Akistatą su ekonominės krizės siaubūnu patyrė jau kone kiekvienas Lietuvos gyventojas. Dar prieš metus klestėjusios bendrovės balansuoja ant bankroto ribos, o darbdaviai griebiasi už galvų neišmanydami, kaip geriau pasielgti – atleisti darbuotojus drįsta ne visi. Dar prieš porą metų rekordiškai mažu nedarbu gyręsi Šiaulių darbo biržos atstovai dabar užregistruoja vis daugiau net ir aukštąjį išsilavinimą turinčių mūsų krašto bedarbių.
Jei anksčiau iš vienos įmonės kreipdavosi vienas ar du žmonės, tai dabar į darbo biržą registruotis traukiama būriais. Gerokai iš darbo išvarytųjų skaičius padaugėjo šių metų spalį ir lapkritį. Nelaukiami Lietuvoje ir emigrantai, mat laimės svetur neradusieji gali dar labiau padidinti konkurenciją ir taip įtemptoje darbo rinkoje.
Situacija drastiškai pasikeitė
Daugeliui jau gerai žinoma reklama: į anoniminės pagalbos klubą susirinkę nesąžiningi darbdaviai ir darbuotojai prisipažįsta imantys atlyginimą „vokeliuose“, nusukantys PVM. „Šešėlis – ne išeitis, sprendimo ieškokime kartu“, – skelbiama reklamos pabaigoje. Tačiau ekonominės krizės metu ši reklama įgyja prasmę, mat pakilus infliacijai iš tiesų gali būti pradėta ieškoti nesąžiningų sprendimų. Jei dar prieš metus katastrofiškai trūko įvairių sričių specialistų ir darbuotojai galėjo rinktis bei diktuoti savo sąlygas darbdaviams, tai dabar dažnas darbuotojas sėdi įsikibęs savo kėdės ir tikisi, kad jos artimiausiu metu nereikės palikti.
Nuo metų pradžios nemažai Šiaulių įmonių pradėjo palaipsniui mažinti darbuotojų skaičių. Šiauliuose įsikūrusi islandų kompanija, aprūpinanti žvejybiniais tinklais didžiulius laivus UAB „Hampedijan Baltic“ nuo metų pradžios darbuotojų skaičių sumažino daugiau nei pusšimtį žmonių. Tačiau įmonės vadovas Hjortur Erlendsson tikina, kad tai nutiko ne baiminantis ekonominės krizės, o dėl sumažėjusių užsakymų kiekio. Bendrovės direktorius dėl etatų mažinimo kaltina aukštyn šoktelėjusias kuro kainas, mat kai kurios žvejybinės įmonės atsisakė gaudyti tam tikras žuvis, pagavimo kaštams ėmus viršyti pardavimo vertę.
Skaudus „Ventos“ smūgis
Vos prieš porą mėnesių AB „Venta“ darbuotojai buvo paprašyti palikti darbo vietas, mat įmonė neva stabdo veiklą. Daugelis netvardė ašarų, nes įmonėje buvo išdirbę dešimt ir daugiau metų. Darbininkai sakė nujautę grėsmę būti atleisti, mat nuo metų pradžios iš įmonės palaipsniui buvo „išvaryti“ beveik pusė tūkstančio darbuotojų. „Mes nebuvome atleisti, buvo liepta išeiti savo noru, kitaip būtume negavę keletą mėnesių vėluojančių atlyginimų.
Atrodė, kad darbdavys iš mūsų tyčiojasi, negavome jokių išeitinių pašalpų, buvome tiesiog išmesti į gatvę. Argi tai vadovas, kuris išplėšęs sąsiuvinio lapą, bando surašyti sutartį? Atlyginimas buvo pažadėtas tik tuomet, kai darbuotojas parašydavo raštą apie savanorišką išėjimą iš darbo. Direktorius Tomas Juška kai kuriems pažadėjo ir vieno mėnesio kompensaciją.
Tačiau net ir sutikusiems su jo sąlygomis piginai buvo išmokėti neiškart“, – sako buvęs „Ventos“ darbuotojas, Šiaulių profesinės sąjungos „Solidarumas“ tarybos narys Sigitas Karakas. Vyras sako, kad Registrų centre jau yra įregistruota uždaroji akcinė bendrovė „Venta LT“, kuri priėmė apie dvidešimt anksčiau buvusių darbininkų ir sėkmingai tęsia gamybą neva sustabdytos „Ventos“ įrenginiais. „Tai koks čia veiklos stabdymas, jei tose pačiose patalpose yra tęsiama gamyba, tik bendrovė įregistruota ne įmonės adresu, o bute Vytauto gatvėje“, – piktinasi S. Karakas.
Keletas moteriškių, dirbusių „Ventoje“, iki šiol nesutinka su darbdavio siūlomomis sąlygomis ir dėl savo teisių stojo kovon teisme. Kurį laiką moterys eidavo į darbą, atsėdėdavo aštuonias darbo valandas ir grįždavo namo. Dabar joms liepiama dirbti nekvalifikuotus darbus, pavyzdžiui, šluoti kiemą. Algas darbuotojai yra gavę tik už liepos mėnesį. Didžiausią pyktį darbininkams kelia tai, kad įmonė nepaskelbė bankroto, tuomet darbo užmokestis bei išeitinės kompensacijos būtų buvę išmokėtos iš Garantinio fondo.
Profesinės sąjungos – prieš liberalizavimą
Ironiška, jog pradėjus masiškai atleidinėti darbuotojus, Laisvosios rinkos institutas susirūpino, kad per griežtai reglamentuojami darbo santykiai ir reikia keisti kai kurias Darbo kodekso nuostatas. Primygtinai siūloma supaprastinti darbuotojų atleidimą bei priėmimą į darbą, greta kolektyvinių sutarčių pasirašyti individualias, sumažinti arba visiškai panaikinti išeitines išmokas, panaikinti profesinių sąjungų veiklos garantijas, susijusias su materialinėmis darbdavio išlaidomis. Visa tai Laisvosios rinkos institutas vadina skambia fraze – „darbo santykių liberalizavimu“.
Šiaulių profesinės sąjungos „Solidarumas“ darbo inspektorius Viktoras Miškūnas piktinasi, kad tokios pataisos stipriai pablogintų darbuotojų statusą. „Jau dabar, kai darbo santykiai griežtai reglamentuoti, darbdaviai savivaliauja ir išmeta žmones į gatvę be išeitinių pašalpų, kompensacijų. Vis rečiau darbuotojai yra sąžiningai atleidžiami.
Dažniausiai juos tiesiog įspraudžia į kampą ir priverčia išeiti savo noru arba abiejų šalių susitarimu. Drąsesni dėl savo teisių į išeitines pašalpas ar net atlyginimus turi kovoti teisme. Tai kainuoja daug sveikatos ir nervų. Tad jei Darbo kodeksas būtų liberalizuotas, eilinis darbuotojas nebeturėtų jokių teisių. Jį galima būtų bet kada priimti į darbą, o vėliau – lengvai atsikratyti“, – sako darbo inspektorius.
Šiaulių profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Birutė Elsonienė sako, jog profsąjungos kiek įmanydamos kovos, kad darbo kodekso pataisos nebūtų įgyvendintos. „Bus labai blogai. Mes kovosim iki galo, nes dėl tokio liberalizavimo įsigalės darbdavių savivalė, o darbuotojai taps visiškai nesaugūs. Ypač dabar, kai masiškai iš darbų metami žmonės, toks liberalizavimas būtų skaudus smūgis dirbantiesiems. Taip liberalizavus darbo santykius, atleidimų tikrai padaugės“, – įsitikinusi pirmininkė.
Vieni pažeidžiamiausių – žurnalistai
Dažniausiai minimalų atlyginimą pagal darbo sutartį gaunančius (likusi uždarbio dalis mokama pagal autorines sutartis – aut. past.) žurnalistus krizė paveikė vienus pirmųjų. Net didžiausių leidinių savininkai pareiškė, kad jei naujoji Vyriausybė įgyvendins ketinimus gyventojų pajamų mokestį suvienodinti ir jį nustatyti 20 procentų dydžio (autorinis atlyginimas iki šiol buvo apmokestinamas 15 proc., tad mokestis padidėtų 5 procentais – aut. past.), jie bus priversti arba mažinti atlyginimus, arba atleisti dalį darbuotojų.
Tokią grėsmę pajutę, neretai reorganizacijos vardu prisidengdami ar mažindami etatus, darbuotojų skaičių ėmė mažinti nemažai žiniasklaidos priemonių: nacionaliniu save vadinčiame dienraštyje atleidimo lapeliai įteikti 18-kai vieno dienraščio priedo darbuotojų, kalbama, kad bus iš viso atleista per 50 žmonių, apie atleidimą dėl būsimos reorganizacijos įspėti ir keli regioninio laikraščio žurnalistai.
„Dėl darbdavių ketinimo atleisti man jau skambino ne vieno leidinio žurnalistai, – sako Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius. – Sąjungos pozicija dėl didinamo pajamų mokesčio yra vienareikšmiška: nesąžininga, kad dėl norų suvienodinti mokestį turi nukentėti žurnalistai, sumažėti būtent jų atlyginimai. Nesąžininga, nes kitiems gyventojų pajamų mokestis sumažėtų, o nukentėtų pagal autorines sutartis dirbantys žmonės. Dabar mus mėgina įtikinti, kad tie papildomi 5 procentai bus skirti sveikatos draudimui, tačiau visiškai neaišku, ką toks papildomas draudimas suteiktų“.
D. Radzevičiaus teigimu, Žurnalistų sąjunga kitokios pozicijos laikosi dėl socialinio draudimo mokesčio, dirbant pagal autorinę sutartį (dirbant pagal tokią sutartį socialinio draudimo mokestis iki šiol nebuvo skaičiuojamas, tačiau žmogus negaudavo ir jokių socialinių garantijų – aut. past.).
„Bėda ta, kad dabar pats nedėkingiausias laikas tokiam mokesčiui įvesti, – įsitikinęs jis. – Tai būtų galima daryti palaipsniui. Yra net septynių rūšių socialinio draudimo įmokų, didžiausias procentas tenka senatvės pensijos draudimui. Sąjunga pritartų, kad dabar nuo autorinio mokesčio galėtų būtų pradėtos skaičiuoti įmokos ligos, motinystės pašalpai gauti, ir ši įmoka būtų 7-8 procentai. Būtų užkraunama ne tokia didelė mokesčių našta, ir žmogus pajustų realią naudą“.
D. Radzevičius pasakojo, kad susitikimuose su premjeru Andriumi Kubiliumi kalbėjo apie kultūrinių leidinių perspektyvą – juos „pakirstų“ didinami pajamų bei pridėtinės vertės mokesčiai.
„Tokie leidiniai gyvena iš dotacijų, tad didinant mokesčius turėtų didėti ir dotacijos, – sako LŽS pirmininkas. – Tačiau didieji leidiniai dirbo pelningai, ir krizinėje situacijoje siekti buvusio pelno, reikalaujant sau lengvatų, nėra sąžininga. Rajoninė spauda taip pat nevienalytė, ne visi leidiniai skurdo, dirbo nepelningai. Dar premjero Gedimino Vagnoriaus laikais lengvatinė apmokestinimo sistema buvo sumanyta tam, kad rajonų laikraščiai išgyventų, nes privatizavimo metu savininkais tapo juose dirbantys žurnalistai. Tačiau jau seniai visi leidiniai iš saviraiškos priemonės tapo verslu“. D. Radzevičiui apmaudu, kad tas verslas nėra socialiai atsakingas.
Darbo birža neturi ką pasiūlyti
„Mes ateinančius registruojame, tačiau darbo pasiūlymų gausa negalime pasigirti. Turime tik 360 laisvų darbo vietų, tačiau net 300 iš jų siūloma tarptautinių pervežimų vairuotojams. Du šimtus tokių darbo vietų siūlo tas pats darbdavys. Tik 60 darbų – kitokios kvalifikacijos specialistams arba nekvalifikuotam darbui“, – nedžiugią Šiaulių situaciją apibūdina Šiaulių darbo biržos direktorės pavaduotoja Jolanta Mikšionytė.
Jos teigimu, lapkritį ir spalį užregistruota po 1200 bedarbių. Nedarbas mieste jau siekia 4,9 procento. Tokia tragiška situacija buvo tik 2004 metų antroje pusėje. Apie 40 procentų šiauliečių ieško nekvalifikuoto darbo, tačiau daugėja aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą įgijusių bedarbių. Beveik neabejojama, kad artimiausiu metu situacija geryn nepasikeis.
„Galiu jus užtikrinti, kad iki 2011 metų bus sunku išgyventi net didelėms įmonėms. Žinau ne vieną didžiulę kompaniją, stovinčią ant bankroto ribos. O bankrutuojančių įmonių Šiauliuose ir aplink juos tikrai daugės“, – pesimistiškai teigia Arūnas Rupšys, Šiaulių pramonininkų asociacijos prezidento pavaduotojas.
Eva Jagminaitė
