Pastaruoju metu daug diskutuojama apie tai, kad iš tiesų, pavyzdžiui, „Facebook“ mus padaro vienišesnius, o socialinių tinklų naudojimas neigiamai veikia visuomenę, nes jis atitraukia mus nuo „tikrų“ pokalbių, rašo „Bloomberg Businessweek“.
Ar tai iš tiesų yra tikra problema, ar tik dar vienas pavyzdys, kaip technologijos yra apkaltinamos dėl žmonijos elgesio, egzistavusio dar prieš joms atsirandant?
Masačiusetso technologijų instituto profesorė Sherry Turkle teigia, kad siųsdami trumpąsias žinutes, keisdami „Facebook“ būsenas ir rašydami į „Twitter“, jaučiamės sujungti su savo draugais ir šeima.
Iš tiesų, „Facebook“ tarp mūsų išlaiko atstumą vietoj to, kad mus sujungtų.
Ar tai tiesa? Nekyla abejonių, kad „Facebook“ ar „Twitter“ pokalbis negali atstoti pašnekesio akis į akį. Tačiau ar kas nors sako, jog jis turėtų? Atrodo, kad virtuali komunikacija kažkokiu būdu užima „tikro pasaulio“ pokalbių vietą.
Tai panašų į naują seno vaizdinio, kaip jauni žmonės vieni rūsiuose žaidžia video žaidimus užuot ėję susitikti su savo draugais į „realų“ pasaulį, formą.
Šis argumentas turi daug klaidų. Tyrimai rodo, kad žmonės, ypač jauni interneto vartotojai, kurie naudoja socialinius tinklus ir įrankius, atsijungę nuo interneto taip pat yra socialesni.
Sociologas Zeynepas Tufekci aiškina, kad interneto pasaulis ir taip vadinamas tikras pasaulis yra beveik neatskiriami ir kad daugeliu atveju jie vienas kitą papildo, o ne atvirkščiai.
Savo straipsnyje „The Atlantic“ žurnale autorius Stephenas Marche klausia, ar „Facebook“ padaro mus daugiau ar mažiau vienišus. Jis nusprendė, kad vis dėlto daugiau.
„Pasaulyje, kurį užvaldo vis naujesni socializavimosi būdai, mums lieka vis mažiau ir mažiau tikros visuomenės. Mes gyvename augančioje priešpriešoje: kuo labiau esame sujungti, tuo vienišesniais tampame. Mums žadėjo globalų kaimą, tačiau mes atsidūrėme pilkoje aklavietėje ir nesuskaičiuojamų informacijos greitkelių priemiestyje“, - rašė S. Marche.
Kad ir kaip poetiškai skambėtų tokia situacija, tai nėra tiesa. Nėra jokio įrodymo, kad „Facebook“ ugdo ar žlugdo visuomenę.
Tiesą sakant, interneto jungtis įžiebia tikro pasaulio ryšius. Pavyzdžiui, pasak straipsnio autoriaus Matthew Ingramo, jis yra sutikęs daugybę žmonių, kurių nepažinotų, jei ne „Twitter“. O su „Foursquare“ pagalba jis galėjo surengti spontaniškus susitikimus.
Ar visi taip daro? Žinoma, kad ne. Tikrai yra tokių žmonių, kurie tampa vienišesni, nes naudoja internetą. Kaip ir yra vienišių, kurie vakarais žiūri televizorių. Tačiau tai nereiškia, kad televizija sukelia vienišumą.
Kaip ir kiekvienos veiklos, taip ir interneto perteklius gali būti žalingas. Tačiau ši taisyklė galioja ir „tikro“ pasaulio veikloms.
Alexandra Samuel, „Social+Interactive Media Centre“ direktorė teigia kad, „jaudintis dėl vaikų, kurie pasirenka virtualų gyvenimą yra tas pats, kas jaudintis dėl senjorų, kurie pasirenka gyvenimą be interneto. Tai yra žvelgimo į naują gyvenimo būdą per kartų prizmę pasekmė. Manoma, kad pokalbiai yra reikšmingi tik tada, jeigu jie yra tokie patys kaip ir tie, su kuriais užaugome.“
Šis ginčas panašus į 2010 metais vykusius debatus, ar internetas mus padaro kvailesnius. Tačiau kai kurie tyrėjai pažymėjo, kad internetas iš tiesų didelės įtakos mums nedaro, išskyrus tai, kad įgalina mūsų jau turimus įpročius ar elgsenos modelį.
Ar internetas gali būti panaudotas mūsų kvailinimui? Žinoma, kad taip. Kaip ir gali bet kuris kitas žmonijos išradimas.
Kiekviena technologijos priemonė susijusi su medijomis – nuo laikraščių iki skaitalų ir interneto – kažkuriuo metu pradedama laikyti blogio įsikūnijimu. Taip yra bandoma dėl žmonių prigimties ydų apkaltinti išorines jėgas. Tačiau iš tiesų kiekvienu atveju yra svarbiausia, kaip mes pasirenkame panaudoti naujus įrankius.
