Prieš savaitę latviai pranešė, kad jų šalyje liepos 27-ąją buvo užfiksuotas pirmas žemės drebėjimas, kurio epicentras buvo šalies teritorijoje. Neaišku, kodėl latviai apie tai pranešė ne iš karto, o tik po kelių dienų.
Tikriausiai patys nebuvo nusprendę, nuo ko dreba žemė: nuo įpykusių ant valdžios pensininkų trepsėjimo kojomis ar dėl žemės blokų judėjimo. Pagaliau buvo pranešta, kad tai gamtos stichijos padarinys ir kad požeminių smūgių stiprumas siekė 3,4 magnitudžių pagal Richterio skalę.
Latviai užsinorėjo reklamos?
Seismologai lyg ir nustatė, kad epicentras buvo Latvijos šiaurės vakaruose, prie Kolkos miestelio. Požeminiai smūgiai buvo juntami ir kitose šalies vietovėse. Pranešama, kad Dundagos gyventojų namuose judėjo baldai. Dabar specialistai apklausinėja gyventojus, kad nustatytų rajonus, kuriuose buvo jaučiamas drebėjimas.
Tačiau aprimus aistroms gretimų šalių seismologai suabejojo buvus žemės drebėjimą, nes jokios gretimos – šalia Latvijos esančios - seisminės stotys neužfiksavo žemės blokų judėjimo. „Kol kas neaišku, kas ten įvyko, - sakė Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas Jonas Satkūnas. - Gal būt tai tiesiog koks technogeninis įvykis ar seisminės stoties techninis nesklandumas.“
Latviai teigia, jog žemės drebėjimą užfiksavo jų seisminės stotys, o jos pakankamai modernios.
Lietuvoje įrengta Ignalinos atominės elektrinės seisminių stočių sistema skirta atominės elektrinės saugumui ir nėra pajėgi veikti seismologinio monitoringo režimu. „Tai nėra tie įrenginiai, kurių duomenimis galėtumėme remtis, objektyviai vertindami Lietuvos seismingumą“ - sako J. Satkūnas. - Štai Dūkšto seisminė stotis pastatyta gana triukšmingoje vietoje, o ir kitos dvi nėra patikimos. Kartais jos išsijungia nuo paprasčiausios perkūnijos. Taigi, jos nėra pajėgios registruoti silpnų seisminių signalų, tačiau tai gali daryti modernios, tokios, kaip esančios Skandinavijos šalyse.“
Darbai stringa
Dar 2006 metais Vyriausybė patvirtino programą dėl naujų seisminių stočių Lietuvoje įrengimo ir seisminių sąlygų įvertinimo. „Atsiliekame nuo darbų grafiko, – pasakoja Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas Jonas Satkūnas. – Pagaliau jau numatytos vietos dviems seisminėms stotims: viena jų turėtų būti įrengta Paberžėje (Kėdainių raj.), o kita – pačiame Žemaitojos nacionalinio parko centre. Šios vietos parinktos todėl, kad atitinka visus seisminėms stotims keliamus reikalavimus: toli nuo pagrindinių kelių bei pramonės, kietas gruntas, kuo giliau gruntinis vanduo. Kiekvienai stočiai reikalinga tik po 1 arą, tačiau žemės įforminimo klausimai juda ne taip sparčiai kaip norėtųsi.“
Direktoriaus pavaduotojas sako, jog darbus stabdo ir viešųjų pirkimų konkursų organizavimas, tačiau, atrodo, kad darbai po truputį juda. Planuojama, kad kitais metais ir Lietuva jau turės seisminio pavojaus žemėlapį. Sudarius žemėlapį ir įrengus modernias stotis, bus įmanoma numatyti, kokį pavojų gali sukelti žemės drebėjimas, kas darosi žemės gelmėse. To ypač reikėtų, statant naująją atominę elektrinę.
Drebėjimai Lietuvoje
Iki šiol rytinė Baltijos jūros pakrantė tradiciškai traktuojama kaip labai žemo seismingumo sritis. Tačiau kartais žemė susiūbuoja ir mūsų šalyje. Paskutinį kartą žemės drebėjimą, kurio epicentras buvo Kaliningrade, jautėme 2004 metų rugsėjo 21 dieną. Jį buvo galima jausti visoje Lietuvoje, o labiausiai – Klaipėdos krašte. Ten vibravo langų stiklai, siūbavo lempos, įskilo keleto namų sienos.
Patikimai Lietuvos teritorijoje nėra užfiksuotas nė vienas žemės drebėjimas. Seniausiai aprašytas drebėjimas įvyko Skirsnemunėje 1328 metais. Petro Dvisburgiečio kronikoje rašoma: „Šioje pilyje taip siaubingai sudrebėjo žemė, kad grėsė pavojus, jog gali sugriūti aukštesni pastatai, o tie, kurie buvo pastatuose, jau rengėsi, vengdami mirties, šokti žemyn“. Antras drebėjimas buvo juntamas Vilniaus rajone, Bezdonyse. Kaip rašė laikraštis „Kurjer Litewski“, jo metu atsivėrė 1 km ilgio plyšys.
Latviai, dabar pranešdami apie žemės drebėjimą, parašė, kad tai pirmasis drebėjimas jų šalyje. Tai yra tiesa, nes anksčiau minėti žemės drebėjimai – tai buvo kituose kraštuose įvykusio žemės drebėjimų aidai, kaip kad buvo ir Lietuvoje jaučiamas Kaliningrado žemės drebėjimas. Lietuvoje irgi neturime nė vieno savo žemės drebėjimo nei hipocentro, nei epicentro
Neatlaiko tempimų
Per metus Žemė visame pasaulyje patiria apie 800 drebėjimų. Jie vyksta dėl staigaus žemės gelmių potencinės energijos atsipalaidavimo. Žemės blokai pajuda, kai trinties jėgos nebeatlaiko tempimo. Drebėjimą gali sukelti ir karstiniai įgriuvimai, vulkanų išsiveržimai, nuošliaužos, meteoritai.
Jei drebėjimo epicentras yra vandenyne, kyla milžiniškos bangos, vadinamos cunamiais, nušluojančios visą krantą. Visi dar puikiai prisimena kol kas didžiausią šio šimtmečio katastrofą - žemės drebėjimą Pietryčių Azijoje 2004 metų gruodžio 26 dieną. Kilusi cunamio banga nušlavė kelių valstybių pakrantes. Žuvo beveik 300 tūkstančių žmonių.
Netoli tos vietos žemė drebėjo 2006-ųjų gegužę. Indijoje, Javos saloje sudrebėjus žemei, žuvo apie 5 000 žmonių. Daugiau kaip 70 000 aukų pareikalavo žemės drebėjimas 2005 metų spalio mėnesį Pakistane. 2003 metų gruodžio 26 dieną daugiau nei 26 tūkst. žmonių žuvo per žemės drebėjimą, sugriovusį istorinį Bamo miestą pietų Irake. Beveik 20 tūkst. žmonių žuvo ir per žemės drebėjimą 2001-ųjų sausio 26 dieną vakarų Indijoje.
Šiemet du kartus žemė drebėjo Afganistane. Žuvo daugiau kaip 40 žmonių. Daugiau kaip 100 žmonių aukų pareikalavo ir žemės drebėjimas Italijoje. Italijos geofizikos instituto duomenimis, požeminių smūgių stiprumas sienkė 6,2 magnitudės..
Nemokam prognozuoti
Taigi, šis amžius tik prasidėjo, o jau įvyko keli dideli drebėjimai. Ar tai reiškia, kad žemė dreba vis dažniau? Specialistai sako, kad toks įspūdis susidaro dėl to, kad stichinėmis nelaimėmis daugiau domimasi, nes jas, kad ir mažiausias, parodo visos televizijos stotys, rašo laikraščiai. Pasaulio banko ekspertai yra įvertinę galimus ekonominius nuostolius dėl gamtinių nelaimių Europos regione. Turėtume pasidžiaugti, nes Lietuva šiame sąraše užima paskutinę vietą, – tai retas atvejis! – dėl to ir gyvename saugiausiai.
Mokslininkai tik pagal statistinius duomenis skaičiuoja, kas kiek metų vyksta drebėjimai, prognozuoja, bet kol kas jie bejėgiai nustatyti būsimo žemės drebėjimo vietą ir laiką. Kol kas nepasiteisino nė viena metodologija. Net tokia ekonomiškai išsivysčiusi šalis kaip JAV daugiau dėmesio skiria žemės drebėjimų padariniams sušvelninti nei bandymams juos numatyti. Visose srityse mokslas sparčiai žengia į priekį, o štai žemės drebėjimą prietaisai užregistruoja tik tada, kai jis įvyksta. Belieka tik skaičiuoti nuostolius o baisiausia – ir aukas.
Žiauriausi žemės drebėjimai:
2004 m. gruodžio 26 d.
Indonezija. 9,2 magnitudės drebėjimas sukėlė cunamį Indijos vandenyne. Žuvo daugiau kaip 230 000 žmonių.
1990 m. biželio 21 d.
Beveik 40 000 žmonių žuvo žemės drebėjimui kilus Irane, Gilano provincijoje.
1988 m. gruodžio 7 d.
6,9 magnitudžių pagal Richterio skalę žemės drebėjimas sukrėtė Armėniją, nusinešdamas 25 000 gyvybių.
1976 m. liepos 28 d.
Kinijos miestas Tian Šanis paverčiamas griuvėsiais per žemės drebėjimą, pareikalavusį 250 000 gyvybių.
1970 m. gegužės 31 d.
Peru. Purvo nuošliaužos, kurias sukėlė žemės drebėjimas Andų kalnuose, palaidojo 66 000 žmonių.
1923 m. rugsėjo 1 d.
Žemės drebėjimas Tokijuje pražudė beveik 143 000 Japonijos sostinės gyventojų.
Aurelija Žutautienė
