Buvęs slaptas policijos informatorius, išdavęs žiniasklaidai ir pačią policiją, kuri neužkirto kelio Drąsiaus Kedžio žmogžudystėms, tapo visiems žinomas. Laikraštininkai jį vadino tik inicialais, o televizininkai, lenktyniaudami dėl reitingų, visiems paskelbė jo pavardę ir viešai parodė, kaip jis atrodo.
Žmogus, dėl kurio viešai pateiktos informacijos iš darbo teko pasitraukti aukštiems Policijos departamento pareigūnaams – generalinio komisaro pavaduotojui Visvaldui Račkauskui ir laikinajam Marijampolės policijos vadovui Tomui Ulpiui – yra Mindaugas Žalimas. Pirmoji apie tai paskelbė TV3 televizijos žurnalistė Rūta Janutienė. Kad parodytų, koks niekšas esąs tas slaptasis liudytojas, ji susirado net M. Žalimo moterį, su kuria jis gyveno.
BTV televizijos tikslas buvo kiek kitoks. Laidoje „Lietuvos žinių“ tyrimas“ M. Žalimas buvo parodytas kaip padorus žmogus, kuriuo galima pasitikėti. Bent taip sakė jį atpažinęs Lietuvos galiūnas Vidas Blekaitis, panašiai kalbėjo ir buvę jo bendradarbiai. Šioje laidoje bandyta parodyti priežastis, dėl kurių M. Žalimas kreipėsi į žurnalistus.
Priminsime, kad į LNK televizijos žurnalistą Virginijų Gaivenį lapkričio pradžioje kreipėsi Drąsiaus Kedžio draugu prisistatęs Mindaugas ir papasakojo, kad žinojęs apie D. Kedžio ketinimus nušauti, anot jo, jo dukterį tvirkinusius teisėją Joną Furmanavičių ir buvusio Seimo pirmininko Viktoro Muntiano visuomeninį padėjėją Andrių Ūsą, savo dukters motiną Laimutę Stankūnaitę, jos seserį Violetą Naruševičienę, taip pat, kai triukšmas po tų nužudymų nurims, surengti ir antrą žudynių etapą. Šį kartą D. Kedžio aukomis turėjęs tapti tuometinis Kauno apygardos teismo pirmininkas Albertas Milinis bei vienas Kauno nusikalstamo pasaulio veikėjų – buvęs D. Kedžio verslo partneris Saulius Velečka-Agurkas.
Nepaisė gautos informacijos
Sužinojęs apie tokius kraupius D. Kedžio ketinimus, M. Žalimas kreipėsi į Policijos departamentą ir apie tai papasakojo tuometiniam generalinio komisaro pavaduotojui V. Račkauskui bei Kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojui T. Ulpiui, taip pat dar keliems žemesnio rango operatyviniams pareigūnams. Vis dėlto, anot informatoriaus, šie nė piršto nepajudino, kad žmogžudystės neįvyktų. O kai apie tai M. Žalimas papasakojo žurnalistams, aukšti policijos vadai nuo jo „atsižegnojo“ ir sakė apie tokį informatorių nieko nežiną ir akyse nematę.
Vis dėlto prasidėjęs tyrimas atskleidė ką kita. T. Ulpis pripažino, kad toks slaptasis policijos informatorius tikrai buvo. Apie tai liudija ir kiti operatyviniai darbuotojai. Dabar tik nesutariama, kokią informaciją prieš 2 metus policijai pateikė M. Žalimas. Aišku tik viena – ta informacija, kurią komisarai nuslėpė ir kuri dabar išlindo, jau išvertė iš postų kelis policijos pareigūnus, pagal ją į areštinę buvo uždaryti D. Kedžio draugas Raimundas Ivanauskas ir jo sugyventinė Eglė Barauskaitė. Pastaroji jau išleista, o D. Kedžio byla vėl pajudėjo iš mirties taško. Atrodo, kad gali paaiškėti naujų faktų ir dėl paslaptingų D. Kedžio bei A. Ūso žūčių.
Sumuštas baltarusis
Daugeliui kyla klausimas – kur M. Žalimas buvo porą metų, kodėl jis tylėjo ir prabilo tik tada, kai ėmė svilti jo padai ir jam kitoje byloje gresia net 10 metų laisvės atėmimo?
M. Žalimas dirbo Vilniaus naktinio klubo „Olialia“ apsaugininku. Vieną naktį tame klube buvo sumuštas Baltarusijos pilietis Viačeslavas. Šis jaunas vyras mokėsi Vilniuje, gyveno šalia klubo, jame lankydavosi ir buvo pagarsėjęs priekabumu. Kalbama, kad jo tėvas esąs iš prezidento Aliaksandro Lukašenkos aplinkos. Kai Viačeslavas buvo sumuštas, jo tėvas buvo atvykęs į Vilnių ir pažadėjo nemažą pinigų sumą tiems, kurie padės išaiškinti sūnaus skriaudikus.
Pradėjus tyrimą kaltinimai sumušus Viačeslavą buvo pateikti M. Žalimui ir dar vienam apsaugos darbuotojui, kuris tą dieną talkino apsaugininkams. Iš pradžių kalbėta, kad kaip tik jis ir smogęs baltarusiui, o po kurio laiko kaip įtariamasis liko vien M. Žalimas. BTV laidoje bandoma įrodyti, kad tai esąs teisėsaugininkų bandymas susidoroti su juos išdavusiu M. Žalimu.
Pats M. Žalimas, pamatęs, kad policija jam nieko nepadeda, o bijodamas, kad jis neprabiltų, net kiša už grotų, kreipėsi į žurnalistus ir atskleidė kraupių faktų, kurie galbūt padės išrišti tą Gordijaus mazgą D. Kedžio ir Garliavos žudynių epopėjoje.
Be agentų – nė iš vietos
O štai kas bus su M. Žalimu, išvis neaišku. Ar sugebės policija apsaugoti jį ir jo gimines, kai dabar visi žino jo pavardę ir gyvenimo smulkmenas? Koks statusas jam bus suteiktas?
Pagal Lietuvos įstatymus slaptaisiais tyrėjais laikomi ne tik pareigūnai, kurie slapta vykdo tyrimus, bet ir civiliai žmonės, padedantys tyrimui. Anksčiau apie tokius tyrėjus buvo rašoma tik slaptose Vidaus reikalų ministerijos instrukcijose, o nuo 2003 metų gegužės 1-osios įsigaliojus naujai Baudžiamojo proceso kodekso redakcijai slaptieji tyrėjai oficialiai yra tapę ikiteisminio tyrimo subjektais. Apie jų veiklą kalbama ir Operatyvinės veiklos įstatyme. Nes jokia čia paslaptis, kad dauguma rezonansinių nusikaltimų ištiriama gavus slaptojo agento informaciją. Kai kuriose valstybėse jie padeda atskleisti net iki 80 procentų sunkių nusikaltimų.
Tokių pavyzdžių apstu ir Lietuvoje. Visos stambios banditų grupuotės buvo sutriuškintos tada, kai prabilo jų nariai ar slaptieji agentai.
Štai „Vilniaus brigadą“ padėjo įkalinti buvęs jos narys Viktoras Akmanavičius. O kad jis pradėtų duoti parodymus, daug prisidėjo slaptasis agentas, slapyvardžiu Adamas. Šis policijos bendradarbis tapo savas gaujos nariams, o ypač suartėjo su vienu iš jų lyderių – Viačeslavu Zaboronoku-Kozliku. Generalinė prokuratūra patvirtino nusikalstamos veiklos imitavimo modelį ir leido Adamui daryti kai kuriuos nusikaltimus – pirkti ir parduoti narkotikus, netikrus pinigus.
Imitavo nužudymą
Po kurio laiko agentas Adamas sužinojo, kad V. Zaboronokas ieško samdomo žudiko – nužudyti Eugenijui Svirneliui-Geniukui. Policijos pareigūnai paruošė operaciją, sulaikė E. Svirnelį, įrodė jam, kad jis turėjo būti nušautas savų. Paskui buvo padarytos atseit negyvo duobėje gulinčio Geniuko nuotraukos – jas Adamas parodė V. Zaboronokui ir gavo atlygį. Tada ir buvo areštuoti žmogžudystę organizavę V. Zaboronokas, V. Akmanavičius ir Olegas Mikulevičius. Priremtas įrodymų, V. Akmanavičius susakė viską, ką žinojo apie „Vilniaus brigados“ nusikaltimus. Beje, E. Svirnelis po metų vis tiek buvo nunuodytas. Kas tai padarė, taip ir liko neaišku.
Panašiai atsitiko ir su Panevėžio Tulpiniais. Jie buvo nuteisti pagal sutikusio su policija bendradarbiauti Dainiaus Skačkausko-Skačkės parodymus. Daug papasakojo ir vienu metu palūžęs ir parodymus ėmęs duoti pats vadeiva Virginijus Baltušis.
O kad prakalbintų D. Skačkauską, teisėsaugininkams teko prie jo pasodinti ne vieną agentą, vežioti iš areštinės į areštinę. Iš pradžių D. Skačkauskas tylėjo kaip žemė, tačiau kai pakištas į kamerą agentas prasitarė, kad tardytojai esą žiną, kas nužudė Saulių Bitę ir kur paslėptas jo lavonas, D. Skačkauskas sunerimo. Jis panoro išsipasakoti kartu kameroje sėdinčiam informatoriui, susirūpinęs, kas bus jam ir jo šeimai. Informatorius buvo geras psichologas ir sugebėjo sužinoti apie Tulpinių darbelius, o paskui, turėdami informacijos, D. Skačkausko jau ėmėsi prokurorai.
Išduoda artimiausieji
Klaipėdos Gaidjurginiai buvo suimti ir nuteisti remiantis artimiausio Sigito Gaidjurgio pagalbininko, jo parankinio Renato Šadeikio parodymais. Nors S. Gaidjurgis sėkmingai naikindavo įkalčius ir atrodė, kad yra nesugaunamas, prabilus R. Šadeikiui, o vėliau ir kitiems, buvo įrodyta, kad gaujos vadeiva dalyvavo nužudant 16 žmonių.
Šiuo metu Klaipėdoje teisiama Daktarų grupuotė. Dauguma jos narių buvo susodinti, kai parodymus ėmė duoti vienas iš Kauno mafijos vadeivų Jonas Bielskis-Senelis. Anksčiau prieš Henriką Daktarą-Henytę liudijo ir broliai Saulius bei Žydrūnas Čiapai. Dabar, kad išvengtų įkalinimo iki gyvos galvos, parodymus duoda jau keli šios gaujos nariai.
Negailestingi teisėjai
Tačiau ne visuomet net ir pasakojantiems apie savo ir kitų gaujos narių juodus darbus nusikaltėliams pavyksta išvengti ilgo įkalinimo.
Tiriant Vytauto Januškevičiaus žmogžudžių gaujos veiklą, su teisėsauga bendradarbiavo V. Kovalčiukas, bet teismas nuo bausmės jo neatleido, nes jis buvo padaręs daug nusikaltimų.
Mažesnės bausmės už tai, kad įdavė žudynių organizatorių Borisą Dekanidzę, tikėjosi ir žurnalisto Vito Lingio žudikas Igoris Achremovas. Vis dėlto teismas jo nepasigailėjo ir nuteisė kalėti iki gyvos galvos.
Panašiai atsitiko ir Kėdainių žudynių organizatoriui Ričardui Baratinskui-Marafonui. Nors ir padėjęs atskleisti keturių žmonių žudikus, jis yra įkalintas visam likusiam gyvenimui.
Ant peilio ašmenų
Agentų, įslaptintų liudytojų parodymai yra ne tik sugriovę gaujas, bet ir padėję nuteisti ne vieną garsų nusikaltėlį. Štai „pakelių maniaku“ pramintas Kazys Jonaitis apie tai, kaip žagino ir žudė moteris, pirmiausia papasakojo ne tardytojams, o slaptiesiems agentams slapyvardžiais Petras Kurmelis ir Liudas Vasaris. Vėliau jiedu paliudijo teisme ir tai padėjo maniaką įkišti už grotų visam likusiam gyvenimui.
Plungėje policijos informatorius padėjo pasodinti verslininko J. D. žudiką, Kretingoje – išaiškinti dviejų žmonių žudikus. Tokių pavyzdžių daugybė.
Agentai ir su jais dirbantys operatyvininkai turi būti ypač atsargūs, nes jeigu būna demaskuoti, dažniausiai jiems gresia mirtis.
Darbo su slaptaisiais agentais instrukcijoje sakoma, kad informatorius gali būti demaskuotas dėl dviejų priežasčių – kai atsiskleidžia pats arba dėl su juo dirbančio pareigūno kaltės. Jei nusikaltėlių gauja po tam tikro laiko išaiškina, kas tarp jų išdavikas, kaltas būna operatyvininkas. Jis privalo numatyti viską. Todėl sunkiausias darbas yra ne užverbuoti informatorių ir gauti informaciją, o ją panaudoti taip, kad nenukentėtų informatorius. Antraip – lauk tragedijos.
Telšių kriminalinei policijai, o vėliau ir Vidaus reikalų ministerijai informaciją apie Telšiuose tuo metu siaučiančias gaujas teikė Bronius Jonika. Kai apie tai sužinojo visur informatorių turinti Šilinių gauja, prasidėjo pasikėsinimai, kol galų gale B. Jonika ir jo brolis Algimantas buvo nušauti, apiberti negesintomis kalkėmis ir užkasti miške.
Klaipėdietis Artūras Rauba vertėsi dokumentų padirbinėjimu ir apie tai informuodavo teisėsaugą. Jo klientai buvo sulaikomi toli nuo Klaipėdos ir net neįtardavo, kas kaltas. Vis dėlto dėl kai kurių kriminalinės policijos vadovų kaltės A. Rauba buvo „iššifruotas“ ir nors buvo imtasi priemonių jį apsaugoti, po metų A. Rauba mirė. Oficialiai sakoma, kad jis mirė sava mirtimi, bet nelabai tuo tikima.
Pakeičia net veidą
Šiais laikais svarbūs liudytojai, kuriems gresia nusikaltėlių kerštas, yra saugomi. Pagal mūsiškį liudytojų apsaugos įstatymą jie gali būti apgyvendinti kaimyninėse Pabaltijo šalyse, Lenkijoje. Šiuo metu yra saugoma dešimtys tokių asmenų, Policijos departamente tam yra įkurtas specialus padalinys. Apsauga gali būti skirta net visam gyvenimui, žmogui gali būti pakeista pavardė, atlikta plastinė operacija.
Ar sulauks tokios pagalbos M. Žalimas, pamatysime. Eidamas į televiziją, jis rizikavo būti atpažintas, tačiau jo padėtis tuo metu buvo nepavydėtina. Dabar – irgi ne ką geresnė. Ką gi, tikėtina, kad jei paaiškės, kad M. Žalimo informacija buvo naudinga, valstybė nepaliks jo nuošalyje.
Petras IVANAUSKAS
