Joks pilietis, nesusidūręs asmeniškai, nepatikės, kad taip smulkmeniškai, skrupulingai ir priekabiai gali būti tikrinami legalūs politinės kampanijos finansai, jie per padidinamąjį stiklą stebimi tiek iš VRK, tiek iš VMĮ pusės. Tuo pačiu ciniškai ir abejingai nekreipiamas dėmesys į didžiulius nelegalių pinigų srautus, naudojamus tam pačiam tikslui. Ši “praktika” Lietuvoje įsigalėjo jau prieš penkiolika metų ir kuo toliau, tuo labiau klesti…
Apie kokius sąžiningus, lygius ir demokratiškus rinkimus galima kalbėti, kai sistemos partijos iš biudžeto gauna milijonines dotacijas, o dar tiek ar net daugiau milijonų prisiduria iš nelegaliai gautų pinigų. Tuo pat metu kitos partijos ar pavieniai kandidatai paliekami likimo valiai, kiekvienas jų centas tikrinamas, kontroliuojamas.
Lietuvoje įsigali ne tik valdoma, bet ir kriminalinė “demokratija”, kur viskam vadovauja juodi, nešvarūs ar , nepabijokim šito žodžio, kruvini pinigai.
Kriminaliniai rėmėjai ėmė atsirasti 1996-ųjų metų LR Seimo rinkimuose. Tuomet partijas, dalyvaujančias rinkimuose, jau šelpė Kauno banditai ir abejotinos reputacijos verslininkai. Gal daugelis pamiršote 1997-1998 m. nuskambėjusį skandalą dėl lietuviškos elektros energijos eksporto į Baltarusiją bei šio eksporto valstybei padarytus šimtus milijonų litų nuostolių. Tačiau šioje istorijoje figūravo ir kita, pikantiškesnė, dalis. Buvusiam VRM ministrui, dabartiniam Seimo nariui Vidmantui Žiemeliui į rankas pakliuvo operatyvinė slapto policijos agento informacija, kad p. S. Ošerovskis, kurio bendrovė vykdė elektros energijos eksporto biznį, pokalbyje pasiskundė bičiuliams negalįs atgauti apie 5 mil. JAV dolerių, kuriuos, atseit, rinkimams paskolino tuomečiam premjerui, Tėvynės sąjungos partijos valdybos pirmininkui Gediminui Vagnoriui. Po šios informacijos nutekėjimo į viešumą, kaip bebūtų keista, posto neteko V. Žiemelis, o kiek vėliau, G. Vagnoriaus iniciatyva, jis pašalintas ir iš partijos, kartu su tuomete žmona Laima Andrikiene, atsakinga už partijos finansus.
Ši istorija nugrimzdo į užmarštį kaip ir milijoninė Baltarusijos skola Lietuvai.
Kriminalu „kvepia“ ir pono Artūro Paulausko ėjimo į LR Prezidentus 1997 m. finansavimo istorija.
Kas gali paneigti, kad tarp šalies verslininkų sklandanti versija apie jėgas, vedančias į valdžios olimpą – pramanas? O kalbama, kad buvęs KGB aukštosios mokyklos auklėtinis, vėliau nužudytas S. Čepas, Lietuvoje žinomas kaip greitai iškilęs ir labai įtakingas, pats asmeniškai kvietėsi ne vieną turtingą šalies verslininką ir aiškino, kad reikia paaukoti bendram reikalui, jog A. Paulauskas taptų LR Prezidentu.
Būtų galima manyti, kad tai – asmeninė įtakingo verslininko S. Čepo iniciatyva, tačiau tolimesni įvykiai tai paneigia. Yra gyvų liudininkų, sutiksiančių liudyti, bet tik tada, kai šalyje bus sukurta teisėsauga, užtikrinanti šių žmonių saugumą, nes dabar liudininkams, kaip ir šių eilučių autoriui, gresia realus pavojus.
A. Paulausko iškilimas politikoje akivaizdžiai siejasi su buvusios Vakarų pramonės korporacijos veikėjų kriminaline veikla, tačiau ryškiausia, padėjusi materialiai ir to net neslepianti, asmenybė – V. Uspaskich. Sunku įsivaizduoti, kokia kompromituojančia medžiaga disponuoja šis veikėjas, kad nei vienas aukštas šalies pareigūnas neturi drąsos sustabdyti viešos jo, nukreiptos prieš Lietuvos valstybę, veiklos. Noriu trumpai priminti, kaip V. Uspaskich sudarė kriminalinį sandorį su buvusiu Prezidentu V. Adamkumi, kai pastarasis V. Uspaskich draugui Sadekui Mansurovui suteikė Lietuvos pilietybę už tai, kad V. Uspaskich padengė V. Adamkaus skolą už pralaimėtus 2003 m. rinkimus. Yra ir labai konkrečių faktų, kad dalį skolos padengė A. Zuoko „draugelių“ įmonė „Rubikonas“, o dar didesnę dalį V. Uspaskich bendrovės darbuotojai, uždirbdami tik minimumą ir taip suaukodami tūkstančius litų.
Ši istorija turi ir tęsinį, paaiškinantį, kodėl V. Uspaskich iki šiol nesėdi kalėjime... Po skandalo dėl Darbo partijos nelegalaus finansavimo bei kyšių ėmimo skirstant ES lėšas, pabėgusį į Rusiją, pusantrų metų nuo Lietuvos teisėsaugos ten besislapstantį ir dergiantį Lietuvą, V. Uspaskich aplankė V. Adamkaus pasiuntinys, tuometis VRM ministras R. Šukys ir patikino, kad už tylą pabėgėlis, sugrįžęs Lietuvą, nebus pasodintas.
Kelerius metus mums demonstruojamas farsas su V. Uspaskich ir Darbo partijos byla, tad galima daryti rimtą prielaidą, jog tokie susitarimai iš tikro buvo.
Suprantama, norint tai išnarplioti iki galo, būtina turėti valstybei ir jos žmonėms tarnaujančią, o ne Lietuvos išdavikus globojančią, teisėsaugą.
Apie V. Uspaskich ir Darbo partijos machinacijas viešai žinoma daug, tačiau žmonių sąmonėje ji tiek supainota, kad dalis piliečių tiki V. Uspaskich nekaltumu ir ruošiasi už jį balsuoti. Tad žinokite – balsuodami už šį veikėją, kuris Lietuvos politinei sistemai užgrobti panaudojo 25 mil. nelegalių litų (tiek VSD pareigūnų įrodyta, o, aišku, buvo ir daugiau), tampate nusikaltimo bendrininkais! Tai tas pats, kaip vykdyti karinį perversmą, tik subtiliau – ne tankais, ne automatais, o pinigais.
Daugelis valstybės vadovų žino, kad VSD apie šį veikėją turi daug demaskuojančios medžiagos, tačiau patys yra tiek pažeidžiami, kad leidžia akivaizdžiai kenkti Lietuvai, žeminti jos prestižą...
Kriminalai ponu Kėdainių „kniazium“ nesibaigia. Ne ką švaresni socialdemokratai, kurie niekada neatsiribojo nuo „valstybininkų“ klano, nes Seime jų frakcijoje knibždėte knibžda antikonstitucinės grupuotės veikėjų.
Kodėl p. A. Kubilius socialdemokratams taip lengvai atleido didžiausią amžiaus aferą su LEO LT, kurios kaina – apie 3 milijardai iš valstybės ir žmonių pavogtų litų, lieka neatsakytu klausimu. Truputį aiškumo į šios istorijos tamsybes įneša informacija apie tai, kad A. Valinsko, kuris buvo reikalingas šalia A. Kubiliaus, partija buvo specialiai sukurta „Vilniaus prekybos“ veikėjų, kad ne anksčiau, nei tiems veikėjams reikia, būtų išardytas LEO LT. Taip ir padaryta, dar primokant 680 mil, litų.
Kad A. Valinsko partija – „Maximos“ projektas, akivaizdu iš tokios „pikantiškos“ detalės, jog partijai kuriantis dokumentus tvarkė ir į Teisingumo ministeriją nešiojo šios įmonės advokatai. Kai pirmą kartą dokumentai, kaip neatitinkantys elementarių įstatymo reikalavimų, buvo atmesti, tai tuometis premjeras G. Kirkilas Teisingumo ministrui davė asmenišką nurodymą partiją būtinai įregistruoti.
Faktų apie brutalius nusikaltimus, valdant valstybę ir vagiant milijardus – apstu, tačiau neturim nė vieno padoraus prokuroro, kuris vieną kartą pasakytų: „Gana, baigiame tarnauti vagims ir banditams“. Deja.
Man būnant Seimo NSGK pirmininku ir atliekant parlamentinį tyrimą, nustačiusį „valstybininkų“ klaną, pasiekė labai keista informacija, kad R. Paksas savo prezidentinei rinkimų kampanijai lėšų gavo ne tik iš J. Borisovo, bet ir iš Ukrainos įmonės „Itera Ukraina“, prekiaujančios dujomis. Šis faktas apkaltoje buvo nutylėtas, o dabar užlieja šviesos ant naujo R. Pakso nelabai logiško žingsnio prieš rinkimus pažadėti, jog po rinkimų jis rems V. Uspaskich į premjero postą. Kas paneigtų prielaidą, kad tai tikrųjų Lietuvos „šeimininkų‘ nurodymas?
Tuomet labai nekaip pasirodo ir į rinkiminių apklausų lyderius taikantys socdemai. Kokių svertų reikia, kad socdemų lyderį, tuometį Finansų ministrą A. Butkevičių priverstų pamiršti jam postą kainavusį V. Uspaskich chamišką išpuolį, kad dabar, dar prieš rinkimus, šis praktiškai jau pasirašytų kapituliavimo prieš nusikaltėlį aktą?
Ką V. Uspaskich žino apie A. Butkevičių, kad šis bijo ir „pamiršta“ viešą pažeminimą?
Žinant, kad už V. Uspaskich stovi visa Rusijos specialių tarnybų galybė, tampa aišku, jog Lietuvos politiniai lyderiai yra pažeidžiami. Taip ir atsiranda sveiku protu nesuvokiami ir valstybei kenkiantys sprendimai. Bet apie tai nekalba politologai, politikos apžvalgininkai. Specialiosios tarnybos žino, bet tyli, nes yra įtakojamos „valstybininkų“ klano, kuris yra penktosios kolonos, veikiančios prieš Lietuvos valstybę, šerdis. Kaip Rusijos ar kitų šalių specialiosios tarnybos prieš mūsų politikus neturės kompromituojančios medžiagos, kai šie patys ją daugina? Pavyzdžiu gali tarnauti „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos Seime elgesys, kai ši neleido baudžiamojon atsakomybėn patraukti bendražygio, Seimo nario E. Lementausko, kuris, būdamas Vilniaus vicemeru, kuravo Vilniaus stadiono statybas ir kur Valstybės kontrolė nerado daugiau nei 50 milijonų sumos pateisinančių dokumentų. Ši byla dulka FNTT stalčiuose. Kai generolas V. Gailius liepė ją iškelti, „tvarkiečiai“ tapo išvien su lyg ir buvusiais priešais liberalcentristais, kad tik V. Gailius nebebūtų FNTT vadovu. V. Gailius ir Giržadas, pajudinę kriminalinius politikus, buvo išmesti iš postų, kaip kažkada Generalinis prokuroras A. Klimavičius bei STT vadovas V. Junokas už garsųjį „Rubikono“ grupės politiką ir jų „juodosios buhalterijos“ herojų – Vilniaus miesto merą A. Zuoką – „Abonentą“. Teisėsaugoje dulka tomai apie pastarojo nusikaltimus, tačiau šis ponas, su kaupu remiamas valstybės ir iš žmonių besipelnijančios grupuotės, žada mus visus padaryti laimingais. A. Zuoko pinigų žavesiui neatsispiria net iš pirmo žvilgsnio kovotojas už teisybę, Seimo Antikorupcinės komisijos pirmininkas L.Kernagis, kuris pabrukęs uodegą nubėgo į Abonento partiją.
Netikėkim tais, kurie kovą su neteisybe ir negerovėmis atlieka selektyviai – vienus kritikuoja ir kala prie kryžiaus, o patys bičiuliaujasi su dar didesnio masto nusikaltėliais. Tokie yra patys pavojingiausi, tokie vardan posto, kaip sakoma, „tėvą – motiną parduos“.
Seniai visiems žinoma „paslaptis“ – iki 20% siekiantys „otkatai“ partijoms ir jų vadovams nuo viešųjų pirkimų vertės. Tad nenuostabu, kad Lietuvoje statomų objektų kainos – aukščiausios Europoje ir mažiausi atlyginimai dirbantiesiams. Nereikia didelės analizės, užtenka tik pasižiūrėti viešą informaciją, kiek sisteminės partijos rinkimams iš jų gavo lėšų prieš įsigaliojant įstatymui draudžiančiam tai daryti. Tai – oficialūs kyšiai iš europinių pinigų, už įmonių „laimimus“ viešųjų pirkimų konkursus bei valdžios palankumą. Šią kriminalinę bakchanaliją stebi VSD, FNTT, STT ir Generalinei prokuratūrai – nulis emocijų ir jokių veiksmų!
Nesuprantama, ko bijosi LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė, matanti ir žinanti (bent jau turėtų) kaip sparčiai kriminalizuojasi šalies politinė sistema. Jei politinė organizacija ir jos lyderis veikia nelegaliai, tai jis – kriminalinis nusikaltėlis, o jo vadovaujama organizacija privalo būti nedelsiant uždaryta kaip organizuota nusikaltėlių grupuotė. O pas mus vyksta atvirkščiai: nusikaltėliai puikuojasi TV ekranuose, žiūrovams jie pristatomi kaip respektabilūs politikai, tokie kaip A. Zuokas-„Abonentas“ ar V. Uspaskich, vadinami net politiniu „elitu“ ir dori politikai kartu su nusikaltėliais sodinami prie vieno stalo.
Ar žurnalistai ir politologai nesusimąsto, kad už saujelę sidabrinių jie parduoda ir išduoda Tėvynę? O kokią žalą jų nutylėjimas ir dviprasmybės daro jaunimui? Vagystės, melas, ciniškas išsisukinėjimas, akivaizdžių faktų ignoravimas (V. Uspaskich slėpėsi Maskvoje ir ten juodino Lietuvą, Zuokas bėgo į Lenkiją), galų gale ne tik teisinė, bet ir moralinė atsakomybė tokius nusikaltėlius už jų poelgius ignoruoti. Taip turėtų būti brandžioje ir save gerbiančioje visuomenėje.
Ar mūsų žmonių atmintis tokia trumpa, kad keletas gerai surežisuotų ir brangiai nupirktų TV bei radijo laidų, daug brangios reklaminės medžiagos ir ploto, rinkiminės kampanijos gražbylystės iš sąmonės ištrins buvusiųjų ir esančiųjų nusikaltimus ir jiems bus atleisti neteisėti veiksmai?
Ar ir toliau Lietuvos žmonės užsimerks prieš akivaizdžius faktus ir leis klestėti neteisybei, kurią kasdien daugina aukščiau paminėti veikėjai? O gal vieną kartą tars NE melui ir netiesai?
Nacionalinio susivienijimo „Už Lietuvą Lietuvoje“, Politinės Tarybos narys, TVS pirmininkas daktaras Algimantas Matulevičius
