Prostitucija yra giliai įsišaknijusi mūsų visuomenėje jau nuo seniausių laikų. Ji egzistavo kiekviename istoriniame laikotarpyje, todėl neretai dabar vadinama seniausia profesija. Visuomenė prostitutę laiko gašlia, sekso ištroškusia, nepadoria moterimi ir smerkia ją. Vyrų tarpe dažnai apie prostitutes kalbama kaip apie paprastas prekes, nejaučiamas joks prostitučių klientų smerkimas. Ar tai teisinga? Ar garbingai elgiasi vyrai, pirkdami moteris?
Vyraujantys stereotipai
Kiek teko apklausti vyrų, didžioji dauguma jų prostitučių nesigaili. “Nakties plaštakės" jiems atrodo pačios kaltos dėl savo amato, pačios nori verstis prostitucija. Tačiau taip nėra. Labai nustebtumėte sužinoję, kiek pastangų organizuoto verslo atstovai įdeda, norėdami merginą įtraukti į prostitucijos verslą. Prostitutes galima vadinti nusikaltimų, įvardintų Lietuvos Baudžiamojo kodekso 147 (Prekyba žmonėmis), 307 (Pelnymasis iš kito asmens prostitucijos), 308 (Įtraukimas į prostituciją) straipsniuose, aukomis. Taip, jos yra aukos.
2011 m. lapkričio – 2012 m. kovo mėnesiais Lietuvoje buvo atliktas tyrimas, kurio dėka galima susidaryti prostitucijos verslo aukos psichologinį portretą. Tyrime dalyvavo 11 iš 32 nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmes Lietuvos įkalinimo įstaigose už pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos, įtraukimą į prostituciją ir prekybą žmonėmis, ir 9 specialistai, dirbantys su prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukomis. Tyrimo metu paaiškėjo, jog prostitucijos verslo organizatoriai siekia asmenis įtraukti į šį verslą paisnaudojant jų pažeidžiamumu, t. y. stengiamasi įkalbėti sunkiai gyvenančius, vargstančius, turinčius bėdų, sergančius psichikos ligomis žmones. Savadautojai apsimeta jų išgelbėtojais iš sunkios padėties, apžavi kalbomis apie didžiulius turtus, kuriuos galima užsidirbti.
Sąvadautojų teigimu, labai lengva įkalbėti vienišas mamas, kurios norėdamos nenumarinti savo vaikų badu ir jų neprarasti, pasiaukoja ir pasiryžta verstis prostitucija. Lengva įkalbėti ir smurtą šeimose patiriančias merginas, vargstančias, darbo nerandančias, neturinčias aukšto išsilavinimo merginas. Jos pasirenka prostituciją kaip vieną blogybę iš dviejų, kadangi apie šį amatą pasvarstoma, kai mergina atsiduria tikrai keblioje situacijoje, kurioje jai tenka rinktis, ar merdėti nepritekliuje, prarasti vaikus, ar pasiaukoti ir užsidirbti pinigų, kad galėtum išlikti šiame vartotojiškame pasaulyje, kuriame skurdus asmuo yra atskiriamas nuo visuomenės. O juk išlikti nori kiekvienas.
Tyrimas parodė, kad prostitutės nėra patenkintos savo elgesiu, savo amatu. 92 proc. jų norėtų pasitraukti iš prositucijos, bet nemato kitų išeičių. Dauguma jų pradeda galvoti apie savižudybę, suserga depresija, praranda orumo jausmą, nebesidžiaugia gyvenimu. O kur dar smurtas, kurį patiria iš savo klientų,. Dauguma prostitučių teigė, kad jei joms būtų tinkama alternatyva, kaip išgyventi, kaip išspręsti savo bėdas, jos nebūtų pasirinkusios tapti prostitutėmis. O kelias atgal į normalų gyvenimą yra labai sudėtingas, nes visuomenė stigmatizuoja prostitutes, netiki, kad jos gali gyventi taip, kaip visuomenėje pridera. O po patirtų psichologinių traumų labai sunku į gyvenimą žiūrėti pozityviai.
Dar vienas stereotipas, vyraujantis vyrų tarpe, yra tas, jog prostitutės renkasi tokį kelią, norėdamos lengvai ir greitai praturtėti. Šį stereotipą galima paneigti, įsigilinus į prostitucijos problemą. Visų pirma, prostitutės veikla nėra lengva. Tik 2 proc. jų gali patirti malonumą sekso metu su klientu. Didžioji dauguma prostitučių ne tik, kad nepatiria malonumo, bet kenčia skausmą sueities metu, todėl yra priverstos vartoti alkoholį, narkotikus, kad atsipalaiduotų, kas sukelia dar rimtesnių problemų. Prostitutės patiria ir fizinių sužalojimų, nes tarp klientų pasitaiko agresyvių iškrypėlių. O kur dar sutenerių bausmės, grasinimai! Ar tai lengvas pinigų uždirbimas? Juk prostitutės rizikuoja susirgti venerinėmis ligomis, rizikuoja savo sveikata. Taip pat jos patiria psichologinių traumų, niekina save, suserga depresija, kenčia nuo vidinio nerimo, jaučiasi kaip daiktas, nieko vertos. O tai juk neteisinga! Juk jų vietoje gali atsidurti Jūsų dukra, anūkė. Juk negalima išsižadėti ubago lazdos. Negi vyrus, perkančius sekso paslaugas tenkina mergina, kuri viduje šlykštisi jais, yra priversta apsvaigti, kad galėtų prisiversti būti su jais? Ar tuo gali pasitenkinti save gerbiantis vyras, o ne koks iškrypėlis?
Antra, prostitutės nepraturtėja greitai. Didžiąją dalį savo uždarbio jos atiduoda suteneriams. Yra atvejų, kai merginos ,,dirba“ už maistą ir skolas, o suteneriai pasiima visus pinigus. Būna ir taip, jog mergina laikoma pasibaisėtinomis sąlygomis, o suteneriai, ją pardavinėdami, kraunasi turtus. Ne retai mergina yra pripratinama prie narkotikų, kuriems išleidžia visus pinigus. Kai mergina tampa prostitute, ji pasidaro organizuotų nusikalstamų struktūrų įrankiu, padedančiu susikrauti turtus nusikaltėliams. Pati mergina neuždirba žadėtų milžiniškų sumų, o norėdama pasitraukti iš šio verslo, sulaukia grasinimų, smurto, kurio bijodama, pasiduoda niekingiems žmonėms, susitaiko su savo likimu. Juk yra atvejų, kai prostitutės iš tiesų nužudomos.
Kodėl klientai nejaučia gailesčio prostitutėms?
Klientas, sumokėdamas už sekso paslaugas, jaučiasi nenuskriaudęs merginos. Sumokėtą pinigų sumą jis laiko tarsi atpildą, kuris nuplauna kliento kaltę. Klientas galvoja apie merginą kaip apie prekę, paslaugų teikėją, kuriai svarbu pinigai. Jis tarsi suteikia jai trokštamą materialinę gerovę, ,,padeda“ užsidirbti, pragyventi šiame pasaulyje, o už tai prašo tik sekso. Klientui atrodo, kas čia tokio. Juk tik seksas. Žinoma, seksas nėra blogai, bet kai merginos juo užsiiminėja už pinigus, nesirenkant vyrų, jos jaučiasi žeminamos, pradeda juo šlykštėtis, jaučiasi kaip prekės, praranda orumą, savęs vertinimą, o kelio atgal nebemato.
Tačiau klientui reikia nepamiršti, kad jis pinigus sumoka ne prostitutei, o suteneriams. Vyras, negalėdamas suvaldyti savo seksualinių troškimų, atneša turtus nusikaltėliams. Tyrimo metu nuteisti sąvadautojai net pasišaipydavo, kad gerai, jog yra tokių silpnų, nevykėlių, iškrypėlių, kompleksuotų idiotų, kurių dėka egzistuoja prostitucija. Jei vyras gali žiūrėti į moterį kaip į prekę, tai jau yra auklėjimo klaida. Galbūt ir visuomenės kaltė. Juk filmuose, knygose, žurnaluose moteris dažnai vazduojama kaip vyrų fantazijų pildytoja, o prostitutės veikla kartais idealizuojama. Galbūt prostitučių klientai savo šeimose matė motinos nelygybę prieš tėvą, tuomet buvo susikurtas neteisingas moters paveikslas.
Aišku, dalis klientų yra iškrypėliai, kuriems vien moters pirkimas sukelia malonumą, kurie patenkinami tik tada, kai jaučia galią prieš moterį, kurie gali pastenkinti tik mušdami ir sukeldami skausmą moteriai. Tokiems klientams reikėtų ne pirkti merginas, o ieškoti psichologinės pagalbos. Dalis vyrų teisinasi, kad jiems moters pirkimas yra vienintelė išeitis, nes jie jaučiasi nevykėliais ir negali susirasti pilnavertės sekso partnerės, draugės, o seksualinę energiją reikia išlieti, nesveika susilaikyti. Manau, tokioj situacijoje taip pat galėtų padėti psichologai, seksologai. Seksualinių paslaugų pirkimas tikrai nėra išeitis, galbūt tik kvailas savęs pateisinimas. O apie vedusius klientus net gėda kalbėti. Juk šalia yra žmona, tai kam reikia prisidėti prie nusikalstamo verslo klestėjimo. Svarbu kalbėtis su moterimi, kuri šalia, ir, manau, galima papildyti santuokinį seksą naujais potyriais. Tada nereiks nieko ieškoti už namų durų.
Prostitučių klientai nesijaučia kaltai ir dėl to, kad policijos pareigūnai juos pateisina, nesistengia nubausti, nors Lietuvos respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 1821 straipsnis nurodo, kad naudojimasis prostitucijos paslaugomis yra laikomas pažeidimu, už kurį turi būti nubaudžiama. Reikia pabrėžti, kad dažniau yra baudžiamos prostitutės, o ne jų pirkėjai. Pavyzdžiui, Kauno apskrityje per 2009-2011 metus tik vienam prostitutės klientui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas.
Pareigūnų tarpe vyrauja nuomonė, kad prostitucija verčiasi moterys, kurios pačios to nori, kad joms reikėtų leisti laisvai užsiimti šiuo amatu. O juk policijos tarpe yra dauguma vyrų, kurie atėję iš mūsų visuomenės, ir jų požiūris nėra išimtis. Prostitutėms dėl to į normalų gyvenimo kelią grįžti yra dar sunkiau, nes žmonės, kurie turėtų nesmerkti ir padėti, niekina jas. Todėl prostitutės nepasitiki teisėsauga, bijo kreiptis pagalbos, tikina, kad neaišku, kurie pareigūnai papirkti sutenerių. Kai susiduria su pareigūnų nuomone apie jas, išvis vengia net kalbėti su jais. Tuomet suteneriams pasidaro dar lengviau valdyti, įbauginti merginas. Klientai turėtų prisiimti atsakomybę dėl prostitucijos klestėjimo, nes būtent paklausa gimdo pasiūlą. Vyrai, perkantys merginas, turėtų jaustis atsakingi ir už tų vargšių merginų patiriamas skriaudas. Jie turėtų jaustis kvailai, nes dėl jų nesugebėjimo kitaip susirasti partnerės pelnosi kiti asmenys.
Prostitutės psichologinis portretas
Apklausus nuteistuosius prostitucijos verslo atstovus ir specialistus, teikiančius pagalbą prostitucijoms aukoms, buvo sudarytas prostitutės psichologinis portretas. Šiais laikais į prostitucijos liūną patenka 18-28 metų naivios, patiklios, menkai save vertinančios, netekėjusios moterys, vienišos motinos, ne aukštesnio nei vidurinis išsilavinimo, kilusios iš smurtaujančių, svaigalus vartojančių nepilnų šeimų arba užaugusios globos namuose ar su globėjais, neturinčios pragyvenimo šaltinio, bedarbės, gyvenančios iš pašalpų arba legaliai dirbančios ir uždirbančios minimalų atlyginimą.
Didžioji dauguma prostitučių neturi tinkamų socialinių įgūdžių, gyvenimiškos patirties, nuo vaikystės buvo apleistos auklėjimo požiūriu. Dalis merginų turi lengvą protinį atsilikimą. Pagrindinės priežastys, priverčiančios merginas tapti prostitutėmis, yra skurdas ir psichologinės traumos, patirtos vaikystėje ar paauglystėje. 79 proc. prostitučių yra anksčiau patyrusios seksualinę prievartą, 92 proc. – anksčiau buvo išprievartautos. Apklausų metu kalintys sąvadautojai pripažino, kad jie ieško pažeidžiamų merginų, kurias lengva įkalbėti. Jie apsimeta tų vargšių merginų išgelbėtojais. Dar reikia pridurti, kad dažniausiai merginas įtraukia į prostituciją draugai, pažįstami, giminaičiai, tariami vaikinai, kurie įgauna merginų pasitikėjimą. Juk kiekvienam žmogui sunku būtų įsvaizduoti, kad labiausiai patikimas žmogus mus gali sužeisti.
Ir atminkit, nei viena mergina nuo mažens nesvajoja tapti prostitute. Ir nei viena prostitutė nėra patenkinta savo amatu. Kartais jos sako pareigūnams ar visuomenei, kad yra patenkintos, bet tai – tik gynybinė reakcija. Pakalbėjus su jomis atviriau, jų akyse pasirodo ašaros ir pasigirsta sunkaus gyvenimo sukurtas pasakojimas, kuris baisesnis net už filmų siužetus. PROSTITUTĖMS NEPATINKA BŪTI PROSTITUTĖMIS.
Ar verta legalizuoti prostituciją?
Visuomenės tarpe vis pasigirsta svarstymų apie prostitucijos legalizavimą. Neva tai padėtų sunaikinti organizuotą nusikalstamumą, padėtų surinkti mokesčių, saugotų prostitutes. Nesąmonė! Kalbant su nuteistaisias, kurių dauguma yra už legalizavimą, susidarė įspūdis, kad jiems atrodo, jog tuomet jie galės verbuoti merginas, jas įtraukti į prostituciją nebaudžiami. Bus sunkiau įrodyti, kad merginos priverstos dirbti suteneriams, nes tuomet jie vadinsis verslininkais, ir mažai kas domėsis, ar merginos patenkintos savo amatu. Be to šalyse, kuriose prostitucija legalizuota, nesumažėjo organizuoto žmonių pardavimo nusikalstamo verslo mastai.
Legalizavus prostituciją, būtų tkrinama prostitučių sveikata, žiūrima, ar neserga venerinėmis ligomis. Bet kas tikrintų klientus, ateinančius pas prostitutę? Kas atkreiptų dėmesį, kokias dvasines kančias prostitutė išgyvena? O argumentas dėl mokesčių skamba absurdiškai. Tai tas pats, kas valstybė garsiai reklamuotųsi: ,,Atvažiuokit, pirkit mūsų moteris, naudokitės jomis, mums svarbu tik pinigus mokėkit į biudžetą!" Kam tos vertybės? Tegu ir jaunimas žino, kokia puiki mūsų šalis, kur moteris gali pirkti kiekvienas.“ Baisu net pagalvoti, kad, legalizavus prostituciją, Jūsų mamai, seseriai, dukrai, anūkei, draugei, žmonai netekus darbo, valstybė galėtų pasiūlyti dirbti prostitute, o, joms nesutikus, nebemokėti bedarbio pašalpų, neteikti socialinių garantijų.
Specialistai, kurie teikia pagalbą prostitucijos aukoms, gilinasi į merginų gyvenimo istorijas, joms padeda, tikrai suvokia prostitucijos problemos mastą, todėl geriau įsiklausykime į jų žodžius. Jie teigia, kad prostitucijos legalizavimas būtų tikra tragedija valstybės autoritetui. Legalizavus prostituciją, būtų sutinkama, kad žmogaus teisės į kūno neliečiamybę, orumą gali būti pažeidžiamos.
Taigi, vyrai, ar garbinga yra pirkti moterį? Atsakykite į šį klausimą sau kiekvienas ir pagalvokite, ar norėtumėte išauklėti savo sūnų taip, kad jis į moterį žiūrėtų kaip į prekę. Atminkite, savo požiūriu ir veiksmais Jūs prisidedate prie prostitucijos egzistavimo, moterų vergovės arba prie siekimo sumažinti prostitucijos mastus Letuvoje, prie moters gerbimo ir saugojimo (kas Jūsų prigimčiai turėtų būti priimtina).
Monika Macelienė
