Šiandien visi norime išgelbėti pasaulį: jau pradinėse klasėse vaikams pasakojama apie šiltnamio efektą, tačiau ar tikrai reikėtų aklai pasitikėti šia teorija?
Ji teigia, jog dėl žmogaus veiklos – gamyklų, mašinų, automobilių ir pan. – CO2 kiekis aplinkoje smarkiai didėja, dėl to vyksta globalinis atšilimas. Vertėtų paminėti, jog nors ir esame gąsdinami, tačiau nežinome, jog žemynai ir vulkanai per metus į atmosferą išmeta apie 70 milijardų tonų CO2, vandenynai – apie 110 milijardų, o visa žmogaus veikla – tik 10 milijardų tonų anglies dvideginio. Tai sudaro apie 2 proc. viso per metus išskiriamo CO2.
„Planetos gelbėjimui“ prie Jungtinių Tautų buvo įkurtas IPCC komitetas, kurį ėmėsi valdyti politikas Alas Goras, 2000 metais pralaimėjęs JAV prezidento rinkimuose G. Bushui. Politikas 2007 metais netgi buvo apdovanotas Nobelio Taikos premija.
Taip pat negalima aplenkti ir Kioto protokolo. Tai Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos protokolas, kuriuo siekiama kovoti su visuotiniu atšilimu. Jis buvo priimtas 1997 m. vykusioje trečiojoje konvencijos šalių konferencijoje Japonijoje, Kioto mieste. Protokolu pasiektas susitarimas sumažinti 2008–2012 m. išsivysčiusiųjų šalių šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimus 5,2 proc. lyginant su 1990 m. kiekiu.
Kioto protokolo pagrindu Lietuva, kaip ir Europos Sąjunga, įsipareigojo iki 2008 – 2012 m. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas 8 proc. lyginant su baziniais 1990 metais. 1990 m. šis taršos kiekis Lietuvoje apytiksliai siekė 50 mln. tonų, o 2004 m. – apie 17 mln. tonų, todėl manoma, kad Lietuvoje Kioto protokolo reikalavimas bus įvykdytas. Bet ar tikrai pradėjome išskirti mažiau anglies dvideginio?
Kioto protokolas numato tris mechanizmus, kurių pagrindu valstybės privalo vykdyti savo įsipareigojimus siekdamos mažinti CO2 išmetimą į aplinką. Iš jų vertėtų paminėti „TLP“ (Taršos leidimų prekybos mechanizmą). Valstybei viršijus leistiną CO2 kiekį, ji galės susimokėti ir įsigyti galimybę išskirti daugiau CO2. Kokia iš to nauda gamtai, lieka neaišku, tačiau nesunkiai galima suprasti, jog kažkas gerai pasipelnys... Jau nekalbant apie milijardus, išleistus visam „žaliajam“ projektui jau šiandien.
Be abejonės, nors tai ir paskatino žmones susimąstyti apie tvarką ir švarą, teisybė žmogui rūpi labiau. Negalėdami susitaikyti su viešu melu, Niujorke susirinko žymūs pasaulio klimatologai, kurie sukritikavo „šiltnamio efekto“ teoriją, įkūrė NIPCC komitetą ir išleido beveik 900 puslapių pranešimą, kritikuojantį IPCC teorijas.
Mokslininkų teigimu, karščiausia šios epochos vasara buvo 1934-ųjų, o šalčiausia žiema – 1940 metų, o temperatūra bei CO2 kiekis atmosferoje kinta maždaug kas 500 metų. Tuo tarpu Arktyje jūros ledo storis didėja jau nuo 1980 metų.
Anglies dvideginio atmosferoje ir temperatūros pokyčiai gamtoje vyksta sūpuoklių principu. Atšilimas prasideda, kai Saulė sušildo orą. Būtent tada ir atsiranda daugiau CO2. Pasiekus tam tikrą prisipildymo ir temperatūros kilimo laipsnį, pradeda reikštis priešingas procesas. Vertėtų paminėti, jog anglies dvideginio daugiau nei šiandien atmosferoje buvo 1980-aisiais, 1940 ir 1955 metais.
Ypatingai buvo sukritikuotas Michaelo Manno „ledo ritulio lazdos“ tyrimas, kuriame buvo pateikta 1000 – 2000 metų temperatūros tyrimai Šiaurės pusrutulyje. Tyrimas buvo pramintas „ledo ritulio lazda“, nes grafikas priminė šią lazdą. Tyrime buvo nurodoma, jog temperatūra smarkiai pakilo po 1980 metų. Vėliau Kanados mokslininkai patikrino tyrimo duomenis. Paaiškėjo, jog Mannas padarė daug matematinių ir strateginių klaidų. Buvo įrodyta, jog vienas iš svarbių temperatūros pokyčių Manno grafike – netinkamai pasirinkta teperatūros matavimo vieta. Didelę įtaką tyrimams turėjo augmenija ir paros metas, kai buvo matuojama temperatūra. Tyrimas buvo pakartotas, ir buvo įrodyta, jog didžiausi teigiami teperatūros pakilimai vyko XV a. ir XX a. Tai vėlgi įrodė, jog gamtoje kaita vyksta kas kelis šimtus metų.
Dėl šios priežasties Mannas privalėjo perpublikuoti savo tyrimą ir pataisyti klaidas, tačiau vis tiek teigė, jog padarytos klaidos tyrimo esmės nepaveikė...
Tuo tarpu Lietuvoje šilumos ir šalčio rekordai pasiekti visai ne XXI amžiuje. Aukščiausia temperatūra Lietuvoje buvo užfiksuota 1994 metų liepos 30 dieną Zarasuose ir siekė +37,5 °C, o šalčiausia žiema buvo 1956 metais. Utenoje vasario 1 dieną buvo užfiksuota -42,9 °C temperatūra.
Dar vienas globalinio atšilimo „baubas“ – jūros lygio didėjimas. Buvo eskaluojama žinia, jog 1850-1930 metais jūros lygis smarkiai pakilo, tačiau pastebėta, jog po 1940-ųjų šis procesas sustojo. Buvo teigiama, kad XX amžiuje jūros lygis didėjo maždaug po 1,5-2 mm per metus, tačiau toks pokytis – labai menkas, o pakitimai skirtinguose regionuose skiriasi.
Teigti, jog atšilimas neateina – negalima, gerai, jog žmonės stengiasi pagal išgales gyventi švariau, tvarkingiau, diskutuoti apie savo gyvenimo būdą. Tačiau ar tik vėl netapsime gudrių politinių veikėjų melžiama karve ? Bandymas sustabdyti globalinį atšilimą ne vienam žmogui pradeda atrodyti panašus į maniakišką pamišimą ir kovą su vėjo malūnais. Ir nors idėja išgelbėti pasaulį – labai graži, tačiau ar pasišaipymas, jog ateityje mokėsime „už orą“, netaps realybe? Gal ne visada reikia gelbėti gamtą? Gal atšilimas ir atšalimas iš tikrųjų yra natūralus procesas?
