Ar neatsitiko taip, kad patys nelabai žinodami kaip reformuotis, imamės patarti labiau pažengusių šalių mokyklose atsidūrusių emigrantų vaikų lietuvybės mokytojams?
Praėjo kelios savaitės nuo LR Seime kelias dienas vykusios konferencijos lituanistinio švietimo išeivijoje tema. Jos pranešimai ir svarstybos sukėlė nemaža klausimų. Nesusilaikau nekyštelėjęs trigrašio į šią temą, kuri yra verta didelio rūpesčio ir supratimo.
Galima neabejojant teigti, kad išeivijos jaunuomenės lietuviškojo švietimo sunkumai yra susiję su keliomis lemtingomis aplinkybėmis. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į faktą, kad lituanistinio mokymo sistema šiandien be didesnių išlygų yra lygiagreti imigracijos šalių švietimo sistemai. Taigi, visada yra papildoma, antraeilė, didesniu mastu neturinti tame krašte oficialaus statuso (išskyrus nelengvas dienas Vokietijoje gyvenančią Vasario 16-sios gimnaziją). Tačiau egzistuoti lygiagrečiai pagrindinei imigracijos krašto švietimo sistemai - dar nereiškia neturėti kultūrinių ir edukacinių sąsajų su ja. Lituanistinis švietimas negali nereaguoti į tuos skirtumus, kuriuos nesunkiai pastebėsime Airijos, Vokietijos, JAV ar Ispanijos mokyklose, mokinių bendruomenėse ir mokytojų elgesyje.
Jei šiandien mūsų Vyriausybė ryžtasi tiesti bendradarbiavimo ir paramos ranką išeivijos lituanistinėms mokyklos, tai neišvengiamai susiduriama su skirtumais tarp Lietuvoje viešpataujančios švietimo kultūros ir tų Vakarų kraštų, kuriuose veikia remtinos lituanistinės mokyklos. Žiūrėdami į tą lituanistinį švietimą iš nūdienos Lietuvos pusės, turėsime pripažinti, kad tai didele dalimi bus bėdų ir uždususios švietimo reformos nuvargintos, mūsų valdžios politika nusivylusios mokytojų bendruomenės žvilgsnis į darbą geriau išvystytų, toliau pažengusių ir mums patiems pavyzdžiu galinčių būti šalių - Didžiosios Britanijos, Airijos ir net Ispanijos bei Amerikos- švietimo sistemas. Patys nelabai žinodami, kaip keistis ir reformuotis, imamės patarti ir padėti labiau pažengusių šalių švietimo bendruomenių pakraštyje atsidūrusiam lituanistiniam švietimui. Tai yra tikras iššūkis, kuris verčia labai realistiškai vertinti savo gebėjimus ir verčia gerai pamatuoti pažadus bei priemones. Pavojų nuolat kelia Lietuvos politinio elito siekis tik agitaciniais tikslais demonstruoti rūpestį išeivijos likimu. Kasdienio švietimo darbo darbininkai išeivijoje nesunkiai galėjo tai atpažinti.
Taigi, pažvelkime į mūsų valstybės valdžios ketinimus iš aukščiau aptartų pozicijų. Svarbiausia susigaudyti, kokie sunkumai mūsų laukia, o tada tikėtis, kad susidūrus su jais nenusvirs rankos. Pradėkime nuo to, kad remdamiesi savo traumuota patirtimi turėsime patarti, kaip dirbti už mus pačius geriau susitvarkiusiose šalyse, turinčiose gilias edukacijos tradicijas. Tai paradoksalu, bet ne beviltiška. Tiesiog turime suvokti, kad be imigracijos šalių edukacinės kultūros gilaus pažinimo mes neapsieisime. Kiekvieno krašto bendruomenėse tikrai yra atviros galimybės tą padaryti. Reikia gerai išmanyti, kas darosi vietinėse mokyklose, kad geriau derėtų savaitgaliais lituanistinėse mokyklose siūlomi dalykai. Kitaip iš oficialių mokyklų parėję mokiniai parsineš vienokias edukacinio elgesio pavyzdžius, o šeštadieniais susidurs su kitokiomis mokytojų elgsenomis. Visais atvejai didžiausias pavojus kils dėl to, kad vaikai šeštadienines mokyklas gali priimti kaip bausmę, nes jų vietiniai bendraamžiai visiškai kitaip leis savo savaitgalinį laisvalaikį.
Galima įtarti, kad šioje plotmėje vargiai galėsime Vilniaus pedagoginiame universitete atlikti visus namų darbus: žinoma, nebent galvosime, kad naujieji mūsų imigrantai yra ir ilgai bus tiesiog posovietinio šleifo, nutįsusio į Vakarus, dalis. Jei manysim, kad tai tiesiog žmonės, kuriems rusų kalba ir posovietinės rusų kultūros etalonai yra artimesni už anglų, airių, ispanų ar amerikiečių papročius. Žymia dalimi naujosios lietuvių emigrantų bangos kultūrinė savimonė ir atmintis yra įtakota Stokholmo sindromo, ir dėl to net svetur išlieka rusų kultūrinių įtakų lauke. Preliminarūs antropologiniai tyrimai būtent ta linkme kreipia diagnozes. Kitais žodžiais tariant, kaip Lietuvoje, taip ir svetur susiduriama su sunkiai įveikiama kliūtimi, kuri iškyla mentalinių lūžių metu. It baronui Miunchauzenui lietuvių švietimui reikia save už plaukų ištraukti iš balos. Negana sakyti, kad lituanistinio švietimo užduotis - tiesiog pratęsti iš gimtosios Lietuvos atsineštą tapatybę. Lietuvoje taip pat sunkiai sekasi ugdyti nuo sovietinio palikimo ar postkolonialinių ydų išsivadavusią jaunąją kartą, nes patys ugdytojai ir tėvai negali atsikratyti to palikimo. Visad sunku, kai sąmoningai siekiama taip mokyti vaiką, kad jis būtų kitoks nei mes patys (vyresnieji, ugdytojai, etc.) esame.
Apibendrinimui tiesiog pasakykim, jog lituanistinio švietimo diasporoje organizatoriai iš Lietuvos pusės patys atstovauja miglotai save suvokiančiai ir reformuotis nesugebančiai sistemai, kurios liūdniausias požymis yra biurokratiniu centralizmu dvelkianti mokinių pasiekimų vertinimo praktika ir pats didžiausias vaikų prislėgtumas bei pažeminimas visoje Europos Sąjungoje.
Tačiau yra ir kita vilties teikianti šios bylos pusė. Jei Lietuvos švietimo valdžios bendradarbiavimas su išeivijos lituanistinio švietimo sistema bus ne primityviai vienpusis, įsakmiai pamokantis, o sieks gauti ir grįžtamąjį ryšį, priimti tam tikrus signalus iš Vakarų - tai gali padėti keistis ir mūsų pačių požiūriams į švietimo sistemą Lietuvoje ir teikti vilčių jos atsinaujinimui ateityje.
