Gedimino Kirkilo vyriausybė laikosi vandens paviršiuje galbūt nedarydama didesnių klaidų. Tačiau jau tikrai atėjo laikas nutraukti septintus metus besitęsiančią stagnaciją ir vertinti vyriausybę ne tik už padarytus, bet ir nepadarytus darbus.
Deja, vis labiau ryškėja, kad pasitraukus A. Brazauskui ir pasikeitus koalicijos partneriams, ir toliau socialdemokratų dominuojamos vyriausybės veiklos esmė keičiasi mažai.
Energijos užteko tik kalboms
Iš pažiūros G. Kirkilo vyriausybė demonstruoja atvirumą: Lietuva tapo pirmąja valstybe, kurios vyriausybės posėdžius galima stebėti mobiliajame telefone. Tačiau taip atviraujama tik tada, kai tie posėdžiai mažai kam rūpi. Praėjusią savaitę studentų atstovai ir kiti socialiniai partneriai buvo neįleisti į vyriausybės strateginio planavimo komiteto posėdį, kuriame buvo planuojama aptarti visiems itin rūpimą klausimą: mokslo ir studijų reformos perspektyvą.
Pati ši vadinama reforma yra ryškiausias šios vyriausybės silpnumo, jei nesakyt - nekompetencijos pavyzdys. Visų pirma, visuomenei itin nesėkmingai buvo pateikta pati reformos idėja, kuri garsiai ir ganėtinai skandalingai buvo suvesta į vienintelį faktą, kad už studijas teks mokėti. O gal vis dėlto darant tokią reformą svarbi ir studijų kokybė, nauda piliečiams ir visai valstybei? Neįtikėtina, tačiau šis pagrindimas buvo nutylėtas arba beveik nutylėtas. Be to, tokia reforma, kuri palies kiekvieną iš mūsų, turėtų būti pasirašoma ne partijų, o plataus socialinių partnerių rato. Tačiau matome priešingą reiškinį: socialiniams partneriams - šiuo atveju studentams, kurie yra svarbiausias reformos objektas - mandagiai parodomos durys. Galų gale, sukėlus didžiulį šurmulį, ginčus, dantų griežimą, neriama į krūmus. Reforma atidedama iki graikiškų Kalėdų. Ar galima tikėtis, kad kontroversinis sprendimas mokėti už mokslą įsigalios nuo kitų metų rugsėjo, kai nauji Seimo rinkimai bus ant nosies? Tiesą sakant, sunkoka.
Ne mažiau pražūtingą "viešųjų ryšių akciją" ministras pirmininkas G. Kirkilas surezgė dėl pensininkams nesumokėtų pensijų. Praėjusių metų rugsėjį niekas jo netempė už liežuvio žadėti, kad pensininkams bus sugrąžintos 1995 - 2002 m. neišmokėtos pensijos. Pensininkai jau buvo pralaimėję ir Lietuvos, ir Strasbūro teismus, o A. Brazauskas į jų reikalavimus nekreipė jokio dėmesio. G. Kirkilas, vos gavęs ministro pirmininko portfelį, pareiškė šį prašymą išpildysiąs. Pažadas pažadu, bet galų gale pagailėjo pinigų ir apsisprendė atlyginti praradimus tik daliai pensininkų. Kaip toj pasakoj - nei nuoga, nei apsirengus. Prieš metus pranašavau, kad pensininkai ministrui pirmininkui nestatys paminklo iš aukso. Pensijos išplėštos Seimo sprendimu, bet rengdami bado ir kitokias akcijas pensininkai tikrai ministro pirmininko neminėjo geru žodžiu.
Pensijos bus perskaičiuojamos įvertinant kiekvieno pensininko nuostolius kiekvieną mėnesį. Įdomu, kiek šis perskaičiavimas šimtams tūkstančių asmenų atsieis valstybei? Neįsivaizduoju, kaip galima priimti sprendimus neturint tokių skaičių. Gal Laisvės prospekte teks statyti naują Sodros pastatą?
Laikinų sprendimų įkaitai
Tačiau juk visi suprantame, kad laukti iš vyriausybės tikslingų sprendimų neverta. Ir ne vien vyriausybė dėl to kalta. Dalį kaltės turime prisiimti mes visi. Visi turime panašią ydą: mėginame tempti paklodę vien į save ir esame perdėm įsikibę į praeitį. Tauta išgyvena tapatybės krizę, o blaškymasis yra neišvengiamas tokios būklės palydovas.
Tenka pasakyti dar daugiau: mokslo ir studijų reforma tiesiog neįmanoma visų pirma neatsakius į daug bendresnį klausimą - kokią valstybę mes kuriame? Bendruomeniškumu pagrįstą gerovės valstybę ar statome ją ant individo atsakomybės ir didesnio liberalumo pagrindų? Ar galime sutikti aukoti dalį gerovės ir teisingumo šiandien dėl ambicingų ateities tikslų, ar orientuojamės į dabartinės būsenos spragų atkaklų lopymą? Vienintelis aiškesnis tikslas, kurį vyriausybė buvo išsikėlusi pastaraisiais metais, buvo euro įsivedimas - tačiau žinome, kuo tai baigėsi.
Pateiksiu tik vieną pavyzdį, kokie veiksmingi ir prasmingi gali būti aiškiai apsibrėžti strateginiai valstybės tikslai. Pavyzdžiui, ką jūs manote apie balsavimą internete ir mobiliaisiais telefonais rinkimuose? Be jokios abejonės, tokia praktika vertintina prieštaringai: ji turi įtakos demokratijos kokybei. Taip balsuojant neįmanoma eliminuoti kitų asmenų - nors tai būtų šeimos nariai - poveikio balsavimo metu. Gautų rezultatų tikrumo tampa neįmanoma patikrinti - sakykim, perskaičiuoti balsus ar panašiai, nes nėra biuletenių, o anonimiškumo užtikrinimui atiduotą balsą kompiuterių programos turi atskirti nuo rinkėjo. Estams šie trūkumai nė motais, nes jie yra išsikėlę tikslą būti pirmaujančia elektronine valstybe pasaulyje, E-stonia, ir mokyti švedus, suomius, amerikiečius, kaip naudotis informacinėmis technologijomis. Tačiau šiuo atveju yra tik daug besižavinčiųjų estų pirmeiviškumu (ką ir norėta pasiekti), o sekančių juo ir mėginančių įsivesti tokį balsavimą gretos kol kas negausios.
Tų svarbiausių darbų Lietuvoje gerokai sumažėjo - pavyzdžiui, įstojus į ES ne toks opus tapo ilgą laiką išskirtinio dėmesio ir daugybės lėšų reikalavęs žemės ūkio klausimas. Ir pensijų reforma, nors šleiva kreiva, bet visgi atlikta. Yra galimybė susitelkti į mokslo ir studijų, sveikatos apsaugos klausimus, galų gale atsakyti, kokią vietą mūsų valstybėje užima kultūra. Tad juo labiau skaudu matyti, kaip kompulsinio obsesinio įkarščio apimtas Seimas priiminėja sprendimus, visiškai nesižvalgydamas, kur jie veda, paneigdamas net ir vyriausybės valią, tiesiog atimdamas iš vienų ir atiduodamas kitiems.
