Valdančioji socialdemokratų partija pareiškė per artėjančius prezidento ir Seimo rinkimus sieksianti kadaise turėtos valdžios piramidės. Kaip žiniasklaidai paaiškino partijos vicepirmininkas Vytenis Andriukaitis, dauguma Lietuvos žmonių nori socialdemokratą Česlovą Juršėną matyti prezidentu, o kitą socialdemokratą Algirdą Brazauską - premjeru.
Kiek tokia socialdemokratų siūloma valdžios piramidė būtų naudinga Lietuvai? Kiek ji išvis įmanoma esant dabartinei politinei situacijai? Tokia tema Dariaus Kuolio kalbinami Lietuvos radijo laidoje “Tarp Rytų ir Vakarų” diskutavo Seimo Socialdemokratinės koalicijos frakcijos seniūnė Irena Šiaulienė, Tėvynės sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius ir politikos apžvalgininkai: “Valstiečių laikraščio” žurnalistė Lina Pečeliūnienė bei “Eltos” redaktorius Virgis Valentinavičius.
Kuo grindžiamas socialdemokratų įsitikinimas, kad jų siekiama valdžios piramidė būtų naudinga Lietuvai?
I. Šiaulienės manymu, toks sprendimas yra pagrįstas pastarųjų dvejų metų socialdemokratų valdymo patirtimi: nors dabar prezidento posto jie ir neturėjo, bet kaip vykdomoji valdžia sprendė Lietuvos problemas - tiek jos integravimo į tarptautines organizacijas, tiek jos vidaus reikalus. Turėdama daugumą Seime, Vyriausybė galėjo dirbti pakankamai stabiliai. Be to, paskutinės apklausos rodo, kad Lietuvos gyventojai vis dėlto tiki šia Vyriausybe ir jos vadovu A. Brazausku - per 54 proc. gyventojų norėtų, kad ir toliau valstybėje išliktų stabilumas. Kita vertus, esama ir tarptautinės praktikos: Vakarų demokratijų patirtis rodo, kad darbingumas yra efektyvesnis, kai ir prezidentas, ir Vyriausybė, ir Seimo dauguma yra vienos partijos rankose, o ir rinkėjams tokiu atveju yra aišku, iš ko reikalauti atsakomybės.
Ar socialdemokratai tikrai pasimokė iš kadaise turėtos vienvaldystės patirties ir iš dabartinės krizės?
1992-1996 m. jau turėjome pastatytą, A. Brazausko žodžiais tariant, “užviršuotą” Demokratinės darbo partijos piramidę. Bet pasirodė, kad gerai vienvaldiškai ir demokratiškai tvarkytis šiai partijai pritrūko įgūdžių. Po gana skandalingos vienvaldystės LDDP triuškinamai prapylė Seimo rinkimus. Ar Lietuvos partijos šiandien jau pajėgios išmintingai naudotis absoliučia valdžia? Kita vertus, ar socialdemokratai būtų vieni įveikę šiandieninę krizę, apgynę demokratiją be socialliberalų, opozicijos ir pilietinės visuomenės paramos?
Anot I. Šiaulienės, 1992-1996 m. situacija nebuvo tokia dramatiška ir sudėtinga. Lietuvos raidos atžvilgiu tuometinė piramidė buvo sėkminga. Bendro vidaus produkto augimas buvo toks pats sėkmingas, kaip ir šiuo metu. Tik nepavyko išvengti bankų krizės, kurios nebūtų išvengusi jokia valdančioji dauguma. Patys socialdemokratai suprato, kad tai bus didžiausia kliūtis rinkimuose, ir nusprendė keisti partijos pirmininką.
L. Pečeliūnienė teigė, kad absoliuti valdžia visada yra blogai. Anuometinė piramidė net buvo vadinama LDDP buldozeriu. Lietuvai ji buvo nepaprastai žalinga. Tuomet buvo ne tik bankų krizė, nuo kurios finansiškai nukentėjo daug Lietuvos žmonių. Buvo ir didžioji “prichvatizacija”, ir po jos sužlugdytos, bankrutavusios įmonės, tūkstančiai bedarbių, buvo iššvaistytos Europos paskolos per Konopliovo banką, buvo sukurtos ir kitos “piramidės” - EBSV ir “Luokė”. Tad šio periodo tikrai nepavadintume naudingu Lietuvai. Ir šiandien būtent tarp socialdemokratų esanti senoji LDDP dalis sumanė tą pačią piramidę. Iškėlusi į prezidentus Č. Juršėną, ji apgavo ne tik savo koalicijos partnerius - Artūro Paulausko Naująją sąjungą, bet ir senuosius socialdemokratus. Kai V. Andriukaitis kandidatavo prezidento rinkimuose, A. Brazauskas aikštingai pasakė, kad prezidento postas - tai asmenybių, o ne partijų kova. Dabar A. Brazauskas sako priešingai. Taigi premjeras labiau simpatizuoja buvusiai komunistų partijai negu socialdemokratų sparnui. Be to, jei būtų tokia piramidė suformuota ir Vytautą Grigaravičių iš posto vertęs Juozas Bernatonis taptų VSD direktoriumi, apie tokius valstybei pavojingus dalykus, kokius darė R. Paksas, ateity išvis nesužinotume. Demokratijai kiltų rimta grėsmė.
Vienos partijos rankose sutelkta valdžia nelemia šalies valdymo kokybės
V. Valentinavičius teigė, kad L. Pečeliūnienės piešiamas paveikslas gana dramatiškas, bet realus. Visos valdžios sutelkimas vienos partijos rankose tiesioginiam šalies valdymui didelės įtakos nedaro. Pirmosios piramidės laikais būta ir sėkmių, ir nesėkmių. Bet sėkmingiausias socialdemokratų valdymo laikotarpis - tai keleri pastarieji valdymo metai, kai prezidentas nebuvo šios partijos atstovas. Prezidento postas nėra toks stiprus, kad būtų svarbus ir tiesiogiai atsilieptų šalies valdymo kokybei, ypač ūkio valdymo kokybei. Šis postas tampa problema, kai ateina problemiškas žmogus - kaip matėme pastaruosius penkis mėnesius. Dėl to nėra prasmės kalbėti apie valdžios piramidę kaip motyvą savo kandidatui kelti. Valdžios siekimo nėra reikalo teisinti kokia nors ypatinga nauda Lietuvai.
Kokio prezidento dabar reikia Lietuvai?
A. Kubiliaus nuomone, tėra tik teorinė socialdemokratų piramidės galimybė. Ją galima svarstyti. Tačiau šitokio siekio nauda labai abejotina: juk valdžia gadina, o absoliuti valdžia - gadina absoliučiai. Bet, pirma, šiandien nėra šansų tokiai piramidei sukurti; antra, akivaizdu, kad šiuo atveju partija sprendžia tik siauras savo vidaus problemas - nenori, kad kandidatuotų V. Andriukaitis, bei siekia, kad Č. Juršėnas šiek tiek patrauktų partijos sąrašą į viršų Europos Parlamento rinkimuose. Krizė dar nesibaigė ir dabar Lietuvai reikia tokio prezidento, kuris galėtų labiau vienyti tautą ir atstatytų Lietuvos autoritetą tarp užsienio valstybių - mokėtų tinkamai komunikuoti, kalbėtų užsienio kalbomis. O iškėlę Č. Juršėną ir pradėję agresyvią ataką prieš V. Adamkų, socialdemokratai elgiasi labai pavojingai: antrame rinkimų ture prieš V. Adamkų nuteiktas jų elektoratas gali vėl atverti R. Paksui kelią į Prezidentūrą.
I. Šiaulienės įsitikinimu, geriausiu prezidentu galėtų būti jų siūlomas kandidatas Č. Juršėnas. Niekas nepasakytų, kad Č. Juršėnas nemoka komunikuoti ar turi nepakankamai patirties. Net opozicija pripažįstanti, kad, kai Seimo posėdžiams pirmininkauja Č. Juršėnas, net kebliausi klausimai sprendžiami lengvai ir greitai. Viena iš prezidento funkcijų - būti demokratijos ir Konstitucijos garantu. Č. Juršėnas yra demokratijos adeptas ir įrodė tai nuo pirmųjų Nepriklausomybės dienų. Todėl visos partijos - ir Tėvynės sąjunga - galėtų paremti socialdemokratų kandidatą.
V. Valentinavičius sutiko su A. Kubiliumi, kad pagrindinė politinė šiandienos problema yra rinkimai ir ponas R. Paksas. Nors socialdemokratai labai giria savo siūlomą kandidatą, nekelia į prezidentus paties stipriausio savo politiko - A. Brazausko, kuris be didesnių abejonių galėtų rinkimuose įveikti poną R. Paksą. Todėl žmonės gali jausti pagrįstą nuoskaudą, kad socialdemokratai dėl neaiškių priežasčių nekelia savo geriausio kandidato, o ir jis pats kažkodėl nenori tuose rinkimuose dalyvauti. Nusivylusi tokiu socialdemokratų sprendimu dalis žmonių gali tiesiog neateiti į rinkimus.
Ar šitaip rizikuodami socialdemokratai nepraras visko?
Ar socialdemokratai, garsėjantys savo politiniu apsukrumu, šiandien iš tiesų elgiasi racionaliai? Kokie išskaičiavimai lėmė Č. Juršėno kandidatūros iškėlimą? Ar nebuvo tikėtasi, kad prorusiškos jėgos prieš Č. Juršėną nekels R. Pakso kandidatūros? O gal dar manoma sutrukdyti R. Paksui eiti į rinkimus? Tada Č. Juršėnas, turėdamas A. Brazausko paramą ir nemažą dalį R. Pakso elektorato, taptų išties stipria figūra. Bet jeigu R. Paksas kandidatuoja, socialdemokratų sprendimas darosi panašus į labai rizikingą eksperimentą. Ar nebus taip, kad socialdemokratai neteks visko - ir Prezidentūros, ir Seimo daugumos, o po rinkimų rudenį A. Brazauskui Viktoras Uspaskichas pasiūlys ūkio ministro kėdę?
I. Šiaulienė teigė mananti, kad socialdemokratai turi labai realius šansus sukurti valdžios piramidę ir prašė negąsdinti nei jų, nei tautos. Jos manymu, R. Pakso siaubas jau iš dalies įveiktas. Tie žmonės, kurie prieš tai R. Paksu tikėjo, po jo paskutinių žingsnių taip pat permąsto savo pozicijas. Socialdemokratų partija yra viena iš stipriausių ir gausiausių. Jokių grėsmių sau ji nemato.
A. Kubilius buvo nustebęs, kad socialdemokratai ir vėl nemato jokios tragedijos - prieš praėjusius rinkimus G. Kirkilas taip pat įtikinėjo, kad V. Andriukaitis laimės rinkimus, o per antrąjį turą rimtai neparėmė V. Adamkaus. Šiandien svarbu nekartoti prieš metus darytų klaidų ir kelti vieną parlamentinių partijų kandidatą. Partijos turi dėl jo tartis. Č. Juršėno kėlimas būtų pateisinamas, jeigu nebūtų R. Pakso. Tačiau R. Paksas jau kandidatuoja. Tad socialdemokratų galimybės vertintinos labai skeptiškai. Kaip rodo sociologinės apklausos, A. Brazauskas rinkimuose tikrai įveiktų R. Paksą. Bet jeigu vietoj jo pirmajame ture greta V. Adamkaus ir R. Pakso bus Č. Juršėnas, tai socialdemokratai nematys savo atstovo antrajame ture.
Ar partiniai socialdemokratų interesai šiandien sutampa su nacionaliniais?
Vienas rimčiausių socialdemokratų partijos ideologų G. Kirkilas Č. Juršėno kandidatūrą savaitgalį “Eltai” argumentavo sveikais partijos interesais. Pasak jo, Č. Juršėną socialdemokratai kelia siekdami partinių interesų ir negalima dėl to jų kaltinti. Bet kas prisiims atsakomybę už nacionalinius interesus? Ar socialdemokratų partiniai interesai šiuo atveju sutampa su bendrais nacionaliniais, valstybiniais interesais?
V. Valentinavičius mano, kad socialdemokratai per anksti nustojo bijoti R. Pakso. Dar vos prieš savaitę visos partijos kalbėjo, koks demokratijai pavojingas žmogus yra Paksas. Apkalta pasibaigė ir staiga - R. Paksas nebebaisus. Kol vyko apkalta buvo svarstomi planai turėti vieną iš trijų kandidatų: A. Brazauską, V. Adamkų, A. Paulauską. Stipriausia kandidatūra buvo A. Brazauskas, net Vytautas Landsbergis žadėjo jį paremti. Visuomenėje tuo gąsdinimo periodu susiformavo tokia tvirta nuomonė. Bet apkaltai pasibaigus ta trijulė sugriuvo dėl Č. Juršėno kandidatūros. Dabar jau nebežinome, ko bijoti ir ko ne. Ta visuomenės dalis, kuri dėjo viltis į partijų tarpusavio bendradarbiavimą, jų sugebėjimą koordinuoti veiksmus, yra labai nusivylusi. Į rinkimus gali ateiti labai mažai rinkėjų. Mažas aktyvumas yra parankus R. Paksui.
L. Pečeliūnienė sakė, kad būtų gerai, jeigu Lietuvoje būtų stipri demokratija ir galėtų varžytis visų pagrindinių partijų kandidatai, jeigu būtų balsuojama ne tik už asmenybę, bet ir už ideologiją. Bet šiandien Lietuvoje yra ypač bloga situacija - balaganas. Kad visos partijos galėtų kelti savo kandidatus, trūksta dviejų sąlygų: pirma, buvo būtina Seime uždrausti apkaltos nušalintam prezidentui toliau siekti prezidento posto - demokratija turi gintis visomis įmanomomis priemonėmis; antra, reikia paklausti VSD, ar šituose rinkimuose nedalyvauja Rusija. Tik tokiu atveju visos partijos galėtų kelti savo kandidatus, kurie diskutuotų apie savo būsimas strategijas. Dabar kandidatai tikrai nediskutuos apie Lietuvos strategiją Vakarų struktūrose, jie svarstys jiems primestą problemą: ar R. Paksas iš tikrųjų kovoja su sistema? Bet apkalta jau įrodė, kad jis eina prieš konstitucinę sistemą.
A. Kubilius pažymėjo, kad paksizmas kaip reiškinys neišnyko, nors daugelis žmonių ir nusivylė pačiu R. Paksu. Priežastys yra likusios. Galima kalbėti, kad kiekviena partija turi teisę kelti savo kandidatus ir tai būtų demokratiška, bet šiandien reikia galvoti apie valstybę. Partijos turi prisiimti atsakomybę už šalyje susidariusią krizę ir neleisti jai pasikartoti.
Ar tradicinės partijos galėtų dar kartą sėsti už derybų stalo ir iškelti bendrą kandidatą?
Štai iš Kanarų grįžta premjeras. Gal socialdemokratai galėtų persvarstyti galimybę kelti A. Brazausko kandidatūrą ir pakviestų visas partijas bei pilietines organizacijas paremti būtent jį? O gal A. Brazauskas su V. Adamkumi susitartų dėl dar vienos bendros kandidatūros, kurią galėtų jie abudu paremti?
A. Kubilius prognozavo, kad dabar skatinantys remti savo kandidatą, o ne, sakykim, V. Adamkų socialdemokratai, nuteiks prieš pastarąjį savo rinkėjus. Kai į antrąjį turą Č. Juršėnas nepateks, socialdemokratų lyderiai bus patys sutrikę dėl savo žaidimų ir vėl nesugebės ryžtingai paremti V. Adamkaus. Taigi matyti valstybiško požiūrio stoka. Antrą kartą lipama ant to paties grėblio. Deja, kol kas nesvarstomos kitos galimybės.
I. Šiaulienė sakė, kad dialogas tarp partijų nėra nutrūkęs ir atsakomybę už įvykusią krizę socialdemokratai prisiima. O kad nebūtų išrinktas R. Paksas, tegu visi paremia Č. Juršėno kandidatūrą. Ji yra tinkamiausia išeitis iš dabartinės padėties.
