Regint, kaip barškantys skeletai apleidžia geležinius teisingumo riterių šarvus, kurie, manyta, gaubė narsius ir išmintingus valstybės vyrus, džiaugtis nėra kuo. Priešingai, esama pagrindo baimintis, kad drauge su mįslingomis pareigūnų žūtimis į paviršių išplaukę politiniai skandalai gali turėti ilgalaikių, itin negatyvių pasekmių visuomenei ir valstybei.
Mano klasėje, kurios suolą zulinau daugiau nei prieš 30 metų, ant sienos kabojo lotyniškas posakis: „Historia est magistra vitae“ (Istorija yra gyvenimo mokytoja). Tada gerai nesupratau jo turinio ir neteikiau jam reikšmės.
Dabar jį prisimenu vis dažniau. Nerandu atsakymo: ar istorija lietuviams irgi – gyvenimo mokytoja? Ar lietuviai iš jos ko nors išmoko? Ir ar jie vis dar tebeturi troškimo išlikti ir gyventi laisvi, Vydūno žodžiais tariant, būti „sau žmonės“?
Rūpestis – politinės moralės krachas
Būtų nedidelis nuostolis, jei praradimai būtų tik tokie, apie kuriuos prakalbo aukščiausieji valstybės pareigūnai ar virkavo kai kurie spaudos apžvalgininkai: dėl užduotų klausimų iš tarnybos, girdi, turėjo pasišalinti (kitais atvejais – nė nepasitraukė) tas ar kitas valdininkas...
Ne pasitraukusieji iš pareigų valstybės „architektai“, vadinamieji „geopolitikos strategai“, apie kurių strategijų vertę visuomenė nieko nežinojo ir nežino, bet pagal kurių neviešus „brėžinius“ iki šiol patyliukais buvo lipdomos dabartinės visuomenės socialinės konstrukcijos, yra didžiausias dabarties rūpestis. Net ir tuo atveju, jei pripažintume, kad pusės milijono piliečių „balsavimas kojomis iš Lietuvos“ yra gan įtikinamas panašios „architektūros“ vertinimas.
Tikrasis rūpestis vis dėlto yra pastarųjų skandalų apnuogintas vyraujančios politinės moralės skurdas, savanaudiška veiksena, „grupės draugų“ interesų, bet ne plačiosios visuomenės reikmių gynimas ir atstovavimas valstybiniu lygiu. Ši socialinė neganda yra esminis dabartinės Lietuvos požymis, išskiriantis ją iš senosios Europos tradicijų konteksto ir griaunantis visuomenės pasitikėjimą savo valstybe bei jos ateitimi.
Kraštas, kuriame labai pavojinga gyventi
„Būkite tobuli kaip mano automobilis“, - šypsodamasis ir demonstruodamas studentams savo naujutėlaitį 1933 m. laidos amerikietišką „Buick‘ą“ mėgdavo juokauti populiarus tarpukario VDU Gamtos ir matematikos fakulteto Geografijos katedros vedėjas, profesorius Kazys Pakštas (1893-1960), skirtingai nuo kai kurių dabarties politikos strategų, savo geopolitines studijas pristatinėjęs viešai, populiarinęs jas, aiškinęs visuomenei, stengęsis uždegti jomis jaunimą.
Daugiausiai vilčių siejęs su nepriklausomos Lietuvos išugdytu jaunimu ir nepaliaujamai raginęs visuomenę „pasukti istorijos laikrodį šimtu metų pirmyn“, iškilusis visuomenininkas, geografas ir keliautojas ano meto visuomenės populiarumą pelnė toli gražu ne savo automobiliu.
„Jei ieškodami išskirtinių bruožų Šveicariją vadintume įspūdingų kalnų šalimi, o Suomijos tapatybę pabrėžtų tūkstančiai jos ežerų ir neaprėpiami miškai, tai Lietuvą tektų apibūdinti kaip kraštą, kuriame labai pavojinga gyventi“ (cituota iš atminties), - jau 1929 m. savo knygoje „Baltijos respublikų politinė geografija“ rašė Kazys Pakštas, anksčiau už kitus suvokęs grėsmingą Lietuvos geopolitinį kontekstą.
Kad nebūtų užklupta nepasiruošusi
Šveicarijoje ir Jungtinėse Valstijose įgijęs akademinį išsilavinimą, K. Pakštas studijų tikslais 1925 m. automobiliu keliavo po JAV vakarinę dalį (kelionė truko 3 mėn.), 1927 m. – po Braziliją, 1930-1931 m. – aplink Afriką ir skersai jos pietinę dalį, taip pat – po Palestiną. 1933 m. aplankė Sovietų Sąjungą, o įvairiais metais – beveik visas Europos valstybes. Savo keliones aprašė daugelyje knygų, surinktus duomenis apibendrino mokslo darbuose, publicistiniuose straipsniuose.
Jau 1933 m. su atitinkamu memorandumu jis kreipėsi į prezidentą A. Smetoną, pažymėdamas, kad Lietuvos nepriklausomybė gali būti tik „sezoninis“ reiškinys, ir siūlė imtis konkrečių planingų žygių, kad lietuvių tauta nebūtų užklupta nelaimės nepasiruošusi.
K. Pakšto šūkis „pasukti Lietuvos istorijos laikrodį šimtu metų pirmyn“ nebuvo tik išraiškinga retorinė figūra. Jis suprato, kad istorinio laiko Lietuva turi nedaug, tad ragino kuo efektyviau išnaudoti nepriklausomybės sąlygas ir ruoštis numatomiems pavojams. Pirmiausiai – visais būdais forsuoti kultūrinį gyvenimą: juo tauta kultūriškai labiau išprususi, juo mažesnis pavojus jai būti pavergtai ar net sunaikintai. Ragino lietuvius atsikreipti „veidu į jūrą“, įsitvirtinti pajūryje, skubiai vystyti prekybos laivyną, steigti marinistikos institutą, galbūt net sostinę keldinti iš Kauno į Klaipėdą.
Vienu didžiausių ano meto valstybės rūpesčių manė esant stichišką, neorganizuotą emigraciją. K. Pakštas siūlė konkrečius planus kaip pakrikusią emigraciją paversti planinga kolonizacija užjūriuose, kuri praplėstų mūsų tautos etninę erdvę, o valstybės katastrofos atveju – kuriam laikui taptų net ir „atsargine Lietuva“, kalbančia pavergtosios tėvynės balsu.
Ar valstybei reikalingi piliečiai?
Šiandieniniai Lietuvos iššūkiai – kiti. Yra korumpuota, savo piliečiais menkai besidominti biurokratinė valstybė ir demoralizuota, didelio socialinės atskirties masto kamuojama, perspektyvos bei motyvacijos stokojanti, todėl po svetimus kraštus besiblaškanti visuomenė.
Valstybės ir visuomenės susvetimėjimo laipsnis metai iš metų didėja. Kam teko lankytis Lietuvos pasiuntinybėse užsienyje, tas puikiai žino kaip ten saldžiai čiauškama su užsieniečiais ir kaip rūsčiai bei nemandagiai bendraujama su Lietuvos piliečiais. Ten užėjęs netrunki pasijunti padaręs netaktą, sutrikdęs tenykščią „aukštosios politikos darymo“ rimtį, iš tolo kvepiančią šviežiai užplikytos kavutės aromatu...
Dviguba moralė, žyminti aukščiausių Lietuvos pareigūnų elgesį, neišvengiamai ima persiduoti ir visam valstybės aparatui. Tada kyla natūralus klausimas: kam piliečiams reikalinga tokia valstybė, kuriai nereikalingi jos piliečiai? Atrodo, kad ji labiau laukia „pigios darbo jėgos“ iš Baltarusijos, Ukrainos ar Vidurinės Azijos, nei galvoja apie savo piliečių ateitį.
Kiek dar esama istorinio laiko?
„Lietuva nieko nedaro – nebyliai ir nenaudingai laukia <...>. Sąjungininkams susidaro įspūdis, kad Lietuva nenusipelno nepriklausomybės <...>. Jie pradeda manyti, jog Lietuva – tai nereikšminga fikcija <...> Aš esu tas, kuris labai liūdnai žvelgia į brangaus draugo iškeliaujančią sielą ir gęstantį gyvenimą, nes niekas nieko nedaro, kad pagelbėtų. Jau vėlu, bet dar nėra visiškai per vėlu atgaivinti Lietuvos respublikos kenčiantį kūną ir sielą. Lietuvai reikia skubios ir stiprios pirmosios pagalbos. Stebuklai įvyksta tik tada, kai kažkas kažką daro. Sužeistos tautos, kaip ir žmonės, miršta ir palaidojamos užmarštyje, jeigu nėra aktyvios, nekovoja už savo sielos gyvybę. Dabartinė Lietuvos visiško neveiklumo politika, laukiant kažkokio vyresniojo brolio, kuris paimtų už rankos ir vestų, veda tiesiu keliu į užmirštų tautų kapines. <...> Troškimas išlikti, kova ir jėga turi eiti iš vidaus. Didžiosios demokratijos padės, kai tokie dalykai bus aiškiai parodomi.“
Deja, tai ne apie šiandieninę Lietuvą. Nors šiuos žodžius pravartu būtų perskaityti ir dabartiniams valstybės strategams.
Tai liudijimas ne tik apie tragišką pirmosios Lietuvos Respublikos agoniją, bet taip pat ir apie ano meto politinės išminties išteklių ir atstovaujamosios teisės ribas. Lietuvos garbės konsulas Kanadoje G. Grant-Suttie 1941 m. gruodžio 8 d. taip rašė iš kariaujančios Europos pasprukusiam ir į Jungtines Amerikos Valstijas per Braziliją atvykusiam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai – sutrikusiam, atramos net ir išeivijos visuomenėje stokojusiam, todėl okupuotos šalies piliečių balsu taip ir nesiryžusiam prabilti prezidentui. Valstybės perversmas, konstitucijos pamynimas, nedemokratinis valdymas, neatlaidus opozicijos slopinimas atėmė iš prezidento moralinį pagrindą kritiškomis Lietuvos likimui valandomis elgtis kaip įgaliotam tautos lyderiui.
O kiek istorinio laiko turi dabartinė Lietuva? 10, 15, 20 metų?
Tik ar ji dar turi valstybininkų, kurie kovotų už jos „sielos gyvybę“, garbingos atminties kanadiečio konsulo žodžiais tariant?
