Kompanijai BP priklausiusioje jūrinėje naftos gavybos platformoje įvykusi avarija ir naftos išsiliejimas – smūgis globaliai ekologijai. Tačiau mokslininkai šią „progą“ bando išnaudoti gilioje senovėje įvykusiai klimato katastrofai paaiškinti.
Prieš maždaug mėnesį didelė mokslininkų grupė išvyko į Meksikos įlanką, kur planavo ištirti į vandenyną gręžinio išmetamų medžiagų sudėtį. Tačiau jų tyrimų objektas – ne pati nafta. Okeanologas Džonas Kesleris (John Kessler) ir jo kolegos pasiryžę sužinoti, kokią dalį bendrame išsiliejančios naftos kiekyje sudaro gamtinės dujos – metanas. Kompanijos BP duomenimis, avariją patyrusios platformos gręžinyje metanas sudaro iki 40% visų teršalų masės.
Keslerio žodžiais, komandos darbo tikslas yra dvejopas. Pirmiausia yra svarbu patikslinti, kiek į vandenį patenka naftos. Antra, įdomus pats metas – dujos, pasižyminčios stipriomis šiltnamio efekta skatinančiomis savybėmis. Šios medžiagos poveikis klimatui aktyviai tyrinėjamas jau kelis pastaruosius metus. Kai kurių mokslininkų nuomone, būtent staigūs ir didelio masto metano išmetimai pro jūros dugne atsiradusius plyšius maždaug prieš 55 milijonus metu sukėlė greitą Žemės aplinkos temperatūros padidėjimą. O šiandieninė katastrofa suteikia unikalią, (nors ir itin mažai džiuginančią) galimybę patikslinti šią teoriją.
Kalbama eina apie reiškinius, kurie bendrai vadinami vėlyvojo paleoceno terminiu maksimumu. Staigaus Žemės klimato pašiltėjimo metu visų kontinentų temperatūra keliems tūkstančiams metų pakilo vidutiniškai 8°С, o jūrose - iki 10°С. Tai sukėlė ir daugybinius įvairių gyvūnų rūšių išmirimus. Beje, toks įvykių posūkis pasitarnavo mūsų rūšiai: būtent tada išnyko primityvūs žinduoliai, o jų vietą užėmė smulkesni šiuolaikinio tipo gyvūnai.
Klimato anomalija ypač ryškiai paveikė anglies izotopų proporcijas – šį faktą mokslininkams jau anksčiau pavyko nustatyti tiriant vėlyvojo paleoceno uolienų sluoksnius. Anglies-13 izotopo proporcija anglies-12 atžvilgiu stipriai sumažėjo, o vėliau, praėjus 150-200 tūkstančių metų, pasiekė ankstesnę būseną. Tai leidžia manyti, jog į atmosferą pateko didelis kiekis anglies-12 atomų. Norint suprasti tokio reiškinio mastus, Kesleris siūlo tokią analogiją: „Paimkite apskritai visus antžeminius planetos augalus ir juos sudeginkite – tada jūs gausite apytiksliai panašius kiekius anglies“. Taigi, mokslininko nuomone, lengvosios anglies-12 šaltiniu galėjo tapti negyvojoje gamtoje vykstantys procesai – pavyzdžiui, to paties metano nuotėkis į atmosferą iš Žemės gelmių.
Šios nuostatos laikosi ir daugelis kitų specialistų, juo labiau, kad metano „indėlis“ į vadinamąjį šiltnamio efektą yra daug kartų (maždaug 25 kartus) stipresnis lyginant su anglies dvideginiu. Tai leidžia paaiškinti ir staigų šios epochos temperatūros šuolį.
Mokslininkus domina, kas būtent ir kokiais kiekiais turėjo būti išmetama iš vandenyno dugno paviršinio sluoksnio, kad atmosfera įsisotintų pakankamu kiekiu metano. Išties, dujos turi patekti ne tik į jūrų vandenį, bet ir iš vandens į atmosferą. Dabartinė Meksikos įlankos katastrofa mokslininkams sudaro sąlygas atlikti eksperimentinius matavimus, o atsižvelgiant į tai, kad tokios katastrofos yra nepageidaujamos ir retos, kitos galimybės gali ir nepasitaikyti. Keslerio nuomone, reikiami matavimai ir pirminė surinktos informacijos analizė truks nuo 4 iki 6 mėnesių, su sąlyga, kad tyrimų metu nepasitaikys rimtesnių kliūčių. Bet kuriuo atveju, mokslininkas nuramina visus, susirūpinusius galimais naujais klimato pokyčiais – iš gręžinio išsiveržiantis metano kiekis yra gerokai per mažas, kad darytų juntamą įtaką šiltnamio efekto stiprėjimui.
