Visos partijos turi savo donkichotų. Sezoninių. Prieš rinkimus. Už žmogų, už teisybę! Prieš malūnus! Ir vienos partijos donkichotai prieš kitos. Pirmyn! Paskui jau jie paprastai lieka tik opozicijoje. Ir vėl – už žmogų, ir už teisybę. Ir prieš malūnus. Tuos, kurie ten, valdžioje, labai visaip sukasi ir mala velnias žino kokius miltus.
Petras Navikas – ne partinis donkichotas. Ir ne sezoninis. Ir teisybė jo visada buvo ne sezoninė ir ne partinė. O ta, kuri amžina. Jis visada visur buvo toks. Kitaip negali. Tokie jo moraliniai įsitikinimai. Todėl malūnai visada juo buvo nepatenkinti. Užkabina jį sparnu – ir švyst iš darbo. Užkabina – ir švyst... O jis? O jis toliau išsitraukęs kardą – tik švyst vieną knygą po knygos, tik švyst. Apie vieną neteisybę, apie kitą, rašo „Respublika“.
Tai kas tokį norės darbe laikyti? Ir nelaiko. Todėl P. Navikas dabar laiko pats save. Dirba savo konsultacinėje firmelėje ir konsultuoja žmones mokesčių klausimais. „Respublikos“ skaitytojai irgi tokių konsultacijų gauna...
– Mielas Petrai, kas atsitiko su Lietuvos žmogumi? Jis piktas. Jis pavydus. Jis šiandien svetimas net tiems žmonėms, kurie vakar buvo jo idėjos draugai, bendražygiai.
– Turiu tokį liūdną pavyzdį. Virš manęs gyveno Ringaudas Songaila. Tas pats, kuris iki Algirdo Brazausko buvo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmasis sekretorius. Žinoma, gyveno ne tada, kai juo buvo, o gerokai vėliau, kai buvo jau tik pensininkas. Dukra gyveno šalia ir jis į kaimynystę atsikraustė. Žmona jo sirgo, nesikėlė iš lovos. Ir jis buvo toks vienišas, visų užmirštas. Visi jo išsižadėjo.
Ypač tie buvę bendražygiai, kurie jau nepriklausomoje Lietuvoje sugebėjo kokių nors pareigų gauti. Su juo net sveikintis daug kas nenorėjo. O buvęs pirmas žmogus Lietuvoje... Nesvarbu, kad anoje. Tai kur tas paprasčiausias žmogiškasis padorumas dingo? Kur buvę draugai, bendraminčiai, kuriuos vienijo ir bendros medžioklės, ir bendros paslaptys? Viskas nutrūko. Ir jį, žinoma, tokie santykiai labai slėgė.
Tai žmogaus tragedija. Jis ėmė riedėti žemyn. Iš kaimynų prašydavo pinigų. Nedaug. Vos vieno kito lito. Alui. Jo pensiją, matyt, paimdavo dukra. Porą kartų nusivedžiau į aludę... Man buvo įdomu pašnekėti, pasiklausinėti, kaip jis mąstė Lietuvos virsmo metais – per Atgimimą. Ką Sąjūdžio žmonės mąstė ir ką darė, mes žinome. Arba bent jau manome, kad žinome.
O ką mąstė jie? Kitoje barikados pusėje. Visuomenei, sakau jam, tai būtų labai įdomu žinoti. O dar geriau, sakau, parašykite apie tai – žmonės turi išgirsti abi puses. Išsipasakokite, sakau, jums lengviau bus. Pažiūrėjo jis liūdnai į mane, atsiduso, baigė savo alų, pasakė „ačiū“ ir daugiau nieko neprataręs nuėjo savo nuolatiniu maršrutu namo.
Paskui jis išsikėlė iš mūsų namo ir tolesnio jo likimo nežinau.
– Labiausiai mane šioje liūdnoje istorijoje žeidžia žmogiškumo praradimas. Kaip tuomečiai jo bendražygiai galėjo taip atsiriboti?..
– Manau, kad dėl tokio susvetimėjimo dažnai kaltos „uodegos“. Buvusieji, sugebėję „pritapti“ prie nepriklausomybės, bijo. Bijo grįžti. Net prie buvusio bendražygio karsto. Kad kas nors neimtų kalbėti: matai, jis dar su jais. Tai labai bjauri baimė.
Ji tave kartais gali nuvesti ten, kur tu visai nenorėtum būti. Ir neleidžia eiti ten, kur norėtum. Panašioje situacijoje, jaučiu, yra atsidūręs mūsų prezidentas. Atsimenate turbūt kitados jam reikštus priekaištus, o ir dabar kai kas nevengia priminti, kad būsimasis prezidentas tarybmečiu neva per dažnai lankęsis Lietuvoje. Turiu nuojautą, kad jo šiandienis požiūris į santykius su Rusija suformuotas šitos aplinkybės.
Pabandyk, prezidente, pasisukti santykių su Rusija gerinimo kryptimi, ir kaipmat atsiras tokių, kurie kibs į atlapus: ak, tai štai kodėl tu ten į aną Lietuvą tiek važinėjai... O ta Gruzija – man atrodo, tik alibi, kad galima būtų paslėpti savo nerimą... Nors iš tiesų tos „uodegos“, ko gero, net nėra.
– Bet ji vis tiek persekioja. O gal, manote, panašios “uodegos“ nejautė Brazauskas?..
– Baimė!.. Nerimas - jie iš tiesų dažnai žmonėms trukdo viešai išpažinti savo poziciją įvairiais klausimais. Bet Brazauskas turėjo savo stuburą.
Nesiblaškė. Jis labai sunkiu laikotarpiu buvo prezidentas. Atsimenate, kaip jį puolė. Jis buvo gudrus diplomatas. Bet štai mirė jo bendražygis Bronislovas Zaikauskas, su kuriuo anais laikais daug metų kartu dirbo Plano komitete, paskui kompartijos Centro komitete, ir neatėjo Brazauskas atsisveikinti. Kas jam, atrodo, tos „uodegos“ – jis jau pensininkas. Bet gal man taip tik iš šalies atrodo. Gal aš neteisus.
– Aš visada labai pasigendu mūsų menininkų, mokslininkų, kitų moralinių autoritetų balso, kuris galbūt padėtų mums bent šiek tiek atgauti moralinę pusiausvyrą.
– O gal, manote, jie neturi „uodegų“?.. Šitą retorinį klausimą aš daugiau adresuoju mokslininkams. Man nemažai teko užsiiminėti energetikos klausimais ir kariauti dėl Ignalinos atominės elektrinės. Atsimenate, kaip ji buvo puolama Atgimimo metais?
Aš suprantu paprastus žmones, kurie, Černobylio katastrofos išgąsdinti, išėjo į gatves reikalaudami nutraukti šių elektrinių statybas. Bet kai į Ignalinos elektrinės naikinimą įsitraukė mokslininkai, man tapo nejauku. Kodėl jie tylėjo anksčiau? Kodėl išvadose, kurias Mokslų akademija rašė dar iki AE statybos, apie blogus reaktorius nebuvo nė žodžio? Ir kaip jie vėl jaučiasi šiandien, kai AE tapo tokia reikalinga? Tai štai dėl tų „uodegų“ apie moralę kalbėti ne visiems jiems šiandien būtų lengva. O gal, manote, juos valdžia anuomet privertė pasirašyti teigiamas išvadas?
Nieko panašaus. Tais laikais visais klausimais būdavo atsiklausiama mokslininkų nuomonės. Vyriausybės darbuotojai negalėdavo teikti svarstyti klausimų neturėdami mokslininkų išvadų. Kur dabar mokslininkų žodis? Ekonomikos institutas yra? Yra. Ar girdite bent vieną žodį iš ten?
O atsimenate, kaip buvo dėl hidroakumuliacinės elektrinės? Atvažiavo įžymus Amerikos gamtosaugininkas Valdas Adamkus ir sako: tai monstras, kurį reikia susprogdinti. Visi laikraščiai tada apie šią jo nuomonę rašė. Ar, manote, jam dabar dėl to lengva?..
– Esate nemažai dirbęs mokesčių srityje. Adolfo Šleževičiaus Vyriausybėje buvote finansų ministro pavaduotojas ir Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas. Bet mokesčiai gali tapti labai veiksmingu ginklu valdžios rankose – galima su kuo nors susidoroti. Su firma, remiančia tavo politinius oponentus. Arba su tais, kurie neremia tavęs. Ar jums teko tokiu ginklu būti?
– Pamenu, tikrinome „Respubliką“. Vienas buvęs jūsų bendradarbis buvo parašęs skundą. O „Respublika“ kaip tik tuomet buvo publikavusi kažkokį straipsnį, nepalankų prezidentui Brazauskui. Staiga telefono skambutis: „Mielas Petrai...“ Niekada prezidentas taip mielai į mane nesikreipdavo.
O paskui tiesiai: „Kada sutvarkysi „Respubliką?“ Paaiškinau, kad negaliu skubinti, reikia rasti pažeidimų, kad galėtume ką nors inkriminuoti. Po kiek laiko vėl jo skambutis: „Kada?..“ Nepaklusau, neperlipau per save. Mano kitokie moraliniai įsitikinimai. Man būtų gėda visą gyvenimą.
Todėl netrukus turėjau Mokesčių inspekcijos viršininko postą palikti. Atėjo naujas premjeras ir pasakė tiesiai: „Kai kam nepatinkate...“ Žinau, sakau, ir kam...
– Tai kaip tuomet toks padorus žmogus galėjo atsidurti, mano galva, pačioje nepadoriausioje institucijoje – Valstybinėje lošimų priežiūros komisijoje? Tai kas, kad „priežiūros“, bet jeigu kazino ar kitokie lošimų namai net dirba sąžiningai, jie savo prigimtimi yra amoralūs: skatina žmogų ne dirbti, o gauti pinigų veltui.
– Visa širdimi pritariu jums. Tai žmonių apiplėšimo institucija. Pasinaudojimas žmogaus silpnybe. Bet, matyt, žmogaus prigimtyje yra užkoduotas azartas, rizika. Gal ne visuose. Tai narkotikas. Čia žmonės gali pralošti viską. Turtą, šeimą... Ateina, būdavo, į komisiją moteris, verkia: vyras viską pralošė. Jau apie 700 pareiškimų yra parašyta, kuriuose asmenys prašo jų neįleisti į lošimų namus. Taip ir rašo: neįleiskite manęs...
– Daugiau gi komisija nieko negali padėti?..
– Galėtų... Už tai iš jos ir buvau išprašytas, kad mąsčiau, kaip gelbėti žmones... Kaip nušluostyti moterims ašaras. Savo knygelėse „Azartinių lošimų priežiūros kronika“ ir „Korupcijos globa“ apie tai labai detaliai parašiau.
– O kaip į visą jūsų donkichotišką veiklą reaguoja žmona?
– Labai išgyvena. Bet žino, kad manęs nepakeis.
Ferdinandas Kauzonas
