Vakarų šalių ginkluotosios pajėgos jau pradėjo pulti Libiją ir taip padeda sukilėliams kovoti su Muamaro Kadafio režimu. O dar neseniai pulkininkas M. Kadafis buvo vos ne geriausias Italijos premjero Silvijaus Berluskonio, Prancūzijos prezidento Nikolia Sarkozi, Rusijos premjero Vladimiro Putino draugas.
Finansavo teroristus
Nuo to laiko, kai 1969 metais M. Kadafis, surengęs karinį perversmą prieš paskutinį Libijos monarchą karalių Idrisą, užėmė valdžią, jo biografijoje buvo visko. Iš pradžių pulkininkas M. Kadafis pasiskelbė „islamiškojo socializmo“ pionieriumi ir daugiausia bendravo su rusais – Sovietų Sąjungoje apsilankė 5 kartus. Tuo metu jis atvirai niekino Vakarus ir nė kiek nepaisė tarptautinės nuomonės.
Pulkininkas M. Kadafis ne tik savoje šalyje žiauriai susidorodavo su savo priešininkais – jis rėmė teroristus visame pasaulyje. Iš naftos gautais pinigais jis finansavo „Airijos respublikonų armiją“ (IRA), palestiniečių smogikus, Italijos „Raudonąsias brigadas“. Tuo metu JAV prezidentas Ronaldas Reiganas Libijos diktatorių pavadino „pasiutusiu šunimi“.
M. Kadafio nurodymu buvo susprogdinti net du keleiviniai lėktuvai. Vienas jų – prancūzų – sprogo virš Gabono, o kitas – amerikiečių – Škotijoje virš Lokerbio miestelio. Per prancūzų lėktuvo katastrofą žuvo 170, o per amerikiečių – 270 žmonių. Dar buvo teroro aktas Berlyno diskotekoje, karinė intervencija Čade ir daugybė mažesnių teroro aktų.
Visa tai baigėsi tuo, kad daugelis valstybių su Libija nutraukė diplomatinius santykius. O Jungtinės Valstijos 1986 metų balandį surengė oro ataką prieš M. Kadafio rezidenciją Tripolyje. Diktatorius, aišku, liko gyvas ir sveikas. Žuvo tik jo duktė, tad nuo to laiko M. Kadafis vis mėgdavo sakyti, kad esąs „JAV terorizmo“ auka. Per tas JAV atakas, kurių metu buvo bombarduojamos Libijos vyriausybinės ir karinės įstaigos, teroristų rengimo centrai, žuvo 37 žmonės.
Sumokėjo kompensacijas
Gavęs per nagus M. Kadafis po truputį ėmė keistis. 2003-iaisiais jo režimas prisiėmė atsakomybę už keleivinio lėktuvo susprogdinimą virš Lokerbio ir žuvusiųjų šeimoms išmokėjo 2,3 milijardo JAV dolerių kompensaciją. 2004 metais Libija sutiko sumokėti kompensacijas ir Prancūzijos lėktuvo, ir Berlyno diskotekos aukų šeimoms. Tada jai buvo panaikintos tarptautinės bendrijos įvestos sankcijos, o pats M. Kadafis, jo piniginė ir Libijos turtai daugelyje šalių tapo mielai laukiami.
Tie turtai – tai nafta ir dujos. Libija pagal plotą yra trečioji Afrikos valstybė, o gyventojų čia gyvena vos 6 milijonai. Paskaičiavus išeitų, kad kiekvienas Libijos gyventojas yra pats turtingiausias pasaulyje, bet iš tikrųjų yra kitaip. Milijardai nusėda M. Kadafio ir jo šeimos sąskaitose ir jis daro su tais pinigais ką nori. Nori – finansuoja teroristus, nori – duoda N. Sarkozi rinkimų kampanijai, nori – dovanoja moterims.
Ir sargybinės, ir meilužės
Apie M. Kadafio moteris sklinda legendos. Skirtingai nei kitose islamo šalyse, Libijoje moterys dirba valstybinėje tarnyboje ir užima gan aukštus postus. Jos neprivalo slėpti veidų po musulmoniškomis burkomis, gali vaikščioti palaidais plaukais ir net studijuoti karo akademijoje.
M. Kadafis net savo apsaugai renka merginas, o jos prisiekia, kad prireikus paaukosiančios už jį gyvybę. Ir aukoja. Štai 1988 metais per vizitą Atėnuose, kai M. Kadafio limuzinas pateko į islamo fundamentalistų paspęstą pasalą, viena iš jo sargybinių – Aiša – puolė prieš kulkų krušą ir savo kūnu užstojo pulkininką. Dar 7 asmens sargybinės buvo sužeistos, o pats diktatorius liko sveikas. Ne tik per šį, bet ir dar per 8 pasikėsinimus į jį.
Pulkininkas M. Kadafis laikosi nuostatos, kad Libijos gyventojos, kaip ir izraelietės, turi išeiti karinio parengimo kursą ir būti pasirengusios ginti tėvynę ir jos vadą. Diktatorius pats pasirenka sau sargybines. Jo turi būti puikios šaulės, Rytų kovos menų žinovės ir, aišku, gražios. Kalašnikovo automatas ant peties joms lyg rankinė. Jos avi aukštakulnius batelius, lakuojasi nagus, dažosi ir... mylisi su savo patronu. Bent jau taip pasakojama.
Beje, neseniai paaiškėjo, kad M. Kadafio sveikatą prižiūri 4 medicinos seserys iš Ukrainos. Kai portalas „Wikileaks“ pradėjo spausdinti slaptus dokumentus, vienuose jų buvo parašyta, kad mylimiausia M. Kadafio meilužė esanti Galina Kolotnickaja. Tai puikių formų blondinė, jai tuoj bus 40 metų. Be jos pulkininkas neapsieina nė vienoje kelionėje.
Pasirodžius šiai informacijai Ukrainos spaudoje, G. Kolotnickajos duktė Tatjana paneigė, kad jos motina esanti mylimiausia M. Kadafio meilužė, vis dėlto pripažino, kad M. Kadafis padeda jai mokytis Kijevo nacionaliniame universitete, kur ji studijuoja arabų kalbą.
G. Kolotnickaja į Libiją išvažiavo prieš 10 metų. Iš pradžių dirbo ligoninėje, vėliau – pas patį M. Kadafį. Kaip papasakojo G. Kolotnickaja, tiek jos, tiek jos kolegų darbas yra sunkus. Libijos diktatorius ne tik važinėja po pasaulį – dažnai savo palapines jis pastato ir dykumoje. Ten kartais pragyvena iki 2 mėnesių, o kartu gyvena ir aptarnaujantis personalas.
Kai 2008 metais M. Kadafis su draugišku vizitu lankėsi Ukrainoje, jis susitiko ir su G. Kolotnickajos motina, padovanojo jai auksinį laikrodį su savo atvaizdu. Tokį laikrodį nešioja ir pati G. Kolotnickaja. Tai ženklas, kad ji yra vienas iš artimiausių M. Kadafio žmonių.
Tyčiojosi iš valstybių vadovų
Iki dabartinio sukilimo M. Kadafis mėgdavo keliauti pas pasaulio galinguosius ir tiesiog tyčiodavosi iš jų. Kartu su M. Kadafiu paprastai keliaudavo ne tik jo gražuolės sargybinės ir ukrainietės medicinos seserys, bet apie 300 žmonių palyda. Į lėktuvus taip pat sukraudavo kelis šarvuotus limuzinus ir būtinai milžinišką apšildomą beduinų palapinę. Pulkininkas atvykęs liepdavo pastatyti palapinę ir joje priimdavo tų šalių, į kurias atvykdavo, vadovus. Jo palapinė yra stovėjusi ir Paryžiaus Eliziejaus rūmų kieme, ir Maskvos Raudonojoje aikštėje. Kalbama, kad į Paryžių M. Kadafis buvo atsivežęs net kupranugarį.
Kol M. Kadafis švaistėsi pinigais, visi kukliai nudelbdavo akis ir kentė jo patyčias. Dabar pasaulio galingieji nusprendė diktatoriui parodyti jo vietą ir... ko gero, įklimpo. Nors JAV pažadėjo, kad tie, kurie daugiausia prisidės prie demokratijos įvedimo Libijoje, gaus didžiausią kasnį, tačiau savotiškus kyšius siūlo ir M. Kadafis. Šalims, kurios Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje nebalsavo, kad reikia bombarduoti Libiją, M. Kadafis pažadėjo pačias geriausias ekonomines sąlygas. Savo režimui draugiškomis šalimis jis dabar laiko Vokietiją, Rusiją, Kiniją, Indiją. Ir tas sąrašas vis ilgėja. Jau ir Venesuelos, Brazilijos, Kubos, Bolivijos lyderiai viešai sako, kad šalims, prisidėjusioms prie karinės operacijos Libijoje, esą tereikėję tik naftos. O Rusijos liberalų demokratų partijos vadovas Vladimiras Žirinovskis netgi paragino musulmoniškųjų valstybių gyventojus solidarizuotis su M. Kadafiu.
Kebli situacija
Reikalai su Libija iš tikrųjų yra sudėtingi. Saugumo Taryba lyg ir palaimino karinius veiksmus Libijoje, tik niekas iš tikro nežino, kokia ta pagalba turėtų būti. Vieni sako, kad jie tik ginantys taikius gyventojus, kiti – padeda sukilėliams, o treti tiesiai šviesiai rėžia, kad būtina nuversti diktatorių.
Kad M. Kadafis – tarptautinis teroristas, kad niekšas, kokių reta, ir kad jo vieta kalėjime, sutinka beveik visi, bet ar dėl to reikia bombarduoti pačią šalį? Vadovaujantis tokia taisykle dabar jau bombos turėtų kristi ir Jemene, ir Bahreine, ir Sirijoje, nes šiose šalyse irgi kovojama su vyriausybėmis, priešinamasi diktatoriams. Tačiau tų šalių režimai yra draugiškesni Vakarams, tad pastarieji juos pakenčia. Pasirodo, ne visos šalys turi teisę pačios spręsti apie savo suverininetą. 1968 metų L. Brežnevo doktrina dar gyvuoja. Tuomet Sovietų Sąjunga nusprendė, kad Čekoslovakija pati negali nuspręsti dėl savo suveriniteto, ir į Prahą įvedė Varšuvos pakto kariuomenę čekų sukilimui numalšinti.
Libija irgi pajuto demokratijos smūgius, o tie, kurie smūgiuoja, pateko į pato situaciją. Sukilėliai per silpni kovoti su M. Kadafio režimu. Be to, labai neaišku, kas jų lyderis. Kalbama, kad sukilėlius inspiruoja „Al Qaedos“ grupuotė, todėl net JAV ilgai svarstė, ar juos remti ar ne. Dabar, kad jie žengtų link Tripolio, pirmiausia teks išmokyti kovos meno, paskui – apginkluoti ir tik tada laukti rezulatų. O iki tol gali atsitikti taip, kad egzistuos dvi Libijos arba „kruvinasis pulkininkas“ (jis yra vadintas ir taip) vėl užims visą šalį. Tada į mirtį bus pasiųsti tūkstančiai.
Tik faktai
1951 m. gruodžio 24 d. paskelbta Libijos Jungtinės Karalystės, kurią sudarė Fecano, Kirenaikos ir Tripolitanijos provincijų federacija, nepriklausomybė. Karaliumi tapo Idrisas Sanusis, pasivadinęs Idrisu I.
Tuo metu Libija buvo viena neturtingiausių pasaulio valstybių, tad Idrisas I stengėsi plėtoti ekonominį ir karinį bendradarbiavimą su didžiosiomis valstybėmis. Į šalį pradėjo skverbtis užsienio kapitalas. 1954–1964 m. į Libijos ūkį buvo investuota 1,5 mlrd. JAV dolerių.
1955 m. rasti pirmieji naftos telkiniai ir pradėta jos gavyba. Tai sparčiai keitė Libijos ūkį ir jos gyventojų socialinę sudėtį: ėmė nykti klajoklinė gyvensena, pradėjo plėtotis miestai. Pajamos iš naftos daugiausia buvo skiriamos pramonei, sveikatos priežiūrai, švietimui ir susisiekimo sistemai plėtoti.
Libijos ūkio pajungimas Vakarų valstybių interesams stiprino nacionalistines nuotaikas. 1969 m. rugsėjo 1 d., pasinaudojusi Idriso I kelione į Turkiją, valdžią paėmė Muamaro Kadafio vadovaujama slapta karinė organizacija. Šalis pervadinta Libijos Arabų Respublika.
1970 m. buvo uždarytos užsienio valstybių karinės bazės, konfiskuota žydų ir italų žemė, specialistai europiečiai pakeisti specialistais iš arabų šalių (daugiausia Egipto). Uždrausta gaminti alkoholinius gėrimus ir jais prekiauti. Įstaigose leista vartoti tik arabų kalbą. Nuo 1971 m. pamažu imta nacionalizuoti naftos bendroves.
1977 m. priimta nauja konstitucija, o pati šalis pavadinta Libijos Arabų Socialistine Liaudies Džamahirija. Pagal konstituciją aukščiausia jos valdžios institucija tapo Visuotinis Liaudies Susirinkimas, tačiau iš tikrųjų Libiją pats vienas valdė M. Kadafis. Užsienio politika buvo orientuota į arabų šalis (iki 1973 m. – daugiausia į Egiptą) ir į Sovietų Sajungą.
Libijos vidaus ekonominė politika (ūkio suvalstybinimas) ir pasaulinėje rinkoje smukusios naftos kainos 9-ojo dešimtmečio pabaigoje sukėlė krizę, o šią dar sustiprino komunistinės sistemos žlugimas Europoje. Tai skatino keisti Libijos užsienio politiką.
Libijoje gausu naftos ir dujų. Šiais gamtos ištekliais itin domisi Rusija, įsitikinusi, kad M. Kadafio režimas turėtų būti dėkingas jai už paramą tarptautinės izoliacijos metais.
Prieš porą metų Libijoje lankėsi ir Lietuvos delegacija. Jai labiausiai rūpėjo dujos. Šiaip ar taip, buvo tik pasikalbėta, o jokių sprendimų nepriimta. Užtat delegacijos nariai pajuto tikrą arabišką svetingumą.
Gyventi Libijoje nėra taip blogai, kaip atrodo. Už Libijos gyventojo ištekėjusi lietuvė neseniai per televiziją pasakojo, kad vos susituokusi jaunavedžių pora gauna kreditan 250 kvadratinių metrų butą. Už jį turi sumokėti per 30 metų, bet atiduoti paskolą nėra labai sunku, nes šeimos gauna išmokas už parduotą naftą – nuo 5000 iki 50 000 dolerių per metus.
Diktatorius M. Kadafis yra pareiškęs, kad tai, kas būtina žmogui išgyventi, turi būti duodama veltui. Todėl Libijoje nėra komunalinių mokesčių – tik mokestis už kondicionierių.
Net už gėlą vandenį, kuris yra didžiausia vertybė, Libijoje mokėti nereikia. Šioje šalyje nėra nė vienos upės, o vanduo vamzdynais daugiau kaip 4000 kilometrų teka iš Sacharos. Tas projektas kartais vadinamas „aštuntuoju pasaulio stebuklu“.
„Akistatos“ inf.
