VL žurnalistė Rūta Klišytė
Yra tokių temų, kurias eskaluodamas valdžios vyras gali atrodyti labai humaniškas bei didžiai krikščioniškas pačiu pigiausiu būdu. Net nesukdamas sau galvos, įtempdamas tik liežuvio raumenis... Tokia tema, žinia, yra abortas – beveik toks pat vyriškas reikalas, kaip banginių žvejyba ar boksas. Amžių amžius buvusi moteriška bėda nūnai tapo vyrų garbės reikalu, kurį Lietuvoje pasišauta netrukus galutinai sutvarkyti.
Be reikalo įtariate mane seksizmu ar nemeile vyriškai giminei. Ir arkliui akivaizdu, kad abortų klausimas, t. y. jų uždraudimas, labiausiai rūpi vyrams. Praėjusią savaitę Seime buvo pritarta vadinamojo Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektui.
Dauguma pritarusiųjų, beje, yra Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcijos nariai, t. y. dori katalikai. (Skubu patikinti, kad nesu nusiteikusi prieš bažnyčią, jei ši yra atskirta nuo valstybės. Lietuvoje, regis, taip ir yra, be to, įstatymai užtikrina tikėjimo laisvę.) O Rimantas Dagys, seniai paskelbęs džihadą abortams, net pateikė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisą, kuria siūloma įteisinti, kad vaiko teisė būti sveikam būtų garantuojama jau nuo jo pradėjimo momento. Šios pataisos kritikai įtaria, kad ši pataisa – Trojos arklys, padėsiantis lengviau prastumti abortų draudimą.
Taigi dėl abortų Seime ietis aršiausiai kryžiuoja stiprioji lytis, o moterys oponuoja pusbalsiu. O kaipgi, juk kiekviena gali būti apkaltinta katalikiškos doros stoka bei šališkumu: gal yra užsimaskavusi vaikžudė, pasidarė abortą ar net tris, ar vogčia pasidarytų, jeigu ką? Moterims čia apskritai geriau patylėti, juk jos – tik gyvybės nešiotojos, taip sakant, talpyklos. O spręsti tokį rimtą klausimą turi sėjėjai...
Atleiskite, netyčia priminiau, kaip toji gyvybė atsiranda nuodėmingame moters kūne. Be vyro čia – nė iš vietos, kad ir ką kalbėtume apie Dievo siųstą vaikelį. O juk mūsų vyrai toli gražu nėra krišnaitai: krišnaitas prie moters prisartina tik tada, kai tvirtai apsisprendžia tapti tėvu.
Taigi ar jūsų nestebėtina padėtis gyvybės gynimo fronte? Juk visai neseniai vyras, iš žmonos (lytinės partnerės, širdies draugės, mielos kolegės) lūpų išgirdęs netikėtą žinią, taip ir sakydavo: „Eeee... Žinai, tai – tavo reikalas. Susitvarkyk.“ Arba paprotindavo naivią ar užsispyrusią moterėlę: „Gal išprotėjai?! Pati pagalvok, ar galime sau tai leisti?“
Šiandien politikai pajuto, kad gali. Gali sau leisti gelbėti svetimas gyvybes svetimų moterų įsčiose. Net pareikalauti įstatymu, kad visi pradėti (nesvarbu, kaip, kada, su kuo) vaikučiai išvystų šį pasaulį bei pagausintų mūsų nykstančią tautą. Valstybės vyrai ir bažnyčios galvos geriau žino, kaip traktuoti tas žmogaus sėklos nešiotojas, kurios, matai, nenori gimdyti, kiek Dievas duos, ir tik kėsinasi žudyti, jei tik joms įstatymu nesuriši rankų!
Abortų draudimo šalininkų argumentas paprastas ir kietas: abortas yra blogis. Νiekas dėl to nė nedrįsta ginčytis. Ο draudėjai varo toliau ir daro išvadą: jei blogis, vadinasi, turime tuos abortus uždrausti! Neva uždraudę kaipmat atsidursime gėrio pusėje.
Girdžiu, kaip nenorinčioms gimdyti primenamas sekso saugumas. Bet juk neseniai paaiškėjo, kad tokio dalyko, kaip saugus seksas, nėra ir niekada nebuvo. Farmacininkų išliaupsinta kontraceptinė piliulė, neva padariusi perversmą žmonijos istorijoje, kurią moksleivės vartojo nelyg „Tiktack“, pasirodė esanti uždelsto veikimo bomba. Dar neseniai medikai išrašydavo kontraceptikus pacientėms užsimerkę, o šiandien jau pripažįsta, kad net visiškai sveikoms moterims jie gali sukelti mirtinų komplikacijų. Tiesa, yra dar tokia priemonė kaip vyrų sterilizacija, sveikatai nepavojinga procedūra... Bet ką aš čia: Lietuvoje net kalbėti apie šią kitose šalyse taikomą kontracepcijos priemonę yra tabu!
Laimei, dar yra sveiko proto politikų, kurie regi toliau nei toji absoliutaus gėrio riba – išsaugota gyvybė. Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis tabako ir alkoholio fronte, tiesa, parodęs napoleoniškų užmačių, šiuo delikačiu reikalu tampa įžvalgus atsargus daktaras. Jis nė neabejoja, kad abortas yra blogis, kad jo žala moters sveikatai akivaizdi, kad gydytojai turi dėti visas pastangas iš anksto protindami merginas, tačiau yra įsitikinęs, kad abortų draudimas atsirūgtų nelegaliais, t. y. kriminaliniais abortais ir mirtinam pavojui pasmerktų daugelį pastojusių moterų.
O bet kuris savo darbą išmanantis neangažuotas psichologas pridurtų, kad tai – dar ne viskas: kriminaliniai abortai ir moterų mirtys gal net nėra tragiškiausios abortų draudimo pasekmės. Nelaukiamas, nepageidaujamas vaikas dar negimęs yra pasmerktas nelaimingam gyvenimui, jau nekalbant apie garantuotą betėvystę. Dvejojančią moterį ar sutrikusią merginą dar ir įmanoma įkalbėti išsaugoti jos įsčiose užsimezgusią gyvybę – moralizuojant, žadant pagalbą, gąsdinant kriminalu, tačiau neįmanoma jos priversti pamilti nelaukiamą kūdikį.
Tad kas gi laukia tų nemylimų, nepageidaujamų betėvių vaikų? Gyvybės langeliai ir motinos bažnyčios glėbys? O gal juos visus įsivaikins gerieji Seimo dėdės, gyvybės gynimo riteriai? Ar tik, važinėdami po perpildytus vaikų namus, vėl demonstruos humanizmą, krikščioniškai dalys labdarą ir plaks liežuviais sekdami vaikučiams pasakaitę, kad kiekvienas yra savo laimės kalvis?
Įstatymo kūju nesutvarkysi šio sudėtingo reikalo. Tesinori pasakyti šiuolaikiniams „Raganų kūjo“ autoriams: dorieji ponai, jei tikitės įstatymu privesti moterį gimdyti ir taip apsaugoti pradėtos gyvybės šventumą, esate nusikalstamai akli problemos gyliui bei mastui arba tyčia fariziejiškai prieš ją užsimerkiate.
