Nors politika ir yra specifinė sritis, reikalaujanti itin didelės patirties, išprusimo ir profesionalumo, kažkodėl ji dažnai pritraukia ne profesionalius politikus, o, atrodytų, net tokios nutolusios nuo politikos šakos kaip sportas atstovus.
Per pastaruosius metus Tėvynės-Sąjungos Lietuvos krikščionių demokratų partijos gretose galima buvo išvysti krepšininką Sergejų Jovaišą ar triatlonininką Vidmantą Urboną, automobilių lenktynininkas Saulius Girdauskas prisijungė prie Darbo partijos ir atstovavo tautai 2004-2008 metų kadencijos Seime, o štai galiūnas Žydrūnas Savickas, ledo ritulininkas Petras Nausėda ir buvęs krepšininkas Darius Maskoliūnas savo politinio pašaukimo ieškojo įstoję į Artūro Zuoko ir Vilniaus koaliciją.
Atsparumas masinei neapykantai
Atrodytų, tarp sporto ir politikos nėra nieko bendro, tačiau politologas ir socialinių mokslų daktaras Alvidas Lukošaitis patikino, kad sporto ir politikos pasaulyje yra daug bendrų dalykų, todėl į politiką atėjusiems sportininkams yra pakankamai lengva įsijausti į tą gyvenimą, turint supratimą, ką reiškia didelė auditorija, masinė parama arba masinė neapykanta.
Pasak pašnekovo, partijos savo ruožtu yra suinteresuotos turėti „žvaigždučių“, bet ne trečių ar šeštų nuo galo. Politologas sutiko su nuomone, kad gerų ir žinomų sportininkų dalyvavimas kokios nors politinės partijos veikloje stipriai padidina jos reitingus.
„Kas dabar nenorėtų savo gretose turėti kad ir Virgilijaus Aleknos? Tokį populiarumą ir svarbą turintis žmogus kaip mat pritrauktų dėmesį ir surinktų dideles auditorijas žmonių bet kuriame kaime ar provincijoje“, - svarstė jis.
Populiarumas vietoj įdirbio
Tačiau pašnekovo nuomone, populiarumas, žinomumas ar socialinis kapitalas sporte tikrai nereiškia tam tikro įdirbio, patirties ar profesionalumo politikoje. „Su naujai į politiką ateinančių žmonių profesionalumo stoka susiduriama nuolat. Galbūt yra nuoskaudų, bet iš jų bent jau pasimokome“, - tikino A. Lukošaitis.
Pasak jo, į politikos pasaulį turėtų būti einama nuosekliai lipant laipteliais, dalyvaujant partinių organizacijų veikloje, viską perprantant. Itin sėkmingai politinei veiklai būna sugundomi sportinę veiklą baigę sportininkai, kurie ieško naujos nišos ir galimybių.
Prioritetų problema
„Problemų atsiranda, kai politinis veikėjas taip pat užsimano arba šokti, arba dainuoti, arba “fokusus„ išdarinėti, arba virvę traukti, arba diską mesti, ir jam tai svarbiau už politiką“, - dėstė pašnekovas. Anot A. Lukošaičio, neturi būti svarstoma tarp prioritetų, ar politika, ar melioracija, ar sraigių ir sliekų auginimas.
Politologas pabrėžė, kad atėję į politiką sportininkai mano, kad atėjo dirbti su pasauliu, iš kurio atėjo, tačiau klysta, nes būtina plačiai į viską žiūrėti ir turėti specifinės atsakomybės, specifinio universalumo, socialumo, jautrumo.
Visgi A. Lukošaičiui pavyko prisiminti ir kelis iškilius politikus, kurie kadaise buvo sportininkais, o dabar labiau žinomi kaip politiniai veikėjai. Pavyzdžiui, Algirdas Butkevičius kadaise buvo imtynininkas bei Lietuvos sunkiosios atletikos federacijos viceprezidentas, o dabar jis visiems geriau žinomas kaip socialdemokratų partijos lyderis ir aktyvus politikas, visada užimantis aukštus postus. O štai ne mažiau žinomas Vytenis Andriukaitis buvo rankinio federacijos prezidentas, šiandien tai yra yra rimta figūra politikoje.
Politologas pateikė rimtų pavyzdžių ir iš užsienio: boksininkai broliai Kličko, Rusijos imtynininkas Aleksandras Karelinas, kuris būdamas tikru žvėrimi sporte, tapo nemažu žvėrimi ir politikoje.
Tačiau A. Lukošaičio manymu, kai į politiką ateinama iš tokio sporto kaip burleskos šokimas, vertėtų įvertinti savo galimybes ir potencialą, nes politikoje vien maivymosi ir staipymosi prieš auditoriją neužtenka.
„Politika – komandinis reikalas, kur galioja interesų derinimas, taisyklės, procedūros ir t.t. Bokso ringe kitaip – davei į galvą ir nokautas arba nokdaunas. Kai iš sporto atėjęs žmogus pamato, kiek reikia trinti užpakalį, kad suderintumei kokį nors kablelį ar kabliataškį, dažnai nusivilia“, - pasakojo jis.
Politologas Vladimiras Laučius nevienareikšmiškai įvertino sportininkų dalyvavimą politikoje. Anot jo, jei žmogus domisi politika ir ją išmano, jei mano, kad žmonės gali juo pasitikėti šiame politiko amplua, tuomet viskas gerai. Tačiau jei politika – tai gyvenimo eksperimentas, jeigu pasukama į politiką neturint rimtos atsakomybės ir išmanymo, tokį žingsnį V. Laučius vertina skeptiškai.
„Jeigu domisi politika rimtai, o ne paviršutiniškai, jei tai nėra tiesiog savo jėgų išbandymas arba kaip sakė kai kurie naujai iškepti politikai - „einu į Seimą mokytis ir galbūt išmoksiu“, tada kodėl gi ne“, - svarstė jis.
Pasak jo, pas mus politikoje labai daug politinių „analfabetų“ ir tai yra bėda, kai vėl lipama ant to paties grėblio, apie kurį jau daug kalbėta ir rašyta.
Politinis autoritetas – privalomas
Kalbėdamas apie politinį svorį, V. Laučius patikino, kad jis užsitarnaujamas per politinę ir visuomeninę veiklą, taip pat viešai deklaruojant politines pažiūras, ginant jas, besiginčijant, aukojantis dėl jų ir pan.
„Kai žmogus turi tam tikrą politinį autoritetą, tada nesvarbu, ar jis dainininkas, ar sportininkas, ar akademijos žmogus, o svarbu, kiek ir kokios patirties jis turi ir tai, kokia jo reputacija“, - sakė jis.
V. Laučius skeptiškai atsiliepė apie tuos, kurie politinę karjerą pradeda nuo pretenzijos patekti į Seimą, net neišbandžius politinio darbo ir nespėjus deklaruoti politinių pažiūrų.
„Tokie žmonės yra katės maiše. Neatsakinga pasinerti į politikos vandenis, nesusikūrus jokio politinio vardo ir nepareiškus apie save. Bet tie, kad už tokius balsuoja, taip pat elgiasi pilietiškai neatsakingai“, - teigė jis.
Politologo manymu, daryti vienokias ar kitokias politines kvailystes, t.y. balsuoti už neprofesionalius politikus žmones paskatina tamsumas, neišprusimas, nenoras ir nesugebėjimas gilintis bei suvokti.
Ne paslaptis, kad sportininkams, tapusiems politikais, neretai tekdavo plėšytis tarp sporto ir politikos, buvo atvejų, kai net buvo praleidinėjami plenariniai posėdžiai Seime dėl varžybų.
V. Laučius akcentavo, kad nusprendus tapti kokios nors partijos nariu, ateiti karts nuo karto į kokį nors renginį, pareikšti karts nuo karto savo nuomonę, neįsipareigoti kaip tautos atstovas gali daug kas, bet jeigu asmuo pasiryžo dalyvauti Seimo rinkimuose arba darbuotis Vyriausybėje, tada politika jam turi būti pirmoje vietoje ir apie jokias išlygas negali būti nė kalbos.
„Kai dėl kitų priežasčių, užsiėmimų, pomėgių ar darbų yra tiesiog nedirbamas pagrindinis politinis darbas, kaip ir bet kokiame kitame darbe tai yra neigiamas dalykas“, - konstatavo jis.
Politologas ypač norėjo atkreipti dėmesį, kad politiką ir jos prestižą žlugdo ne neatsakingi politikos naujokai, kurie pusiau rimtai, pusiau nerimtai ateina į politiką, o tie, kurie užsiimdami politika neturi tam jokio pašaukimo, gabumų, kurie diskredituoja politiką kaip sritį dalyvaudami joje kaip pagrindinėje savo veikloje, bet neturėdami tam pagrindo kaip asmenybės, kurių mąstymas nesutvertas politikai.
