Mokykla, ta pati, kuri dvylikai metų daugeliui tampa antraisiais namais, mus ruošia egzaminams, ruošia studijoms, bando įvairaus plauko žinias vienodai pritaikyti skirtingiems žmonėms.
Galbūt ne visada tai pavyksta, bet žinios keliamos į aukščiausią poziciją. Tik ar žmogus, dažnai su džiaugsmu užvėręs mokyklos duris, jaučiasi pasiruošęs savarankiškam gyvenimui?
Tokiam, kur karšti pietūs negaruoja ant stalo, vos grįžus namo, kai kartais reikia taikytis prie visiškai svetimų žmonių, ir kur niekas nežada linksėti galvom ir pritarti kiekvienam tavo žodžiui, netgi atvirkščiai: tenka užsiauginti tvirtus „šarvus“, kad galėtum drąsiai iškelti nykštį, kai kas nors paklausia: „Kaip gyveni?“
Tikriausiai vieni geriausiai žinančių, ar mokykla paruošia žmogų gyvenimui – studentai. Vieni jų, įmesti į balą, greitai išlipo kone sausi, o kai kurie galbūt ne vienerius metus bando išsikapanoti, keiksnodami savo paauglystės dienas, kada niekas jiems nepaaiškino, jog atskiro individo gyvenimui nėra parašytų taisyklių, kaip žingsnis po žingsnio teisingai gyventi. Paradoksalu, bet atestatas su pagyrimu daugeliui toli gražu nėra raudonas kilimas į šviesų rytojų. Apakinti to stebuklingo skaičiaus „dešimt“ daugelis nudega sparnus kaip Ikaras. Bet nereikia pamiršti, jog, kuo daugiau žmonių, tuo daugiau nuomonių.
Mokytojams stinga tolerancijos
Vilnietė Aurelija tvirtina, kad didžioji dalis to, ką mokiniai išmoksta mokykloje, universitete praranda savo vertę. „Pasitaiko, kad netgi visos, prieš tai įgytos žinios, imamos neigti.“ Didžiausiu minusu filologijos studentė laiko tai, kad po dvylikos metų sėdėjimo suole mokinys nesugeba mokytis. „O tai išmokti yra būtina“,- tvirtina Aurelija. „Be to, tokie svarbūs dalykai kaip nuomonės išsakymas, dalyvavimas diskusijose, mokykloje taip pat užmirštami, nes jose daug mokytojų, kurie savo represijomis ir priverstinėmis radikaliomis nuomonėmis tai slopina“,- drąsiai apie pedagogus atsiliepia mergina.
Teorinės žinios išstumia savarankiškumą
Vos išgirdęs klausimą, Laimonas iš Varėnos net nedvejodamas atsako: „Ne, tikrai neparuošia.“ Ir priduria, jog mokykloje beveik nereikia savarankiškumo: „Ten viską aiškina ir viskam vadovauja mokytojai, o kai grįžti namo, mokytojų rolę perima tėvai. Taigi, esi kaip lėlė marionetė. Na, žinoma, mokykla duoda kažkokią pradžią: išmoko drausmės, kurios reikia gyvenime, moko atlikti savo pareigas (ruošti namų darbus), tačiau naujas, savarankiško gyvenimo etapas reikalauja visai ko kita“,- bando rasti teigiamų dalykų studentas. Laimonas iš patirties sako, jog iš tikrųjų mokytis gyventi pradėjo tik po mokyklos baigimo.
Devyniolikmetė Eglė iš Marijampolės teigia, jog mokykla nesuteikė jai savarankiškumo ir gyvenimui neparuošė: „Gavau vien tik nereikalingų teorinių žinių. Jeigu per darbų pamokas būčiau išmokusi daryti maistą, tai galbūt nereikėtų dabar valgyti šaldytų blynelių“,- juokiasi medicinos studentė.
Viltis dar nemirė
Aušra iš Garliavos, būsima aštuntos klasės mokinė, pasakoja, kad jau septintoje klasėje mokiniai, kurie mokosi prasčiau, yra gąsdinami, kad neišlaikys artimiausių dešimtos klasės egzaminų ir negalės toliau tęsti mokslų vidurinėje mokykloje. Moksleivė piktinasi: „Rodos, gyvenime tarytum ir nėra nieko svarbesnio už egzaminus.“ Nors mergina išties didžiuojasi, kad bent jau technologijos pamokose ji gali jausti, jog mokosi ne tik pažymiui, bet ir gyvenimui: „Išmokau siuvinėti, nerti, siūti, gaminti valgį. Vadinasi, negaliu teigti, kad mokykla neišmokė manęs nieko gyvenimiško. O vistik prieš akis dar penki metai!“,- su viltimi tikisi pokyčių Aušra.
Apie mokyklą – gerai arba nieko
Priešingai nei prieš tai kalbinti jaunuoliai būsima antro kurso studentė Goda vistik gali pasigirti, jog mokykla gyvenimui ją paruošė. Pasak merginos, mokykla išmoko ir savarankiškumo, ir lankstumo, ir noro mokytis, tobulėti bei siekti geriausio. „Mokiniai jau nuo pat žemiausių klasių yra pratinami patys vaikščioti po klases, orientuotis laike, laiku suspėti į pamokas, leisti pertraukas ten, kur nori: eiti valgyti ar žaisti lauke.
Nors pamokų tvarkaraštis ir įspraudžia į tam tikrus rėmus, tačiau mokykloje gaunama tiek laisvės, kiek jos tikrai pakanka tam, kad ateityje būtų galima daryti sau palankius, apgalvotus sprendimus.“ Mokinių sugebėjimą prisitaikyti prie įvairių gyvenimo sąlygų, skirtingų žmonių ar situacijų studentė taip pat priskiria mokyklos nuopelnams. „Mokiniai geba ateityje prisitaikyti prie kolegų, bendradarbių, viršininkų, draugų. Juk tik mokykla gali suteikti sugebėjimą deramai prisitaikyti prie margos visuomenės. Šeimoje to tikrai nebūtų galima išmokti.“
Mokinių noras siekti išsilavimo, noras nestovėti vietoje ir judėti į priekį, merginos nuomone, taip pat atsiranda tik mokyklos dėka. „Mokiniai, matydami gerai dirbančius, išsilavinusius, pasiturinčiai gyvenančius mokytojus, ima manyti, jog tik geras išsilavinimas yra kelias į sėkmę. Tai skatina mokinių norą tapti išsilavinusiu žmogumi, kuris sugeba ne tik skaniai kepti blynus kaip mama, ar vairuoti automobilį kaip tėtis“,- tikina Goda.
Nors mergina pabrėžia, kad ne vien mokykla ruošia žmogų gyvenimui, tačiau mokyklai priskiria ir tai, kad ji duoda ne tik žinių, įeinančių į viduriniojo išsilavinimo sąvoką. „Mokykloje suteikiamas ne tik standartinis – vidurinis išsilavinimas, tačiau ir išsilavinusių, savo srities specialistų, mokytojų pagalba, formuojamas požiūris į šiandienos aktualius klausimus bei kultūrinis mentalitetas. Niekur tokių svarbių vaiko ateičiai dalykų nebūtų galima gauti,“– turi tvirtą nuomonę studentė.
Gabrielė Kartanaitė
