Jaunimas iš kitų visuomenės grupių išsiskiria ne tik nutrūktgalviška drąsa imtis pačių netikėčiausių idėjų, pažiūras ar priklausymą kuriai nors subkultūrai išreiškiančia apranga, bet ir kalba, kuri, suaugusiųjų teigimu, dažnai rėžia ausį.
Visuomenėje gyvas ne vienas stereotipas apie jaunimo kalbą: priekaištaujama, kad jauni žmonės nemoka „gražiai“ kalbėti, o tik keikiasi ir vartoja žargoną, manoma, kad jaunimas kalbėdamas „nesivargina“ taisyklingai tarti ir todėl neištaria žodžių taip, kaip, anot suaugusiųjų, derėtų juos tarti. Dažnai teigiama, kad jauni žmonės apskritai negerbia kalbos, o ką jau kalbėti apie tūkstančius jų trumpųjų žinučių, kurios nenutrūkstamu srautu skrieja iš vieno mobilaus telefono į kitą, poveikį kalbai. Pasirodo, taip teigiama visai be pagrindo
Neseniai Šiaurės ministrų tarybos biure vyko seminaras „Kodėl negalima jaunimo kaltinti dėl kalbos?“, kurio rengėjai pasiryžo išsklaidyti mitus apie jaunimo kalbą. „Tikriausiai jums ne kartą teko girdėti, kad visuomenės nuostatos jaunimo kalbos atžvilgiu yra labai neigiamos: sakoma, kad jaunimo kalba bloga, užteršta, o rašydami trumpąsias žinutes jauni žmonės griauna žodžių rašybos taisykles. Tokių nuomonių galima išgirsti ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje“, – seminaro pradžioje kalbėjo Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriaus vadovė dr. Loreta Vaicekauskienė.
Kiekviena karta įneša savo pokyčių į kalbą
Seminare dalyvavo svečias – Kopenhagos universiteto prof. Jensas Normannas Jørgensenas, kuris tiria danų jaunimo kalbą bei itin domisi tautinių mažumų jaunimo kalba.
J. N. Jørgensenas pasidalijo savo įžvalgomis apie jaunimo kalbą ir jos vertinimą: „Kritikuoti jaunimą už tai, kad jo kalba nėra gera – nesąmonė. Kiekviena karta į kalbą įneša tam tikrų garsų tarimo pokyčių. Pavyzdžiui, užfiksuotas atvejis, kai keičiantis kartoms, pasikeitė garso „s“ tarimas danų kalboje. Tokius pokyčius turėtume laikyti natūraliais ir negalima teigti, kad jaunimas tai daro norėdamas „palengvinti“ kalbą – iš tiesų energijos garso ištarimui reikia tiek pat“, – kalbėjo J. N. Jørgensenas. Mokslininko teigimu, į tokius reiškinius kalboje nederėtų žvelgti kaip į trūkumus, o kaip į natūralius pokyčius, prie kurių, beje, yra prisidėjusios ir dabartinės vyresnių žmonių kartos.
Nors dažnai akcentuojama, kad „prastos reputacijos žodžius“ vartoja tik jauni žmonės, o vyresniųjų kalba švaresnė, atlikus išsamius trijų kartų kalbos tyrimus buvo nustatyta, kad keiksmažodžių ir kitų tariamai kalbą teršiančių elementų visos kartos vartojo vienodą kiekį, bet patys žodžiai šiek tiek skyrėsi. Pasak J. N. Jørgenseno, jauni žmonės keikiasi kitais žodžiais nei vyresnieji ir jų keiksmažodžių pagrindu dažnai tampa tam tikri fiziologiniai žmogaus kūno procesai ar su seksualumu susiję dalykai.
Apie tai, kaip patys jauni žmonės reaguoja girdėdami vyresnės kartos kritiką dėl „prastos“ jų kalbos, svečias sakė, kad jaunuoliai nekreipia dėmesio ir kalba kaip kalbėję. Tačiau mokykloje pereiti į suaugusiųjų kalbą juos skatina mokytojų vertinimai. Vaikai žino, kad kalbėdami taip, kaip reikalauja mokytojai, jie gaus geresnį pažymį. Tai vienintelė paskaita. Vidinės paskatos kalbėti taisyklingai jie neturi. Savo aplinkoje jaunas žmogus siekia pritapti prie bendraamžių ir stengiasi kalbėti taip, kaip kalba jie.
Savo kalbos vertinimas – visuomenės požiūrio atspindys?
L. Vaicekauskienė pasakojo apie sostinės mokyklose atliktus paauglių kalbinių nuostatų tyrimus ir teigė, kad mūsų moksleiviai jaunimo kalbą vertina kaip jiems labiausiai patinkančią, bet taip pat kartoja suaugusiųjų klišes, kad ji nėra gera. O štai analogiško tyrimo Osle metu moksleiviai savo kalbą vertino kiek geriau. Kalbininkė taip pat atkreipė dėmesį, kad nė vienas su ja kalbėjęs moksleivis nevartojo žargono, o prisitaikė prie jos, kaip pašnekovės. Ji teigė pastebėjusi didžiulę vilniečių tarties įvairovę ir girdėjusi pasvarstymų, kad aštuoniems iš dešimties Lietuvos moksleivių reiktų logopedo konsultacijos. Mokslininkės nuomone, tai neteisinga išvada. Gilesnės tarties įvairovės studijos veikiausiai atskleistų vykstantį kalbos kitimą.
Komentuodamas šiuos pastebėjimus J. N. Jørgensenas sakė: „Norvegų kalbinė bendruomenė turbūt yra viena iš demokratiškiausių pasaulyje, Norvegijos žiniasklaida reprezentuoja keletą kalbos atmainų ir vaikai mokyklose mokomi suprasti įvairių kalbos variantų. O Lietuvoje jūs netgi turite „kalbos policiją“, – juokavo svečias, pridurdamas, kad jam sunkoka įsivaizduoti, kad dėl savo kalbos žmogus galėtų būti baudžiamas.
Seminaro metu buvo užsiminta ir apie tai, kad augdami daugiakalbėje aplinkoje, bendruomenėje, kurioje esama demokratiškesnio požiūrio į kitas kultūras ir vertinamas individualumas, jauni žmonės geriau vertina ir savo kalbą.
Grafitai – socialinio protesto forma
Įvairių subkultūrų atstovų ir jaunimo mėgstami grafitai atsiranda netikėčiausiose miestų erdvėse. Piešiniais, ženklais, užrašais siekiama ne tik palikti savo pėdsaką, bet ir „nusiųsti“ užkoduotą žinutę grafito žiūrovui-skaitytojui.
J. N. Jørgensenas pademonstravo nemažą kolekciją įvairiose pasaulio vietose surinktų grafitų ir atskleidė įdomų faktą – dažnai tam tikra rašyba „patobulinama“ tikslingai, o patys grafitų piešėjai nėra beraščiai, veikiau atvirkščiai – puikiai išmano rašybos taisykles, bet tokio žodžių korekcijos tampa savotišku žaidimu kalba ir kūriniams suteikia daugiau perkaitymo galimybių.
Vienas iš mokslininko pateiktų pavyzdžių buvo grafito nuotrauka, kurioje užfiksuotas užrašas „Iran trorist“. J. N. Jørgensenas paaiškino, kad raidės „e“ praleidimas žodyje terorist nėra tik lemtingas atsitiktinumas, o tikslingas rašiusiojo veiksmas, mat lotyniškomis raidėmis parašyto užrašo viršuje ta pati frazė įamžinta viena iš arabų kalbų ir minėtame žodyje taip pat rūksta vieno kalbos ženklo. Kokią prasmę turi šis užrašas, mokslininkui tebėra mįslė.
Taip pat esama atvejų, kai grafitai rašomi net keliomis kalbomis, o keičiant jų skiemenų skaitymo eilės tvarką – keičiasi ir pačios žinutės prasmė.
Kodėl trumpėja trumposios žinutės?
Bendravimas trumposiomis žinutėmis – tai dar viena sfera, kurioje atsiskleidžia jaunimo kalbos specifiškumas. Į trumpąsias sms žinutes paprastai stengiamasi sutalpinti kuo mažiau teksto ir kuo daugiau informacijos. Žinutėms būdingos santrumpos, po kuriomis slepiasi žodžiai ar jų junginiai, kaip tik ir atsirado dėl šio techninio reikalavimo. Ilgainiui jų vartojimą skatino jaunimui būdingas noras žaisti su kalbą. Seminaro metu L. Vaicekauskienė parodė keletą itin dažnų trumpinių (omg, mldc, jsa, wru, krč,dwj ir kt.) ir pasiteiravosileido auditorijai paspėlioti, kokia yra šių sutartinai vartojamų simbolių prasmė. Įdomus buvo kalbininkų pastebėjimas, kad bendravimas trumposiomis žinutėmis taip pat turi tam tikras nerašytas taisykles, o į trumpųjų žinučių tekstą įterpti simboliai leidžia žinutės gavėjui spėti apie siuntėjo nuotaiką.
„Tokia rašyba trumposiose žinutėse nėra taisyklių neišmanymas, o veikiau naujų taisyklių kūrimas. Simboliai trumposiose žinutėse tarsi perteikia kūno kalbą, ko, atrodytų, neįmanoma padaryti rašant. Jaunimo bendravimas trumposiomis žinutėmis skiriasi nuo suaugusiųjų, bet tai nereiškia, kad jaunimas neišmano taisyklių. Jaunimas išmano savo kartos taisykles“, – kalbėjo J. N. Jørgensenas.
