Lankydamiesi užsienyje nori nenori vis tiek įsigyjame bent vieną suvenyrą sau arba artimam žmogui. Paryžius, greičiausiai, daugumai asocijuojasi su Eifelio bokštu ir Mulen Ružu, Londonas – su raudonu autobusu ir garsiuoju Tauerio tiltu, Olandija – su klumpėmis ir tulpėmis, Suomija – su smurfais ir elniais, Amerika – su Laisvės statula. Būtent šių didžiųjų simbolių statulėlės ar raktų pakabukai dažniausiai atsiduria šalį paliekančių turistų lagaminuose. Pigu, bet efektinga.
O kas simbolizuoja Lietuvą? Krepšinis, Sabonis, cepelinai?.. Tokių suvenyrų neturime. Masiškai gaminame nebent gintarinius karolius, linines sukneles ir medinius šaukštus. Deja, tai seniai nebestebina atvykstančiųjų ir vietinę suvenyrų rinką varo į pražūtį.
Suvenyrais prekiaujančios įmonės „Lino ir gintaro studija“, turinčios 9 parduotuves Vilniuje, savininkė Edita Kozyrovičiūtė-Mejuvienė neslėpdama teigia, kad lietuviški suvenyrai labai skurdūs ir užsieniečiams visiškai neįdomūs ir perkami tik iš reikalo. „Niekam neįdomūs nei mes, nei mūsų suvenyrai. Jų gamyba, fantazija labai skurdi: trūksta įvairovės, spalvų“, – mano E.Kozyrovičiūtė-Mejuvienė. Jos tvirtinimu, dėl to kalta tradicija. „Lietuviai visai neturi tradicijos kurti įdomius suvenyrus. Jei kokia bobutė nuo jaunų dienų lipdo rudas vazas ir puošia jas juodais raštais, tai iki pat senatvės ji taip ir darys – čia jos menas. Suprantu, kad tradicijas reikia išsaugoti, tačiau reikia kažką sukurti ir naujo, eiti į priekį. Pas mus tokio progreso nėra. Dirbu suvenyrų versle 17 metų ir suprantu, kad niekas nesikeičia“, – tvirtina pašnekovė.
Jos teigimu, jos vadovaujamose parduotuvėse vienintelėse bandoma ieškoti originalumo. „Mes važiuojame pas medžiagų pardavėjus, ieškome ryškių, įdomių medžiagų, paskui iš jų kažką siuvame, stengiamės nekartoti produktų, o sukurti kažką naujo. Tačiau dažnai ir lietuvių amatininkai labai nuobodūs – paprašai jų kažką naujo pagaminti, o jie prašo pavyzdį duoti. Taip ir gaunasi, kad Kaziuko mugėje arba kičas, arba nuobodybė, arba kopijos“, – kalba E.Kozyrovičiūtė-Mejuvienė.
Verslininkė sako, kad ji nesmerkia ir Matrioškas pardavinėjančių Lietuvių. „Daugumai turistų į Lietuvą atvykti pigiau nei į Rusiją – nereikia vizos. Tad kodėl jiems neleisti čia nusipirkti gražių, linksmų, spalvotų Matrioškų? Juk ir pardavėjams verslas“, – teigia E.Kozyrovičiūtė-Mejuvienė, kurios pačios parduotuvėse slaviškų lėlių nėra.
Paklausta, ar lietuviams dar yra galimybių patobulėti, ji teigia, kad čia reikia tik laiko.
Laiko užteko Aušros Vartų meno galerijos direktorei Marijai Koncevičienei, kuri kartu su šeima nusprendė nustebinti užsieniečius ir pagerinti situaciją lietuviams, ieškantiems, ką nuvežti svetur gyvenantiems draugams ar verslo partneriams. Užsukti ir nustebti kviečia dar dažais kvepianti, tik šią savaitę atidaryta parduotuvėlė netoli Aušros Vartų. „Daug metų dirbau tokioje įmonėje, kur dažnai tekdavo susidurti su užsieniečiais, neretai tekdavo ieškoti suvenyrų kuriais galėtume reprezentuoti savo šalį. Tačiau dažniausiai nepavykdavo tokių rasti“, – apie idėjos kurti netradicinius suvenyrus gimimą pasakoja M.Koncevičienė.
Žiemą sudygusiam idėjos grūdui užteko pusmečio subręsti ir jau duoti vaisių. „Suradome amatininkų, kurie nekuria masiškai. Jie dažniausiai turi visai kitokius darbus, o kuria tik savo malonumui ir darbus parduoda atėjus juodai dienai, kai greitai reikia pinigų. Tai vienetiniai darbai“, – apie pardavinėjamus suvenyrus kalba M.Koncevičienė. Pašnekovės tvirtinimu, amatininkai prigamina įvairiausių dirbinių: „Žinoma, su laiku pasiūlysime didesnį suvenyrų asortimentą, tačiau ir dabar žmonės domisi. Per pirmas dienas pastebėjome, kad labiausiai užėjusiuosius traukia iš žolių padarytos lėlės – jos kvepia natūralumu. Taip pat akį traukia nuostabūs medžio drožiniai, labai puikus suvenyras – verba. Tačiau ne toji tradiciška didelė, kurią nepatogu transportuoti, o mažulytė, gražiai supakuota į stilingą dėžutę“. M.Koncevičienė teigia, kad jos vadovaujama suvenyrų parduotuvė bandys naujam gyvenimui prikelti ir tautines juostas. „Juk tokių gražių, spalvotų, įdomių tautinių juostų būna priaudžiama. Tiesiog žmonėms trūksta pavyzdžių, kaip jas pritaikyti šiandieniniame gyvenime. Mes bandysime tai parodyti“, – šypsodamasi žada pašnekovė.
Jos tvirtinimu, netradicinių suvenyrų parduotuvėje stengiamasi parduoti įdomius, tačiau iš natūralių lietuviškų medžiagų pagamintus produktus. Paklausta, ar jiems netrūksta spalvų, M.Koncevičienė sako: „Pas mus visur žiemą pilka. Užsienyje, nors medžiai be lapų ir aplink dargana, bent jau namai spalvotai nudažyti. Matyt, lietuvių toks mentalitetas, kad jiems patinka pilkos, rudos, žemiškos spalvos.
Nepaneigsi, kad užsieniečiai mieliau renkasi ryškius dalykus, o kalbant apie Lietuvos suvenyrų rinką, to trūksta“. Būtent dėl šios priežasties M.Koncevičienė tvirtina, kad jos parduotuvėje lankytojai galės rasti ne rudų medinių šaukštų ir pilkų lininių maišelių, o šio to įdomesnio.
Ar bus kam šiemet parduoti suvenyrus, kai visi taupo? Apie tai – kituose šios dienos Pinigų kartos straipsniuose.
