Dažnai sakoma, kad vaikai puikiai žino savo teises, bet ypač nenoriai prisimena pareigas. Kas iš tikrųjų slepiasi po šiuo pasakymu? Šių dienų vidurinės mokyklos gyvenimo realybė gerokai skiriasi nuo tos, kurią buvo galime išvysti, tarkime, prieš dešimt metų. Šalies mokyklose dirbantys mokytojai vis dažniau užsimena apie, kad darbe kasdien tenka susidurti su grubiu, o kartais net žiauriu mokinių elgeliu.
Sveiko humoro ribas peržengiantys pokštai, įžeidžiantys komentarai, patyčios ir sąmoningos provokacijos yra tik dalis to, su kuo mokytojas susiduria savo darbe. Deja, nuskambėjus skambučiui, patyčios nesibaigia ir dažnai mokiniai mobiliaisiais užfiksuotus vaizdus sėkmingai platina internete, kur svetainių lankytojai, stebėdami labai „šmaikščias“ situacijas, nevengia pasidalinti ir savo pastebėjimais apie pedagogų darbo subtilybes. Ar tokių vaizdo įrašų viešinimas internete nepažeidžia mokytojo teisių?
Ar saugūs mokytojai darbe?
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Aukštaitijos regiono koordinatorius Andrius Navickas į klausimą, ar mokytojai pajėgūs apginti savo teises ir susikurti gerą darbinės aplinkos mikroklimatą, sakė: „Mokytojų teisių gynimas – viena iš aktualiausių šiandieninio mokytojo problemų. Šiandien akcentuojamos vaikų teisės, nors kiekvienas žmogus turi savo teises ir turi moralinę teisę reikalauti, kad jas gerbtų aplinkiniai. Ir visai nesvarbu, ar tai mokyklos administracija, ar mokiniai, ar mokyklos bendruomenė, ar savivaldybės atstovai.“
Pasak pašnekovo, geras darbinės aplinkos mikroklimatas nėra vien draugiški santykiai darbe: „Jei mokytojas jaučiasi nesaugus darbe, jei kasdien eidamas į darbą svarstys, kokį raštą pateiks pasirašyti mokyklos vadovas, ar nebus sumažintas atlyginimo koeficientas, ar nebus įpareigotas atlikti papildomų darbų, už kuriuos bus nesumokėta, geros savijautos nebus".
Kritęs specialybės prestižas
Apie tai, kokias didžiausias problemas įžvelgia, A. Navickas sakė: „Manyčiau, kad tai pirmiausia visuomenės požiūrio į mokytoją problema. Mokytojo specialybė yra ne tokia prestižinė, kaip, tarkim, bankininko, teisėjo, advokato, juk mokytojo atlyginimas nė iš tolo neprilygsta anksčiau paminėtų specialybių atstovams. Mokiniai požiūrį į mokytoją atsineša iš šeimos. Jei šeimoje kalbama, kad mokytojas yra kvailas, senamadiškas, nuobodus, tai visai tai atkeliauja į mokyklą. O jei tas požiūris yra suformuotas klasės lyderio, tai visi kiti net nesigilindami tai ir palaiko. Kiti palaiko vien dėl to, kad paskui patys netaptų patyčių objektu. Paskui dažniausia tai interpretuojama kaip nuomonės išsakymas, demokratija, žodžio laisvė ir t.t.“
Apie tai, kaip reiktų vertinti šių dienų situaciją šalies mokyklose, pašnekovas sakė: „Tam, kad būtų galima objektyviai įvertinti bendrą situaciją šalies mokyklose, turėtų būti atliktas išsamus tyrimas, ar bent mokytojų apklausa. Dažniausiai apie tokius atvejus sužinome iš žiniasklaidos, o kiek tai yra objektyvu, vėl ginčytinas klausimas. Dažnai ta pati situacija skirtingose informavimo priemonėse nušviečiama skirtingai. Lyg ir logiška, kad rajonų mokyklose smurto ir patyčių yra mažiau, nes čia mažesnis mokinių skaičius. Mažesniame mieste, miestelyje ar kaime, kur mažesnis gyventojų skaičius, vieni kitus geriau pažįstame, artimiau bendraujame. Žmogiški santykiai čia labiau pagrįsti pagarba, o vaikai, juk, ir atėję iš tokios aplinkos. Bet čia taip pat gali pasitaikyti tiek vaikų, tiek ir jų tėvų su emociniais ir elgesio sutrikimais, todėl ir pasekmės nėra prognozuotinos.“
Darbe prarandamas orumas
Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovas Henrikas Mickevičius, paklautas, ar nėra pažeidžiamos žmogaus teisės, kai moksleiviai pamokos metu filmuoja savo mokytojus, juos provokuoja, o vėliau šiuos vaizdus talpina internete, sakė: „Klausimas nėra lengvas, nes situacija susijusi tiek su privačiais, tiek su viešais dalykais. Mokykla yra vieša vieta, bet kita vertus, žmogus būtent joje praranda savo orumą. Šis niuansas labai svarbus, nes tokios situacijos rodo, kad čia galime kalbėti ne tik apie etikos principų, bet ir įstatymų pažeidimus. Svarbu nepamiršti, kad kiekvienas turi teisę į privataus gyvenimo gerbimą, tad viešai platinami įrašai yra šios teisės ribojimas.“
„Ribojant žmogaus teisę į privataus gyvenimo gerbimą turi būti koks nors teisėtas pagrindas – įstatymas ar kitas tai daryti leidžiantis teisės aktas. Labai abejoju, ar šiuo konkrečiu atveju galima surasti svarų pateisinimą tokiems veiksmams“, – teigė specialistas.
Pašnekovo teigimu, anlizuojant panašias situacijas, reiktų vadovautis taisykle, kad „leidžiama, tas, kas leidžiama“, o Lietuvoje, pasak H. Mickevičiaus, dažniausiai galvojama, kad viskas, kas nedraudžiama, yra leidžiama. „Galvojama, kad jei nėra įstatymo, draudžiančio filmuoti mobiliuoju telefonu ir vėliau vaizdus talpinti inyternete, tai galima daryti bet kur ir bet kada, bet iš tiesų tokiu būdu riboti kito žmogaus privatumą galima tik tuomet, kai tai leidžia koks nors teisės aktas. Jeigu, tarkime, mokytojas pamokoje elgiasi labai blogai, muša vaikus, tuomet filmavimas būtų tarsi būdas įrodyti jo kaltę ir savotiškas būdas gintis“, – teigė H. Mickevičius.
Neteisėtai ribojamas privatumas
Pasak pašnekovo, net ir tuomet, kai yra rimtas pagrindas žmogaus privatumo ribojimui, prieš tai reikia įsitikinti, ar nėra kitų priemonių problemai spręsti. „Svarbu surasti pusiausvyrą tarp siekiamo tikslo ir panaudotos priemonės. Jei tikrai mokyklų klasėse yra filmuojama, o vėliau šie vaizdai talpinami internete, tuomet žmogaus teisių požiūriu tai yra grubus pažeidimas. Reiktų patikrinti, ar tokiu atveju, kai žmogui nesutinkant ar net panaudojant prievartą jis yra filmuojamas, tokių veiksmų iniciatoriams nėra taikoma baudžiamoji atsakomybė. Jei tokios atsakomybės taikyti negalima, tuomet žmogus, kurio garbė ir orumas buvo įžeisti, turi teisę civiline tvarka kreiptis į teismą ir reikalauti materialios, jei tokia padaryta, ir moralinės žalos atlyginimo“, – situaciją komentavo pašnekovas.
Specialisto teigimu, mokyklose taip pat yra mokinių elgesio taisyklės ir, jei mokiniai jų nesilaiko, turi būti taikomos numatytos drausminimo priemonės.
Į klausimą, ar specialisto darbo praktikoje yra buvę atvejų, kuomet mokytojai ryžtųsi apginti savo interesus, H. Mickevičius sakė, kad su tokiais atvejais jam susidurti nėra tekę.
Stebėjimo kamerų įrengimas pažeidžia įstatymus
Viešumoje dažnai kalbama ne tik apie mobiliais telefonais „apsiginklavusius“ mokinius, bet ir bandymai užtikrinti saugumą įrengiant stebėjimo kameras mokyklos prieigose. „Yra dar viena problema, kuri pastaruoju metu ypač išryškėja mokyklose: labai neapdairiai naudojamos vaizdo stebėjimo sistemos, kurios net sąmoningai įdiegiamos įstaigose. Lietuvoje labai trūksta tokio pobūdžio veiksmų reguliavimo ir aiškinamojo darbo: kol kas žmonės yra sutrikę, nėra aiškiai pasakyta, kas galima, o ko ne ir kokie yra standartai. Labai svarbu, kad žmonės suvoktų, jog su naujomis technologijomis ir didesnėmis galimybėmis ateina nauji pavojai žmonių privatumui.“
Pašnekovas paminėjo dar vieną ugdymo įstaigoms aktualų pavyzdį apie vaizdo stebėjimo kamerų diegimą mokyklose ir jų prieigose. „Norint įrengti vaizdo stebėjimo kamerą ir rinkti duomenis, reikia užsiregistruoti duomenų tvarkytoju Valstybinėje duomenų apsaugos inspekcijoje. Mokyklose paprastai tik įrengiamos stebėjimo kameros, bet niekas nieko registruoti neskuba. Tai jau yra Asmens duomenų tvarkymo įstatymo pažeidimas, bet jokios pasekmės pažeidėjams dažniausiai negresia. Tai tik nedidelė dalis gerokai didesnės problemos, nes tai taip pat glaudžiai susiję su mokinių ir mokytojų teisėmis.“
