Holokausto 70-osioms metinėms Jurbarko krašto muziejaus užsakymu sukurtas dokumentinis filmas apie šio krašto žydus „Kai apie Jurbarką skambėjo jidiš“ sukėlė didžiules aistras.
Kaip papasakojo Jurbarko krašto muziejaus direktorė Lilija Jakelaitienė, parengę projektą, muziejaus darbuotojai dalyvavo konkurse, jį laimėjo, o Kultūros ministerija skyrė projektui dalį lėšų. Kitą dalį lėšų – 1800 litų – pridėjo Jurbarko savivaldybė. Konkursą projektui įgyvendinti laimėjo viešoji įstaiga „Filmų kopa“ ir kurti filmą ėmėsi garsus dokumentalistas, režisierius Saulius Beržinis, iki tol sukūręs ne vieną filmą apie žydų gyvenimą Lietuvoje.
„Išdėstėme režisieriui, ko norime. Kaip supratote, tas filmas turėjo būti apie žydų gyvenimą ir jų likimus Jurbarko krašte. Iš pradžių filmo trukmė tebuvo 20 minučių, – prisiminė L. Jakelaitienė. – Peržiūrėjome medžiagą ir režisieriaus paprašėme filmą pailginti. S. Beržinis tą ir padarė. Aš Jurbarke gimusi, Jurbarke augusi ir dėl filme parodytų įvykių man nekilo jokių blogų minčių. Mano nuomone, triukšmas kilo lygioje vietoje“.
Visai kitaip tą filmą įvertino Jurbarko savivaldybė – nusprendė, jog režisierius „ne tik neskatina meilės Lietuvai, bet dargi prasilenkia su istorine tiesa“. Rajono valdžia paprašė S. Beržinį filmą pataisyti: akcentuoti žydų gelbėjimą ir neskelbti hitlerininkams talkinusių jurbarkiškių pavardžių. Tačiau režisierius nesutiko. Jis pabrėžė, jog parodęs tiesą ir nežadąs leistis valdininkų cenzūruojamas.
Apkaltinti lietuviai?
„Rezultatas ne toks, kokio tikėjomės – filmas supriešino bendruomenę, – sakė Jurbarko savivaldybės darbuotoja, paprašiusi neskelbti pavardės, mat nenorinti girdėti priekaištų. – Daugelis istorinių faktų sumakaluoti, filme parodyta detalių, kurios nebūdingos Jurbarko kraštui. Štai kad ir nuotrauka, kurioje užfiksuoti arkliais traukiami vežimai – mūsų kraštui nebuvo būdinga lankais kinkyti arklius“. Anot jos, pagrindinis nesutarimas įvykęs dėl filme parodytų 1941 metų liepos 3-iosios įvykių, o tiksliau – jų interpretacijos. Vos prasidėjus karui, tą dieną Jurbarko pakraštyje, prie žydų kapinių, buvo sušaudyta 300 žydų ir apie 20 lietuvių. Savivaldybės tarnautojams filme užkliuvo tai, kad filmo režisierius S. Beržinis neva apjuodinęs lietuvius – parodęs, jog lietuviai šaudo žydus. „Girdi, vokiečiai geručiai – tik stovėjo ir fiksavo, o lietuviai – žydšaudžiai, – piktinosi valdininkė. – O juk lietuviai su žydais gerai sugyveno, jų vaikai vienoje gimnazijoje mokėsi. Ir apskritai – atplaišų pasitaikė tiek tarp žydų, tiek tarp mūsų, tik kodėl vieni lietuviai kalti?..“
Papildytas komentaru
„Nežinau, kam keliamas toks triukšmas ir kas čia ką ne taip įžiūrėjo, – stebėjosi filme apie įvykius papasakojęs ir nuotraukomis juos iliustravęs 88 metų jurbarkietis Vladas Andrikis. – Apie 2000 žydų buvo laikomi 7-ajame kilometre link Smalininkų. O tą dieną – liepos 3-iąją – vyko „repeticija“: hitlerininkai mokė lietuvius, ką reikia daryti, todėl atvarė 200 žydų ir 100 lietuvių, pasmerktų mirčiai. Ir visus – tiek lietuvius, tiek žydus – sušaudė iš Karaliaučiaus atvykęs gestapininkų būrys. O lietuviai saugojo suimtųjų būrį, kad tie nepabėgtų. Galbūt režisierius nepakankamai išryškino šį faktą, o kai kas sukėlė nereikalingą triukšmą. Galų gale juk vyko ir vieša peržiūra, tačiau niekam niekas iš eilinių žmonių neužkliuvo“. Be to, kaip sakė V. Andrikis, kilus triukšmui, buvo nufilmuotas papildomas jo komentaras, turėjęs pašalinti visas interpretacijas.
V. Andrikio manymu, kai kam, matyt, nepatikę, kad filme jis išvardijo žydus šaudžiusių kraštiečių pavardes, parodė senas nuotraukas. „Tačiau tame pačiame filme vardijami ir per Antrąjį pasaulinį karą žydus gelbėjusių jurbarkiškių vardai, pavardės, rodomos šeimų nuotraukos“, – sakė V. Andrikis.
Filmas dalyvaus festivaliuose
Dokumentinį filmą „Kai apie Jurbarką skambėjo jidiš“ pristatęs režisierius S. Beržinis sakė, kad jis pirmą kartą gyvenime susidūręs su „tokiu nesusikalbėjimu“. Režisierius tikino, jog buvęs apšauktas Lietuvos priešu, E. Zurofo pakaliku, nutraukta sutartis, kuri buvo su juo pasirašyta dėl dokumentinio filmo kūrimo Jurbarko 400 metų sukakčiai. „Nesuprantu valdininkų – kvepia sovietmečiu, kai viskas buvo rodoma gerai nuglaistyta, – piktinosi režisierius S. Beržinis. – Nejaukiai jaučiuosi prieš tuos žmones, kurie ištraukė savo jaunystės albumus, dalijosi atsiminimais ir nuotraukomis apie sušaudytas jų drauges žydaites, skaitė jų eilėraščius. Kaip šiems žmonėms dabar jaustis? Be to, girdėjau, jog daromas spaudimas ir Krašto muziejuje dirbančioms moterims: jos apšauktos komunistėmis, yra šmeižiamos ir net verčiamos išeiti iš darbo“.
Režisierių papiktino ir tai, jog Jurbarko rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Daura Giedraitienė spaudoje skundėsi, kad po filmo peržiūros buvę surašyta pastabų, o į jas niekas neatsižvelgęs. „Pirma, jokių raštu išdėstytų pastabų iš Jurbarko savivaldybės mes negavome, – paaiškino S. Beržinis. – O tiems, kurie abejoja faktų tikrumu, filme pridėjome nuorodas į Lietuvos ypatingąjį archyvą, kad galėtų pasitikrinti“.
Režisierius prasitarė, jog jau yra gavęs kvietimą su filmu „Kai apie Jurbarką skambėjo jidiš“ dalyvauti trijuose tarptautiniuose festivaliuose, be to, šį filmą naudos prezidentinė komisija sovietų ir nacių nusikaltimams tirti, žadama jį pateikti Vašingtono holokausto muziejui (JAV). „Jei ir toliau nesiliaus Jurbarko klerkų kalbos, jog aš neva iškraipęs istoriją, pasilieku teisę kreiptis į teismą dėl šmeižto“, – užbaigė pokalbį režisierius.
Ekranuose galima pamatyti ir daugiau filmų apie žydų žudynes per Antrąjį pasaulinį karą. Kai kuriuose jų skamba tikrai baisūs žodžiai. Štai BBC kompanijos dokumentiniame filme „Nacistai. Istorija perspėja“ rodoma, kaip lietuvis pasakoja, kaip jis šaudęs žydus. Pasipuošęs ir oriai įsitaisęs prieš vaizdo kamerą mūsų tautietis papasakojo žydus šaudęs iš... smalsumo ir dėl to nejaučiąs jokių sąžinės priekaištų. „Šaudėme iš smalsumo: spaudi gaiduką ir žydas krenta“, – sakė jis.
Mintys po filmo „Kai apie Jurbarką skambėjo jidiš“
Arnas
Filmas sukėlė įvairių minčių, visą likusią dieną diskutuoju apie tai su savo artimaisiais. Manau, kūrėjai padarė savo, jei pažiūrėjus filmą kyla įvairios diskusijos – tai ir yra svarbiausia. Ir nėra ten jokios neapykantos kurstymo tarp tautų. Kaip tik vienos filmo herojės nuoširdus pergyvenimas dėl savo draugės žydaitės vienija tautas. Nepatiko tik įsižeidusios Krašto muziejaus muziejininkės. Susidarė įspūdis, kad su kultūros skyriaus vedėja jos dalykiškai nepasikalba. Mano nuomone, viešinti tokių santykių nederėtų. Aš ėjau pažiūrėti šio filmo, išgirsti diskusijų apie jį ir susidaryti savo nuomonę. Užkulisiai manęs nedomina.
Marija
Kodėl iki šiol mes niekaip negalime pasakyti: gana, viskas, užteks, nereikia mums kasdien priminti to, kas buvo. Buvo, dabar jau kita diena, kiti žmones, kiti įsitikinimai. Tai, kad buvo žydų genocidas, niekas ir neneigia. Bet juk buvo ir kitų tautų piliečių aukos, buvo žudomi ir lietuvių, ir rusų, ir lenkų, ir baltarusių vaikai. Buvo Niurnbergo procesas, buvo pasaulinis pasmerkimas visiems tiems, kurie žudė. Jūs sakote: „Ne teisti, o įamžinti tai, kas neturi būti užmiršta...“ Gražu, tauru, teisinga, tik pradeda smirdėti tada, kai pradedate reikalauti piniginių kompensacijų. Iš tų, kurie visiškai nebuvo žudikais. Vaikai už savo tėvų nuodėmes neatsako.
Tik faktai:
1990 metais S. Beržinis kartu su dar 39 režisieriais pateko į prestižinio kino žurnalo „Cahiers du Cinema“ sudarytą sąrašą žmonių, kurie prisidėjo prie Sovietų Sąjungos žlugimo.
2004 metais Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“ S. Beržinį paskelbė „Tolerancijos žmogumi“ – dėl viešai išreikštos pilietinės pozicijos, veikiant ir pasisakant prieš nejautrumą Lietuvos čigonų likimui.
2011-ųjų „Tolerancijos žmogaus“ titulas atiteko poetei, aktorei ir dramaturgei Daivai Čepauskaitei – už pjesę apie holokaustą Lietuvoje „Duobė“, kuri taip pat buvo sukėlusi diskusijų. Šioje pjesėje gvildenami lietuvių ir žydų tautų santykiai.
1940 metų pabaigoje iš 4400 Jurbarko gyventojų daugiau kaip 1300 buvo žydai.
1941 metų liepos 3 dieną Jurbarke įvykdytos pirmosios masinės žydų žudynės. Tilžės operatyvinis būrys daugiau kaip 300 Jurbarko gyventojų (daugiausia žydų) nuvarė į žydų kapines, liepė išsikasti ilgą duobę ir sušaudė. Iš viso tada nužudyti 322 žmonės, iš jų apie 20 lietuvių – kaip teigta, sovietinių aktyvistų (tarp pastarųjų pateko ir žymus skulptorius Vincas Grybas).
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
