Gyventi viešųjų ryšių eroje nėra labai įdomu. Aišku, kad viskas, pasitelkus tam tikras išbandytas ir efektyviomis pripažintas komunikacines technologijas, gali būti pateikta patraukliai ir motyvuojančiai. „Nesvarbu, kas tai, svarbu, kaip tai pateiksi” – šis principas senas kaip pasaulis, bet dabar jis tapo praktiškai visos viešosios realybės pagrindu.
Kai kalbama apie Vilniaus įvaizdį, patrauklumą ir žinomumą pasaulyje, mažiausiai norisi būti skeptiku. Aš esu neabejingas šitam nuostabiam miestui, ir taip pat, kaip dauguma sąmoningų jo gyventojų, noriu, kad kitų miestų ir šalių gyventojai pažintų Vilnių iš geriausios pusės. Vilnius tikrai turi kuo nustebinti net ir keliskart didesnių pasaulio sostinių gyventojus – kad ir unikaliu pakankamai aktyvaus viešo gyvenimo ir jaukumo bei patogaus dydžio deriniu (tokio „provincialaus“ jaukumo nėra, tarkim, tame pačiame daugelio išsvajotame Londone, kur visi žmonės gatvėse panašūs į turistus).
Tačiau aš esu nepataisomas natūralumo mėgėjas. Nelabai smagu, kai tai, kas turi vykti (ir vyksta) savaime, kas yra neprognozuojama ir neišmatuojama (ir būtent dėl to, mano galva, yra taip vertinga), staiga institucionalizuojama, paverčiama „programomis“ ir ideologijomis. Tai yra socialinės inžinerijos mašinos, kuri giliai įsiskverbia į modernios visuomenės audinį, funkcija. Egzistuoja tam tikra masto riba, kurią peržengę reiškiniai yra neišvengiamai susisteminami ir paverčiami lygtimis, formulėmis, instrukcijomis ir nuostatų sąrašais.
Taip atsiranda „organizuotos“ subkultūros, mados tendencijos, standartizuotos procedūros ir panašūs dalykai. Yra netgi tokia profesija, kuri angliškai vadinasi trend watcher – „tendencijų stebėtojas“. Kad ir kaip man tai nepatiktų, turiu pripažinti, kad visos tendencijos, net tos, kurios iš pradžių atrodo pernelyg marginalios, yra neišvengiamai pastebimos ir sėkmingai pritaikomos visa apimančio viešųjų ryšių tinklo. Visi natūralūs, nevienalyčiai reiškiniai pasmerkti tapti homogenizuotais ir sterilizuotais muliažais, kurie yra patrauklesni didesniam žmonių skaičiui.
Kaip pasakė aktyviausia saviorganizacijos fenomeno tyrinėtoja Lietuvoje, „Flash Institut“ įkūrėja Mirjam Wirz, „dalykai, kurie tampa madingi, tuo pačiu tampa nuobodūs“. Šiais metais tarp madingiausių Vilniuje (turiu galvoje viešąją retoriką) sąvokų buvo „Fluxus“, pagal kurio principus, pasirodo, sostinėje vyksta kone visi procesai, ir „viešos erdvės“, kurios staiga turėjo būti užpildyti menu ir kultūriniu vyksmu. Dabar tiek „Fluxus“, tiek „menas viešose erdvėse“ skamba kaip štampai. Ir to buvo galima tikėtis.
Tai, kad Vilniuje padaugėjo didelio masto kultūrinių iniciatyvų, savo viešojoje komunikacijoje ir misijos apibrėžimuose naudojančių „skolinius“ iš kadaise marginalių ar tiesiog iki viešosios sferos neiškeltų reiškinių, nėra blogai. Tačiau man vis dėlto labiau patinka „iš apačios“ gimstanti kultūra, kuri galbūt nėra tokia „sušukuota“ ir iškalbinga, bet yra daug tikresnė ir mažiau populistinė.
Tą patį norisi pasakyti ir apie „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ Ambasadorių programą (vakar sostinėje įvyko pirmasis Vilniaus Ambasadorių suvažiavimas). Pati idėja – skleisti geras žinias apie Vilnių pasaulyje, garsinti Vilniaus vardą ir tobulinti jo įvaizdį – yra puiki ir, kaip dera gerą biudžetą turinčiai programai, yra puikiai ir profesionaliai įgyvendinama. Simbolinį Vilniaus Ambasadorių statusą jau įgijo ir nemažai matomų kultūros bei pramogų pasaulio veikėjų – Jonas Mekas, Andrius Mamontovas, Rimas Šapauskas ir kiti. Tačiau ne taip puiku yra tai, kad pati programa, sprendžiant iš programos koordinatorių kalbose prasprūstančių motyvų, yra įgyvendinama pagal prasto įvaizdžio pataisymo viešųjų ryšių kampanijos modelį. Tarsi sakoma: visi žinome, kokias Lietuvoje turime problemas, ir užsieniečiai puikiai tai žino, nes susiduria su ne pačiais geriausiais iš Lietuvos emigravusiais piliečiais, bet užtušuokime tas problemas keletu šimtų gerų žinių apie Lietuvą ir Vilnių, priminkime, kad Lietuva yra ne Afrikoje, o Vilnius nėra Latvijos sostinė, ir jie pas mus atvažiuos 2009 metais. Tai primena kosmetinį remontą.
Įtariu, kad jau visai netrukus būti Vilniaus Ambasadoriumi bus madinga. Tačiau neišvengiamai kyla keletas klausimų. Ar esu Vilniaus ambasadorius, jei kažką gero apie Vilnių papasakoju savo draugams užsienyje ne todėl, kad dalyvauju programoje, turiu Ambasadoriaus ženkliuką ir Ambasadoriams dalinamą veiksmų planą, o tiesiog „šiaip“? Ir ar ne geriau būtų kurti šalyje tokią kultūrinę (ir ne tik) situaciją, apie kurią savaime norėtųsi kalbėti tik pozityviai, nei pasitelkti nepriekaištingas viešųjų ryšių technologijas patrauklios tokios situacijos iliuzijos kūrimui? Ir dar: ar esu Vilniaus ambasadorius, jei pokalbyje su užsieniečiais pagrįstai kritikuoju tai, kas man Lietuvoje ir sostinėje nepatinka, tuo pačiu prisipažindamas, kad, nepaisant visų tų problemų, niekur kitur savęs kol kas neįsivaizduoju?
