Charles’is Fourier (Šarlis Furjė) kartą šmaikščiai pastebėjo, kad lygiai kaip logikoje dvigubas neigimas sukuria teigimą, taip santuokinėje moralėje dvi prostitucijos sukuria vieną dorybę.
Beje, šią šmaikščią prancūzų filosofo ir politikos vizionieriaus frazę mėgo Karlas Marxas, citavęs ją savo studijoje „Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė“.
Feminizmo termino autoriaus (taip, tai buvo Fourier, kuris 1837 metais sukūrė šį terminą ir nusakė moterų teises bei kovą už jas kaip neatsiejamą kovos už socialinę pažangą aspektą) būta teisaus. Du minusai matematikoje suponuoja pliusą. Du neiginiai viename sakinyje gramatikoje veda į neigimo paneigimą – vadinasi, į teigimą.
Varijuojant šia tema, būtų galima teigti, jog dvi kvailystės, aršiai oponuojančios viena kitai, jų autoriams ar skleidėjams šito net neįtariant, neretai pakloja pamatus giliai minčiai ir racionaliam veiksmui. Dvi blogio formos, susikibusios tarpusavyje žūtbūtinėje kovoje, neretai abi pralaimi ir kovą laimėti leidžia trečiajai, už save daug pažangesnei ir šviesesnei jėgai.
Šią situaciją taikliai komentavo Vladimiras Laučius, rašęs apie dviejų Lietuvos politikos krypčių susikibimą kovos lauke. Šios jėgos, pasak jo – tai demokratinė-populistinė ir valstybinė-oligarchinė trajektorijos, kurioms atstovauja žmonės, grupės, kapitalas ir interesų bei jėgos sferos.
Pirmoji dar žadina vos kvėpuojančią nekabinetinę ir su rinkėjais ryšio nepraradusią mūsų politiką, o antroji vairuoja Lietuvos valstybę ir konstruoja visą jos ateities strategiją ir užsienio politiką.
Įsigalės pirmoji – pavojus iškils vakarietiškai Lietuvos orientacijai ir valstybės valdymui. Galutinai viršų paims antroji – mūsų laukia jau dabar akyse stiprėjantis oligarchinis valdymas, ekonominei ir politinei konkurencijai naudojant specialiąsias tarnybas bei formuojant besielę technokratinės politikos, didžiojo kapitalo ir stambiosios biurokratijos mašineriją.
Tiesą sakant, abiem atvejais Lietuva praras vakarietišką ir demokratinę politiką. Todėl jau šiandien reikia ruoštis abiejų šių krypčių atmetimui ir jų krachui – tai įvyks gerokai anksčiau nei mes manome. Valstybinis-oligarchinis valdymas yra išeikvojęs savo atsinaujinimo resursus ir beveik visiškai diskreditavęs save rimtų politikų ir inteligentijos akyse, o populizmas, kuris yra tiesiogiai maitinimas kabinetinės ir technokratinės politikos, patirs fiasko tą pačią akimirką, kai jo įkvėpimo šaltinis išsibaigs.
Abi šios kryptys vienodai bankrutuos, kai Lietuvos politikoje bus nuo liaudies linksminimo ir audrinimo, skandalų ir VSD veiklos kritikus kompromituojančios medžiagos dalijimo geltonajai spaudai bus pereita prie tikro dialogo su visuomene, gal net naujosios socialinės sutarties tarp atsakingų politikų ir visuomenės. Nacionalinė šalies perorientavimo į sėkmę ir lyderystę , o ne į atsilikimą, programa reikalautų faktų ir argumentų kalbos bei ją patvirtinančių veiksmų, o ne visos tos mentalinės ir žodinės ekvilibristikos, kurią Lietuvoje per pastaruosius dešimt metų ir pradėta laikyti politika.
Tad demokratijos požiūriu gal ir visai neblogai, kad šiandien Lietuvoje susikibo dvi vienodai pavojingos ir mąstančius šalies žmones atstumiančios jėgos. Geriau naudotis situacija, kada vienas blogis kovoja prieš kitą, nei leisti jiems vienytis. Laimei, šiuo atveju joks vienijimasis negresia, tad nėra ir pavojaus, kad neatsargus ir pernelyg atviras kalbėjimas gali jiems padėti.
Negresia, nes ten susikaupė pernelyg daug mirtinų sąskaitų, baimės, neapykantos ir siekio vienas kitą sunaikinti, kad šios jėgos galėtų viena kitą asimiliuoti. O kerštingumas paprastai yra atvirkščiai proporcingas protui ir politinei išminčiai. Kadangi išminties abiejose pusėse rasti itin nelengva, įtariu, kad arogancija, nežabotos ambicijos ir saldaus keršto troškimas ten aiškiai ima viršų prieš nuosaikią laikyseną ir protą. Žinoma, dalis abiejų jėgų lojalistų yra vienos arba kitos pusės politiniai „bastardai“, kurie vis dar gali gravituoti į priešingą pusę (nemaža dalis jų jau dabar žaidžia dvigubą žaidimą ir palaiko ryšius su abiem stovyklom).
Kad ir kaip būtų, kol šios jėgos kovoja, rimtesni ir atsakingesni politikai turėtų padaryti viską, ką gali, kad atgautų bent dalies piliečių pasitikėjimą racionaliai tvarkomos ateities galimybe. Nepulkime kalbėti lozungais ir patetiškomis frazėmis apie tai, kad dabar arba niekada (politikoje ir apskritai organizuotame žmonių gyvenime „niekada“ niekada nebūna). Ką gi galime ir privalome dabar daryti?
Visų pirma susitarti nacionaliniu mastu dėl proto, talento, pasiekimų ir pažangos vertinimo kriterijų. Kaip sakė Michailo Bulgakovo apysakos „Šuns širdis“ herojus profesorius Preobraženskis, betvarkė slypi ne tikrovėje, o galvose. Lietuvoje nemaloniai išplitę nepotizmas ir favoritizmas yra ne kokie nors dvasiniai lietuvių defektai, o kūmystės ir klaninės bičiulystės triumfas prieš valstybės mastu svarbios žmogaus kompetencijos vertinimo ir sprendimo standartų menkumą (o gal ir visišką jų nebuvimą).
Jei viskas vienodai svarbu arba nesvarbu, formuojasi snobiškai intrigantiškas jėgos žaidimų laukas (dešimtukai, reitingai, tarptautiniai santykiai, VIP ložės, labdara, didysis menas, „Auksiniai svogūnai“, vyriausybiniai priėmimai, mokslas), kuriame nebelieka politikos kaip prioritetų kalbos. Smagiai politizuotos diskotekos atmosferoje daromi sprendimai, kurie gali turėti lemtingų padarinių mūsų šaliai ir visuomenei.
Trumpas pavyzdys, ką gali kriterijai ir vertinimo bei sprendimo standartai. Jei orientuosimės į žemus ir mus iki save formuojančio naujojo kolonializmo lygio nuvertinančius standartus, tada per dešimtmetį ar du tikrai virsime bakalaurų ir pigios darbo jėgos tiekimo Vakarų Europai šalimi. Keletas tokių emigrantinių lietuviškų „sėkmės“ istorijų mūsų spaudoje tiesiog pribloškė – nenoras studijuoti ir gyventi savo šalyje ten buvo pateiktas kaip herojiškas gestas. Po jų lyg netyčia sekė mūsų mokslo biurokratų priminimas, kad ES mokslo plėtros ekspertizės nieko gero nežada Lietuvai – esą turime tapti bakalaurų rengimo šalimi, o aukštesnes studijas turės Vakarai. Na gal aukštosios technologijos ir griežtieji mokslai dar turi šansų, bet humanistika...
Ką pasakyti po tokių dalykų? Kas tai – save įgyvendinanti pranašystė? Naujas kolonializmas ir savo šalies redukavimas tik į kūno, paslaugų ir pigaus darbo pardavimą Vakarams, užsiimantiems tik intelektualiniu darbu ir kūryba? Daugiau nei keista, kad apie tai niekas garsiai nekalba Lietuvoje. Kas jau begali būti baisesnio už linkėjimą savo šaliai, kad ji ateities Europoje taptų, pavartojant terminą iš Aldous’o Huxley’o romano „Puikus naujasis pasaulis“, epsilon kastos idiotu, tinkančiu tik sunkiems darbams ir tarnaujančiu kūrybos kastoms?
O jei būtų orientuojamasi į standartus, teigiančius, kad Lietuva gali ir turi būti niekuo ne prastesnė šalis už Suomiją ar Airiją, jei mes racionaliai pertvarkytume visas mokslo ir kūrybos praktikas, siekdami aukščiausių tikslų? Mes juos ir pasiektume. Štai ir viskas.
Kitas pavyzdys – jei dar dešimtmetį Lietuva bus maitinama tik pramogine televizija ir visais jos dešimtukais, mes prarasime net alternatyvos pojūtį ir supratimą, kad gali būti kitaip. O juk mūsų akyse vyksta klaikus eksperimentas su šalimi – jos neatsiklausius jai primetamas žemas standartas, šventai tikint, kad reitingai ir yra atsakymas į klausimą, ką žmonės nori žiūrėti ir matyti.
Žinoma, dar dešimt metų tokio repertuaro ir jie apskritai nieko daugiau nežiūrės, nes net nesuvoks, kad būna ir kitaip. Leiskite man pačiam pora metų pagyventi tik Vakaro žinių, LT bei visų Lietuvos televizijų pasaulyje, ir mano mąstyme bei kalboje įvyks negrįžtamų pokyčių. Tad kol nebus nugalėtas chaosas galvose, niekas čia nesikeis. Vieną kartą turi būti suformuoti tokie kriterijai ir standartai, kurie nebeleis apie save kalbėti kaip apie varganą ir atsilikusią šalį, kurios žmonių tamsumas esą neleidžia siekti kultūrinės ir politinės pažangos. Juk tas tamsumas yra mūsų pačių palaikomas ir reprodukuojamas.
Kitas dalykas, galintis pasiekti lūžį Lietuvos politikoje – tai reali decentralizacija. Ar atsiras politinė jėga, kuri pagaliau pripažins faktą, kad esame centralizuota ir unitarinė valstybė, neturinti jokios savivaldos ir nors kiek labiau išsklaidytos kultūros? Ar bus pagaliau nustota tapatinti Lietuvą su Vilniumi ir ar bus atrasta Lietuva su visu savo potencialu už Vilniaus ribų? Kas išdrįs žmonėms grąžinti jiems priklausančias galias ir kompetencijas, užuot svaidę ledus iš dangaus, skraidę malūnsparniu virš jų arba dergę neliaudiškus menus?
Gal konservatoriai, išdrįsę būti savimi ir pradėję pagaliau ginti ne vien žinių ekonomiką, bet ir humanistiką, kultūros paveldą, šeimą ir bendruomenę? Gal liberalai, išdrįsę būti savimi ir nustoję kartoti neretai iškraipytą XVIII bei XIX amžių liberalią frazeologiją, o geriau pasišventę žodžio, minties, sąžinės laisvės bei žmogaus teisių ir orumo gynimui? Gal apskritai plati demokratinė koalicija, kuri grąžintų reikšmes žodžiams ir įsipareigotų savo tradicijoms?
Kažkas juk turi išdrįsti.
