Kad pasaulio intelekto koeficientas galvotrūkčiais ritasi žemyn - akivaizdu vien apsižvalgius aplinkui: moksleivių tėvai pyksta ant mokytojų, kad šie verčia vaikus mokytis tokių beprasmiškų dalykų kaip skaičiavimas, kai vaikas puikiai geba skaičiuoti kompiuteriu; knygomis leidžiamos pasaulio literatūros kūrinių santraukos, kad negaišdamas laiko kūriniams skaityti „literatūros mylėtojas" galėtų sužinoti keliomis pastraipomis išdėstytą „Odisėją", „Hamletą", „Brolius Karamazovus"; save aristokratėmis laikančios gražuolės tiesioginiame eteryje labai rimtai svarsto, pro kur pienas iš karvės bėga...
O kaipgi su dvasiniais reikalais? Ar iškerojusi pasaulio kvailybė ir čia randa saviraiškos būdų?
Apie XXI amžiaus lietuvių požiūrį į religinius kanonus, ritualus ir savo dievobaimingumą - Vilniaus arkikatedros bazilikos vikaras, kunigas Saulius BUŽAUSKAS.
Dvasinių paslaugų parduotuvė
Kad ir kaip nesinori to pripažinti, bet XXI amžius - paviršutiniškumo epocha. Šiais laikais apskritai viską bandoma aprėpti verslo santykiais, tad ir į religiją žmonės norėtų žiūrėti kaip į dvasinių prekių parduotuvę, kurioje apsilankęs už pinigus gali įsigyti vienokių ar kitokių renginių, reginių ir ritualinių suvenyrų. Net nebandydami aiškintis tų ritualų ar maldų prasmės...
Pinigai, valdžia, įtakos galia, šlovė, populiarumas - tokios yra mūsų laikotarpio siekiamybės, kurios apie amžinuosius, dvasinius reikalus nekalba nieko. Jie į šiandienę vertybių skalę nepatenka, todėl yra sparčiai užmirštami. Bažnyčia žmonėms tampa šventiniu priedu, kurio funkcija - grynai estetinė.
Neretai pastebiu, kad žmonės pakvietę kunigą į laidotuves patys nesimeldžia - mano, jog tai išimtinai kunigo darbas, mat jis už tai pinigus gauna, o jų krikščioniška pareiga neva apsiriboja kunigo pakvietimu... Jie taip elgiasi ne iš piktos valios, tiesiog nuoširdžiai mano, kad taip ir reikia.
Nesakau, kad taip elgiasi visi - nemaža dalis tikinčiųjų aktyviai ieško Dievo ir juo domisi, diskutuoja su kunigais, šviečiasi, stengiasi susigaudyti savo viduje... Tačiau kiti renkasi formalųjį, biurgerišką požiūrį į tikėjimo dalykus. Tuos žmones yra suviliojęs, apgavęs ir tam tikra prasme apvogęs pasaulis. Todėl jie įsivaizduoja, kad kunigai su tikinčiųjų bendruomene tiesiog žaidžia teatrinius žaidimus, kurių taisyklės priklauso nuo asmeninių užsakovų užgaidų...
Pasninkas
Žmonės įsivaizduoja, kad pasninko esmė - nustatytomis dienomis susilaikyti nuo mėsos patiekalų. Tačiau neretas per pasninką nusiperka dar prabangesnių valgių nei mėsa - iki soties prisikemša lašišų kepsnių, jūrų gėrybių, raudonųjų ikrų... Ir tai darydami mano, jog laikosi Dievo įstatymų.
Išties pasninkas yra apsisprendimas valgyti kukliai, asketiškai ir sutaupytu maistu pasidalyti su vargstančiaisiais. Pasninkas juk yra ne tik susivaldymas, tačiau ir pastanga padaryti ką nors gero kitiems. Mėsa čia nevaidina lemiamo vaidmens - jos rekomenduojama atsisakyti kaip prabangaus, vargstantiems žmonėms ne visuomet prieinamo patiekalo. Kumpio gabalėlių žvejojimas iš sriubos lėkštės viešint svečiuose nėra pasninkas. Tik nemandagus elgesys ir nepagarba vaišinančiajam. Taip pat ir Dievui. Nes ne raidės juk paisyti reikia, o esmės.
Daiktų šventinimas
Tarp save tikinčiaisiais laikančių žmonių esama nemažos dalies, kurie religiją laiko magijos atšaka. Jie tiki pašventintų daiktų galiomis ir taip pasinaudodami religija ketina pasidaryti amuletų, talismanų ir panašių dalykų, labiau atstovaujančių prietarams nei religijai.
Liūdniausia, kai žmonės atneša šventinti su okultizmu susijusius daiktus: Zodiako ženklų pakabučius, kaži kokias figūrėles, įvairius neva laimę nešančius akmenukus... Stengiuosi tokiems išaiškinti, jog krikščionybėje netikima magiška daiktų galia, rožiniai, kryželiai, šventi paveikslėliai yra Dievo artumo priminimas, o ne antgamtiškų galių dėl pašventinimo įgiję daiktai.
Juk pagrindinis skirtumas tarp religijos ir magijos pasaulio kaip tik ir yra tas, kad magija siekia pasijungti antgamtines jėgas, o tikintieji išpažįsta Dievą, stengiasi jam tarnauti, o ne mėgina palenkti tarnauti jiems. Todėl nei vaikų žaislų, nei žmonių augintinių, nei talismanų mes, katalikų kunigai, nešventiname.
Laiminti namus - visai kas kita. Tai sena krikščioniška tradicija. Taip prašoma saugoti santarvę ir ramybę po namų stogu, prašoma saugoti namus nuo gaisrų, o juose gyvenančiuosius - nuo ligų ir negandų.
Taip pat galima palaiminti ir automobilį - pasimelsti, paprašyti Dievo, kad saugotų jo vairuotoją, suteiktų jam išminties saugiai vairuoti. Tačiau nereikia manyti, kad palaiminus automobilį galima nepaisyti eismo taisyklių, mat toks, saugomas Dievo, automobilis nuo avarijos yra apsaugotas. Ir jokiu būdu tai nereiškia, kad kunigo palaimintą automobilį parduodant galima užsiprašyti didesnės kainos, kaip už jo patobulinimą.
Šventintas vanduo ar šv.Agotos duona taip pat nėra amuletai. Jie tik primena žmogui jo namuose, jo gyvenime ir sieloje veikiant Dievą, o duona ir vanduo - tik simboliai, padedantys palaikyti ryšį su šventaisiais, prašyti jų užtarimo. Tai jokiu būdu nereiškia, kad jei parsineši namo šv.Agotos duonos, kilus gaisrui nereikia skambinti ugniagesiams ar galima neatsakingai elgtis su degtukais.
„Nuimkit man krikštą"
Yra buvęs net toks atvejis, kai jaunuolis prašė atkrikštyti jį atgal. Tokio ritualo Katalikų bažnyčioje apskritai nesama - krikštas yra neišdildoma žymė žmogaus gyvenime.
Jei žmogus vyskupo akivaizdoje atsižada savo tikėjimo ir Dievo, vyskupas gali tai oficialiai įrašyti krikšto knygoje. Tačiau, manau, nereikėtų žaisti su tokiais dalykais. Jeigu taip nutiko, kad praradai ryšį su Dievu, jei praradai tikėjimą ar nuoskaudos, pyktis užtemdė sielą - na, tokiu atveju galima tiesiog nustoti ieškoti Dievo, tačiau juk neišmintinga jam dar ir grūmoti...
Sakramentai nėra žaidimas ir negalima jų priimti, atsisakyti, o užsimanius ir dar kartą priimti... Tokie dalykai yra visam gyvenimui.
Neskubėti žmonėms siūlau ir dėl santuokos sakramento. Žinoma, esama begalės situacijų, begalės variantų, tačiau geriau jau sakramento neskubėti priimti, nei jį sulaužyti. Susimetus, be santuokos gyventi taip pat nuodėminga, tačiau paminti savo pažadą prieš Dievą, sutepti sakramentą, manau, yra kur kas didesnė nuodėmė.
Žmonės šiais laikais jau į santuokos iškilmes atsineša užprogramuotą požiūrį: „Ai, jeigu ką, išsiskirsim". Tai jau daug ką pasako apie žmogaus atsakingumą, apie jo požiūrį į santuoką, ištikimybę, ryžtą būti drauge ne tik džiaugsme, bet ir varge. Toks požiūris tiems žmonėms vėliau suteikia daug skausmo. O dar daugiau skausmo tokiose šeimose gimusiems vaikams, kurie tėvų neatsakingumo sužeidžiami visam gyvenimui.
Plytelė
Vien plytelė su užrašu „Stebuklas" Vilniaus Katedros aikštėje pakankamai iškalbingai byloja apie šiandieninės visuomenės polinkį į prietarus - ant jos nuolatos kas nors mindžikuoja, šokinėja, atlieka kaži kokius magiškus judesius, tikėdami, kad plytelė išpildys jų slapčiausius norus. Ir ne tik jaunimas - labai keista matyti taip besielgiančius solidaus amžiaus žmones, kurie tokį primityvų stabmeldišką požiūrį tarsi turėtų jau būti išaugę?
Neretai prieinu, neatsispiriu norui pakviesti tą žmogų į bažnyčios vidų, pasiūlau drauge pasimelsti, paprašyti jam Dievo pagalbos, tačiau dažniausiai žmonės šypsodami atsisako - plytelės veiksmingumu, pasirodo, jie tiki labiau...
Kalbėjosi Rimvydas STANKEVIČIUS
