Kartu su „Napster” po truputį žlunga ir nemokamos muzikos iš interneto era. „Nielsen NetRatings” duomenimis, per paskutines aštuonias savaites judėjimas „Napster” sumažėjo 36 proc., t.y. iki 2,6 mln. vartotojų per savaitę. Didžiosios įrašų kompanijos gali pradėti džiaugtis - atrodo, ši kova laimėta, nors iki visuotinio legalaus muzikos vartojimo internete dar toli.
Dabar tarp didžiųjų interneto paslaugų teikėjų vyksta įnirtingos lenktynės - kas pirmasis privers parsisiunčiantį muziką vartotoją mokėti už šią paslaugą. „AOL Time Warner”, EMI, „Bertelsmann” ir „Sony” linksta prie prenumeratos modelio, tikėdamiesi, kad vartotojo senas įprotis siųstis muziką liks ir - kokia smulkmena! - atsiras naujas - mokėti už šį malonumą.
Šį pirmadienį „AOL Time Warner” informavo apie dvi naujas internetinės muzikos iniciatyvas, pirmąsias po „AOL Music Group” suformavimo šį vasarį. Pirmasis projektas – „AOL Artists Discovery Network”, kuriame bus patalpinti kompanijų „Arista”, „Atlantic”, „Dreamworks”, „Grand Royal” ir „Warner Bros.” įrašai. Įrašų kompanijoms neįprasta savo įrašus pardavinėti vienoje internetinėje svetainėje, bet, atrodo, teks prie to priprasti.
„AOL Time Warner” taip pat atskleidė ir keletą detalių apie savo antrąjį projektą „Radio@AOL”, kuris pasiūlys daugiau nei 50 įvairių programų. Anot kompanijos atstovų, šis projektas suvienys tradicinį radiją, originalų internetinį turinį bei prekybą ir taps AOL interneto paslauga, integruota į kitą AOL programinės įrangos versiją. Žadama, kad ši paslauga taip pat pradės veikti šį rudenį.
Du projektai ir jokių ypatingų idėjinių perversmų. Abi šios iniciatyvos bus susietos su „MusicNet” - internetinės muzikos paslaugų prenumerata, kuri taip pat turėtų pradėti veikti šį rudenį.
Lieka svarbiausia problema - kaip priversti prie nemokamo „Napster” pripratusį vartotoją mokėti už šias paslaugas. Daugelis „Napster” vartotojų tikina nesą vagys ir mielai mokėtų už muzikos parsisiuntimą, kad ir 10 JAV dolerių per mėnesį (tyrimuose sklandė toks skaičius). Tačiau tokiu atveju tai turėtų būti kokybiška paslauga. Hm, ką kokybė šiuo atveju reikštų? Apie ją net nebuvo užsiminta, kol muzika buvo dalijama dykai. O dabar vartotojas linkęs svarstyti, kad MP3 formatu parsisiunčiamos muzikos kokybė tikrai neatitinka kompaktinio disko ir kad tai pristabdytų priimant sprendimą - pirkti ar nepirkti. Be to, ir pačios muzikos industrijos reputacija nekokia - ji yra išnaudotoja (išnaudoja kūrėjus ir atlikėjus) ir plėšikė (turint mintyje dideles kompaktinių plokštelių kainas). Tad vartotojai seniai apsisprendė, kad jie mielai mokės kompozitoriui ar atlikėjui už jų kūrybingumą (autorių teisės), bet tikrai nebus linkę atskaičiuoti savo pajamų dalies už pačią laikmeną, pakuotę, brošiūrą ir reklamą. Sklando idėja apie tiesiog internetiniu režimu atiduodamą duoklę už tam tikro kūrinio ar įrašo licenciją, ir tiek. Gal ir neblogai?
Pagal „Financial Times”
