NATO generalinio sekretoriaus Anderso Fogho Rasmusseno vizitą Tbilisyje šių metų rugsėjo 30–spalio 1 dienomis galima laikyti simboliniu. Tąkart organizacijos vadovas per susitikimą su Gruzijos parlamento nariais pareiškė, kad sprendimas, priimtas 2008 m. NATO vadovų susitikime Bukarešte, tebegalioja. Aljanso durys, pasak jo, Gruzijai tebėra atviros. Ši valstybė bus priimta į Aljansą, jei pati to panorės ir jei įvykdys visus narystei šioje organizacijoje keliamus reikalavimus.
Nepaisant skambių žodžių, šį aukšto Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos pareigūno pareiškimą vargu ar derėtų laikyti greitų ir reikšmingų Gruzijos integracijos į Aljansą pokyčių prologu. Tokį teiginį pirmiausia galima grįsti keliais pavyzdžiais, atspindinčiais Gruzijos ir NATO dialogo plėtrą (ar tiksliau – stagnacijai artimą santykių būklę) per kelerius paskutinius metus.
Gruzijos rengimasis narystei NATO, paremtas skambiais politiniais pareiškimais, primena užsitęsusį gumos tampymą. Tad greičiausiai nieko nuostabaus, kad šių metų rugsėjį A. F. Rasmusseno viešai ištarta frazė apie Gruzijai plačiai atvertas Aljanso duris nėra jokia naujiena. Šis teiginys iš NATO pareigūnų lūpų yra skambėjęs ir anksčiau.
Šie žodžiai Aljanso kuluaruose ne kartą tarti 2008 m. balandį, Bukarešto susitikimo išvakarėse, taip pat – ir per patį susitikimą. Ir vis dėlto Aljanso valstybių atstovai tąkart nesiryžo imtis aktyvių Gruzijos integracijos į šią organizaciją priemonių. Rusijai reikalaujant, sprendimas Gruzijai ir Ukrainai suteikti pasirengimo narystei NATO veiksmų planus (NVP) tuomet atidėtas neribotam laikui. Toks planas Gruzijai nėra suteiktas iki dabar, tad šios valstybės integracijos į NATO procesas iki šiol tebėra deklaratyvus.
Tai patvirtina ir išties neefektyvi Gruziją ir NATO turinčio suartinti dvišalio bendradarbiavimo praktika. Prieš porą metų įsteigta NATO ir Gruzijos komisija, Aljanso atstovų ne kartą viešai įvardinta kaip vienas svarbiausių Gruzijos pasirengimo integruotis į šią organizaciją svertų, iki šiol tėra formali institucija. Politiniu formalumu galima laikyti ir Ryšių su NATO plėtros biuro, skirto NATO ir Gruzijos ryšiams stiprinti, atidarymą Tbilisyje šių metų spalio pradžioje.
Įsteigti šį biurą Gruzijos sostinėje buvo nuspręsta dar 2008 m. gruodį Briuselyje vykusiame NATO užsienio reikalų ministrų susitikime. Užtrukęs šio sprendimo įgyvendinimas leidžia spėti, kad šis biuras yra tik dar vienas draugiškas patapšnojimas per petį, siekiant įpūsti Tbilisiui kantrybės vis duobėtesniame Gruzijos kelyje į NATO.
Galiausiai, nors Tbilisis nuolat ragina, Gruzijai iki dabar nėra suteiktas pasirengimo narystei NATO veiksmų planas ar kitas šiam tapatus projektas. Vietoje jo Tbilisis kasmet rengia Nacionalinę pasirengimo narystei NATO programą, 2009 m. pavasarį pakeitusią Gruzijos individualų partnerystės veiksmų planą. Ši programa tėra abstraktus Gruzijai privalomų įgyvendinti reformų rinkinys, nenumatantis jokių tikslesnių šios valstybės integracijos į Aljansą gairių. Todėl ją derėtų laikyti tik tarpine priemone, atitolinančia Gruzijos integraciją į Aljansą.
Tokį vangų Gruzijos ir NATO dialogą dėl šios valstybės integracijos į Aljansą galima paaiškinti įvairiais strateginiais ir geopolitiniais NATO tikslais bei atvirais organizacijos valstybių nesutarimais šiuo klausimu. Pirmiausia būtina paminėti aktyvias Aljanso pastangas gerinti santykius su Rusija, organizacijai atsisakant kai kurių kitų savo užsienio politikos tikslų. Maskvai atvirai deklaruojant nenorą įsileisti NATO į jos įtakos zonai priskiriamas valstybes (tarp jų – ir į Gruziją), paskutinius kelerius metus itin menkas NATO dėmesys Gruzijos integracijai į Aljansą gali būti sietinas su šios organizacijos nenoru pykdyti Rusiją, ir taip nepatenkintą Gruzijos ryšiais su NATO.
Tiesioginiu tokios Aljanso politikos indikatoriumi galima laikyti spalio 14 d. NATO valstybių užsienio ir gynybos ministrų susitikime, vykusiame Briuselyje, priimtus artėjančio Lisabonos vadovų susitikimo apmatus. Remiantis portalu http://www.nato.int/, lapkričio 19–20 d. turinčiame įvykti vadovų susitikime planuojama svarstyti įvairias NATO struktūrines reformas, priešraketinės gynybos plėtros ir Aljanso santykių su Rusija gerinimo klausimus. NATO plėtros svarstymas Lisabonoje, remiantis šaltiniu, nėra numatytas.
Kita vertus, aktyvi dvišalių santykių su Gruzija plėtra šiuo metu Aljansui nėra priimtina ir dėl Pietų Kaukaze tebetvyrančios įtampos. Nors nuo Rusijos ir Gruzijos karo praėjo daugiau kaip dveji metai, šių valstybių santykiai iki šiol tebėra panašūs į karo stovį. Taip pat stringa Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorinės (ne)priklausomybės nuo Gruzijos, Rusijos kariuomenės išvedimo iš 2008 m. jos okupuotų Gruzijos teritorijų ir daugybės kitų klausimų sprendimas. Tad intensyvus Aljanso dialogas su Tbilisiu dėl Gruzijos integracijos į NATO šiuo metu būtų panašus į rusišką ruletę arba žaidimą va bank. Toks žaidimas neabejotinai trukdytų Aljansui siekti savo strateginių tikslų Pietų Kaukaze bei kituose regionuose, didintų įtampą tarp NATO valstybių, jau senokai nesutariančių dėl tolesnio NATO dialogo su Gruzija gairių, ir lemtų kitus Aljansui nepalankius rezultatus. To vidinių reformų keliu sukanti NATO dabar sau leisti tikrai negali. Todėl status quo santykiuose su Gruzija išlaikymas Aljansui šiuo metu yra itin svarbus.
Žvelgiant siauriau, net jei ir pavyktų į Lisabonos vadovų susitikimo darbotvarkę įtraukti klausimus, turinčius paspartinti Gruzijos stojimą į Aljansą, vargu ar tai duotų apčiuopiamos naudos. Šios valstybės integracijos į NATO paspartinimui šiuo metu aktyviai priešinasi organizacijos senbuvės – Prancūzija ir Vokietija. Pasak Londone įsikūrusio Tarptautinio strateginių studijų instituto (International Institute forStrategic Studies) ekspertų, pagrindiniu smuiku Aljanse grojančios Jungtinės Valstijos Gruzijos stojimu į NATO naudojasi kaip priemone spręsti joms aktualias tarptautinės politikos problemas. Tad šios valstybės parama šiuo klausimu gali būti įvairi. Galiausiai Italija ir kai kurios kitos organizacijos šalys ne kartą yra pareiškusios, kad pritartų NVP suteikimui Gruzijai tik tuomet, jei būtų išspręsti teritoriniai ginčai dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos bei kita. Tad jei Gruzijos klausimas šį lapkritį Lisabonoje ir būtų svarstomas, nėra net menkiausios tikimybės, kad šiame susitikime būtų priimti kokie nors sprendimai, galintys paspartinti jos integraciją į NATO.
Taigi Gruzijos stojimo į NATO galimybės trumpalaikėje ir vidutinės trukmės perspektyvoje tebėra miglotos. Žinoma, NATO generalinio sekretoriaus minėtos „durys Gruzijai į Aljansą" tikrai nėra ir greičiausiai niekada nebus užvertos. Vis dėlto didžiausia bėda yra ta, kad Gruzija viena (kad ir kaip to norėtų) nėra pajėgi per šias duris įžengti.
Tbilisis, siekdamas NATO palankumo, yra nuveikęs tikrai nemažai. Kaip Partnerystė vardan taikos (PfP) programos dalyvė, Gruzija yra viena aktyviausių Aljanso pajėgų rėmėjų Afganistane. Ji taip pat remia Aljanso antiteroristines operacijas Viduržemio jūroje, yra aktyvi Euroatlantinės partnerystės tarybos (EAPC) narė ir kita. Nepaisant šių ir daugelio kitų Tbilisio pastangų pelnyti NATO palankumą, ilgalaikių strateginių tikslų siekiantis Aljansas Gruzijos integracijos klausimu iki šiol lieka nelankstus. Tokios savo pozicijos NATO artimiausioje ateityje, regis, keisti neketina. Dėl šios priežasties intensyvesnio Gruzijos stojimo į NATO proceso dar gali tekti gerokai palaukti ir po šį lapkritį Lisabonoje turinčio įvykti vadovų susitikimo.
Aivaras Bagdonas
