir toliaregiška, net jeigu jie, kaip „šaltojo karo“ metais, siunčia patruliuoti savo bombonešius prie Islandijos krantų ar įsako jiems praskristi virš amerikiečių lėktuvnešių Japonų jūroje, pastebi dienraštis.
Tačiau, kaip rodo pastarųjų metų patirtis, Putinas važinėja į Vakarų forumus ne tam, kad viešai pademonstruotų siekį susitaikyti. Prieš metus kalbėdamas Miunchene jis pareiškė, kad didžiausias problemas pasaulyje kelia JAV – šis išpuolis ne tik pritrenkė savo grubumu, bet ir šokiravo dėl to, kad Putinas faktiškai nesusilaukė griežto nei jį pakvietusios NATO valstybės vadovės Angelos Merkel, nei pačių Baltųjų rūmų atkirčio.
Tai, kad tuomet Putinas atrodė stiprus, o Vakarai – silpni, galima paaiškinti tuo, kad NATO šalims nepakako kolektyvinės politinės valios atvirai pareikšti: situacija Rusijoje tapo rimta problema, demokratijos daigai šalyje trypiami, o kaimyninių šalių ir energijos išteklių importuotojų bauginimas įgavo nuolatinį pobūdį.
O dabar kyla pavojus, kad NATO šalys ir toliau tylės, rašo „The International Herald Tribune“.
Galbūt Bukarešte Putinas pasirinks švelnesnes formuluotes, tačiau, vieno NATO analitiko manymu, jis ir toliau bandys skaldyti aljansą, kad apsunkintų Ukrainos ir Gruzijos kaip galimų kandidatų į NATO pripažinimą.
Regis, Putinas mano, kad Rusijos - Kosovo bei Afganistano problemomis užsiėmusį aljansą galima priversti „susilaikyti“ svarstant Ukrainos ir Gruzijos klausimą, teigia dienraštis.
Atsakomieji NATO žingsniai laikomi kukliais ir grynai taktinio pobūdžio. Pavyzdžiui, NATO renginio Bukarešte darbotvarkėje susitikimas su Putinu įrašytas paskutiniuoju punktu. Iki to laiko, kai jam bus suteiktas žodis, diskusijos dėl aljanso plėtros ir padėties Afganistane jau bus pasibaigusios.
Žinoma, to negalima laikyti visaverčiu atsaku į Putino bandymus apriboti NATO prerogatyvas, rašo „The International Herald Tribune“. Jei aljanso atstovai vėl nieko nesakys apie Rusijos veiksmus, NATO atrodys kaip organizacija, bandanti įsikibti į 2002 m. santykių su Maskva formulę, jau praradusią didžiąją turinio dalį.
Pasak dienraščio, vietoj to NATO derėtų priimti solidarų sprendimą ir priversti Putiną atskleisti kortas dėl dviejų svarbių dalykų, neskaitant Kosovo ir priešraketinio skydo.
1. Energijos išteklių tiekimas. Šiandien jau primiršta, kad 2006 m. „didžiojo aštuoneto“ susitikimą Sankt Peterburge – tą patį, kurį siūlė boikotuoti senatorius Johnas McCainas, nes, jo manymu, ten nebus priimti sprendimai, užtikrinsiantys teisingą energijos išteklių tiekėjų ir jų vartotojų santykių pobūdį – iš tikrųjų vainikavo dalyvių priimta deklaracija, kurioje buvo visa eilė aiškių ir labai naudingų formuluočių minėtu klausimu.
Akivaizdu, kad energijos išteklių tiekimas NATO tapo rimta strategine problema. Tad Bukarešte aljansas galėtų išplėsti ir sustiprinti 2006 m. deklaruotas nuostatas ir pasiūlyti Putinui jas priimti. Tai reikštų rimtą iššūkį jo „rankų išsukinėjimo“ politikai naftos ir gamtinių dujų srityje.
2. Iranas. Centrifugų, kuriose Irane šiuo metu sodrinamas uranas, techninių galimybių modeliavimas, kurį atliko Jungtinis ES tyrimų centras, atskleidė štai ką. Jeigu jų efektyvumas siekia 100 proc., Teheranas iki šių metų pabaigos turės pakankamai medžiagos atominei bombai pasigaminti. „Spiegel Online“ teigimu kitas modeliavimo variantas, paremtas prielaida apie 25 proc. centrifugų efektyvumą, liudija, kad atominė bomba gali būti sukurta iki 2010 m. pabaigos.
Daugeliui NATO šalių lyderių, kurie susirinks Bukarešte, Putinas sakė, kad Rusija nenori, jog Iranas įgytų branduolinį ginklą. Tačiau kuomet keli iš jų neoficialioje aplinkoje teiravosi, ką Maskva ketinanti daryti, kad pažabotų branduolines Irano ambicijas, iš Putino nesulaukė aiškaus ar viltį teikiančio atsakymo, pastebi dienraštis.
Putinas ir toliau išsisukinėja postringaudamas, neva nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad Irano klerikalų veiksmai branduolinėje sferoje siekia kokių nors kitų tikslų, išskyrus taikius.
Jei NATO parems JAV priešraketinio skydo Lenkijoje ir Čekijoje, kuris saugotų Europą nuo Teherano puolimo, kūrimą, aljansui be jokių abejonių turėtų pakakti drąsos viešai paklausti Putino, ką jis ketina daryti, kad neleistų iraniečiams pasigaminti atominę bombą. Bent jau norėtųsi taip manyti.
Nors Vakarų ir Rusijos derybos ekspertų lygyje, suprantama, yra būtinos, tai, kad NATO pasiruošęs suteikti Putinui puikią tribūną „atsisveikinimo priesakams“ strateginiais pasaulio klausimais, prieštarauja 2008 metų realijoms.
Ar kas nors iš NATO pusės ruošiasi paprašyti žodžio po Putino kalbos, kad paaiškintų, kaip viskas yra iš tikrųjų? – retoriškai teiraujasi „The International Herald Tribune“.
