Perskaičiau Biržų laikraštyje „Biržiečių žodis“ Mirdzos Garbauskienės panegiriką tarybinei lakštingalai Salomėjai Neriai ir likau beveik apstulbęs – argi iš tikrųjų nebegalioja taip dabar gal iš tikrųjų tik deklaruojamos moralinės vertybės, jeigu išdavystė tapatinama su meile ir tarnyste savo kraštui, jeigu savos tėvynės paneigimą galima „padengti“ jaunatviška poezija, jeigu jos garsiuosius lyrinius eilėraščius užgožia ne mažiau garsi poemą apie didįjį saulės turėtoją Staliną.
Nenoriu tikėti, kad visi vabalninkiečiai didžiuojasi, jog jie turi gatvę, pavadintą „didžiosios poetės vardu“. Tad ko verta kitais atvejais deklaruojama tautos istorija, tautos atmintis, pagarba žuvusiems, pagarba konkrečiai Vabalninke prieš 20 metų perlaidotiems rezistencijoms dalyviams, jeigu tarp patriotizmo ir išdavysyės dedamas lygybės ženklas. Čia negali būti dviejų nuomonių ir kažkokių išlygų – gali žmogus būti išdavikas, niekšas, nusikaltėlis, žudikas, „saulės nešėjas“, bet kažkodėl kai kas ypač bando atlaidžiai pažvelgti kažkodėl į meno žmonių darbus, tarsi jų gyvenimas yra jau ypatingas ir skirtingas nuo kitų.
Žmogaus gyvenimas yra vienas ir ištisas – į jį telpa ir tavo išsiauklėjimas, poelgiai, veiksmai, kūryba, sėkmės ir nesėkmės, atsakomybė už savo poelgius, atsakomybė prieš kitus ir prieš tavo taip deklaruojamą, o kieno ir iki dabar įnirtingai palaikomą tokių kūrėjų ir mylėtojų meilę Lietuvai.
Šiuo atveju Salomėjos Neries gerbėjai nėra vieniši. Atsiranda ir Juozo Baltušio mylėtojų, primirštančių jo kitų rašytojų bei poetų skundimą tarybiniais metais, ir poeto Kosto Kubilinsko gerbėjų, apsimetančių nežiną jo kruvinos kovos draugų partizanų išdavystės, taip užsitarnaujant indulgenciją dirbti tarybinės tėvynės labui.
Ir kažkaip stebiesi, negi nėra pavyzdžių, kaip savo tautos išdavikus ir pardavikus vertina kitos šalys, tiek valstybės veikėjus, tiek meno žmones. Kodėl prancūzai paskelbė mirties bausmę ir tik vėliau ji buvo pakeista vienam I Pasaulinio karo didvyrių maršalui Filipui Petenui? Kodėl norvegai šalies išdaviku paskelbė ne šiaip kokią vietinės reikšmės lakštingalą, o 1920 metų Nobelio literatūros premijos laureatą Knutą Hamsuną? Kodėl tų pačių norvegų atstovas Kvislingas tapo absoliučiu savosios Tėvynės išdaviko simboliu?
Tai yra todėl, kad nei prancūzams, nei norvegams jau nebebuvo svarbu, ką tie žmonės buvo padarę ar parašę praeityje. Jie save susikompromitavo gyvenimiška veikla, požiūriu į meilę ir pagarbą tėvynei, jos žmonėms. Išdavimo jau nebegali pateisinti nei ankstyva ar vėlyva kūryba, nei garbinga kariška jaunystė. Žmogaus gyvenimas – nedaloma visuma.
Tegu lieka tokių žmonių gyvenimas, kūryba, veikla knygose, istorijoje, atmintyje. Tik nereikia jų kelti ant pjedestalo, jų galima tik gailėtis, tik nereikia perkainoti tiek gyvenimiškųjų, tiek moralinių, tiek socialinių vertybių, nes jos arba yra, arba jų nėra. Čia tik toks pasirinkimas.
