Tarpusavio priklausomybės sąlygomis ES, norėdama daryti spaudimą Rusijai, susiduria su dilema.
Tam, kad nubaustų Rusiją, ES pirmiausiai turi tapti mažiau liberali savo verslo atžvilgiu, o tai yra praktiškai neįgyvendinama. ES negali politizuoti ekonominių priemonių, Bendrija, besiremdama abipusiškumo principu, gali tik dar labiau liberalizuoti ES ir Rusijos tarpusavio ekonominius santykius, o ne juos riboti, ir tai vienintelis jos turimas svertas, kuris šiuo atveju nebūtų veiksmingas.
Rugsėjo 1 d. neeiliniame ES viršūnių susitikime Bendrijos šalių lyderiai nusprendė atidėti derybas su Rusija dėl naujos strateginės partnerystės sutarties tol, kol Rusija neišves savo karinių dalinių iš Gruzijos teritorijos. Taigi, ES nusprendė derybas dėl naujo dvišalio strateginio dokumento susieti su N.Sarkozy pasiūlyto šešių punktų paliaubų plano įgyvendinimu. Kita vertus, šis planas ir jo įgyvendinimas savaime yra problemiškas. Ypač turint galvoje atskirus plano punktus ir skirtingus jų vertinimus. Bene svarbiausias iš jų – penktasis punktas, kurio turinys yra toks: „Rusijos kariuomenė išvedama už linijos, kuri buvo iki karo veiksmų pradžios; Rusijos taikdariškos pajėgos imasi papildomų saugumo priemonių, kol bus atkurtas pasitikėjimas tarp konflikto pusių“. ES Rusijos karinių pajėgų pasitraukimą iš Gruzijos pirmiausia vertina kaip jų grįžimą už linijos, kuri buvo iki karo veiksmų pradžios, tuo tarpu Rusija, jau įkūrusi „buferinę zoną“ tarp Gruzijos ir Pietų Osetijos bei Gruzijos ir Abchazijos (t.y. iki konflikto Tbilisio kontroliuotoje teritorijoje) šios zonos funkcionavimą vertina kaip papildomų saugumo priemonių taikymo išraišką. Iš esmės tai reiškia, jog Rusija ir ES skirtingai traktuoja Rusijos karinio kontingento išvedimo iš Gruzijos teritorijos klausimą. Akivaizdu, jog tai gali komplikuoti ES įsitraukimo į konflikto sureguliavimo procesą.
ES viršūnių susitikime iš esmės buvo sutarta siųsti į Gruziją ES stebėtojų misiją. Stebėtojų kontingentą gali sudaryti iki 200 civilių pareigūnų. Visgi, stebėtojai – ne taikdariai ir jų siuntimas dar tikrai nereiškia, jog ES perima iš Rusijos separatistinių konfliktų Gruzijoje tarpininko funkcijas. Svarbu pabrėžti, jog taikos palaikymo pajėgų dislokavimo galimybę ES svarstytų tik tuo atveju, jeigu atsirastų atitinkama Jungtinių Tautų rezoliucija, t.y. faktiškai tik tuo atveju, jeigu ES gautų Rusijos sutikimą.
Planuojama, jog iš pradžių ES stebėtojai dirbs tik Gruzijos kontroliuojamoje teritorijoje, tačiau kaip teigė ES Užsienio reikalų atstovas Javieras Solana, perspektyvoje jų tikslas yra patekti ir į Pietų Osetiją bei Abchaziją. Stebėtojų misija nagrinėtų kaip vykdomas Rusijos karių atsitraukimas iš Gruzijos, laikantis N.Sarkozy pasiūlyto šešių punktų plano. Komentuodamas šį ES sprendimą, Nuolatinis Rusijos atstovas prie ES Vladimiras Čižovas pareiškė: „pirmiausiai, ES valstybės išreiškė norą įtraukti savo karinius stebėtojus į ESBO misiją. Mes tai sveikiname. Antra, jos ruošiasi pasiųsti į Gruziją civilinę misiją jos atstatymui. (...) Jeigu ES laikysis subalansuotos pozicijos ir išreikš norą prisidėti prie ekonominio Pietų Osetijos ir Abchazijos atstatymo, mes tai tik sveikinsime. Žinoma, jeigu jie dar su abchazais ir osetinais dėl to susitars“.
Verta pažymėti, jog Rusija civilinę ES misiją Gruzijoje vertina pirmiausiai kaip humanitarinę, o ne kontroliuojančią N.Sarkozy plano vykdymą. Taip pat sunku pasakyti ar Rusija (formaliai Pietų Osetija ir Abchazija) sutiks įleisti ES stebėtojus į jos kontroliuojamas separatistines teritorijas. Taigi, akivaizdu, jog ES stebėtojų misija susidurs su rimtais sunkumai, o esminė problema – neaišku, kur (“buferinėje zonoje”, Pietų Osetijoje ar/ir Abchazijoje) ji veiks.
Galimų ES sankcijų Rusijai efektyvumas
Nors sankcijų Rusijai klausimas nebuvos įtrauktas į ES viršūnių susitikimo darbotvarkę, galimų poveikio priemonių Rusijai taikymo klausimas išlieka atviras. Sankcijų (įtakos svertų) Rusijos atžvilgiu galimus variantus (galima jų taikymą ES sieja su Rusijos įsipareigojimu išvesti karinius dalinius iš Gruzijos teritorijos tolesniu nevykdymu) ES šalių užsienio reikalų ministrai rugsėjo 5-6 d. svarstys Gymnicho susitikime.
Tad kyla klausimas, kokios ES poveikio priemonės Rusijos atžvilgiu gali būti svarstomos ir koks jų eventualus poveikis Rusijai. Kitaip tariant, ar ES turi svertų paveikti Rusijos vidaus ir užsienio politiką sau naudinga linkme? Analitinėje-informacinėje erdvėje jau pasirodė įvairių svarstymų apie galimas ES sankcijas Rusijai.
ES ir Rusijos derybų dėl naujojo strateginio susitarimo „įšaldymas“. Tikimybė, kad ES imsis taikyti šią poveikio priemonę yra iš ties nemaža. Derybų „įšaldymas“ iš esmės yra užprogramuotas ir ES viršūnių susitikimo sprendimuose. Tuo atveju, jei Rusija nevykdys N.Sarkozy šešių punktų paliaubų plano (t.y. negražins savo karinių dalinių į prieškonfliktinę padėtį), derybų atidėjimas gali virsti derybų „įšaldymu“. Ar tai gali paveikti Rusiją? Svarbiausi Rusijos interesai naujoje strateginės partnerystės sutartyje – dialogas dėl bevizio režimo, tiesioginio priėjimo prie energetinių išteklių vartotojų Europoje užsitikrinimas (siekis įgyti patraukliausios/vienintelės gamtinių išteklių tiekėjo statusą), ES šalių investicijos ir Rusijos integracija į pasaulinę rinką (tuo atveju, jeigu būtų įkurta ES ir Rusijos laisvos prekybos erdvė). Tiesioginės užsienio investicijos ir laisva prekybos erdvė su ES – būtinos Rusijos ūkio priklausomybės nuo gamtinių išteklių kainų mažinimo prielaidos. Vienas iš svarbiausių privalumų, kurį Rusijai atneštų laisvos prekybos su ES erdvė – pastebimas europietiškų investicijų gamybos sektoriuje augimas, atsirandantis dėl mažesnių įmonių šakų kūrimo kaštų (panaikinus administracines kliūtis) ir sienas kertančių (angl. cross-border) investicijų plėtros. Visgi, trumpuoju laikotarpiu tai nėra Rusijai gyvybiškai svarbūs uždaviniai. Kai kuriuos iš jų (pirmiausia – užsitikrinti priėjimą prie energetinių išteklių vartotojų Europoje) Rusija gali įgyvendinti ir be naujos strateginės partnerystės sutarties, o tiesiog veikdama per ES šalių „sostines“, t.y. per dvišalius santykius. Be to, tam, kad naujoji sutartis pakiltų į aukštesnį kokybinį lygmenį, joje įtvirtintas nuostatas reikėtų susieti su Rusijos naryste Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO). Tik Rusijai įstojus į PPO atsirastų galimybė tarp ES ir Rusijos kurti laisvos prekybos erdvę. Stringant Rusijos integracijai į šią tarptautinę organizaciją (Maskvos narystę blokuoja JAV, Gruzija), bendros ES ir Rusijos ekonominės erdvės projektas praktiškai netenka prasmės.
Rusijos narystės PPO blokavimas. Rusijos pirmas vicepremjeras Igoris Šuvalovas, reaguodamas į užuominas apie kliūtis Rusijai integruotis į PPO, pareiškė: „pasiūlėme vyriausybės prezidiumui, ir jis sutiko, jog reikia pradėti derybas su mūsų prekybos partneriais iš PPO dėl to, kad tie įsipareigojimai, kurie, kaip mes manome, riboja mūsų ekonomiką, negaliotų Rusijos atžvilgiu iki tol, kol ji netaps pilnateise PPO nare“. Tai reiškia, kad Rusija jau pati neskuba prisijungti prie PPO ir jai šis klausimas nėra itin reikšmingas. Pagaliau, nemažai Rusijos ekonomikos ekspertų (išskyrus liberalus) teigia, kad stojimas į PPO Rusijai yra nereikalingas ar net kenksmingas. Pavyzdžiui, konsultavimo kompanijos „Neokon“ prezidentas Michailo Chazinas teigia: „dabartiniu metu stojimas į PPO Rusijai yra labai nenaudingas; sitemiškai-strategiškai mes iš to gausime mažai, ir visi tai supranta. Stojimo į PPO kursas ligi šiol buvo labiau mūsų lojalumo šiuolaikinei Vakarų sistemai ir modeliui demonstracija“. Rusijos atstovų teigimu, šiandien Rusijos ekonomika vis dar yra nepakankamai konkurencinga bei diversifikuota ir todėl atskirose srityse reikalaujanti protekcionizmo (energetikos, bankininkystės, žemės ūkio ir kitose sferose), o tai nelabai dera su PPO taisyklėmis. Stojimas į PPO turėtų tik dar labiau liberalizuoti šalies vidaus rinką, o tai apsunkintų nacionalinio verslo – ypač strateginių ūkio šakų - veiklą. Be to, PPO taisyklės nereguliuoja prekybos energetiniais ištekliais, o tai reiškia, jog Rusijos narystės PPO blokavimas neturės jokio poveikio Rusijos gamtinių išteklių eksporto apimtims.
Ekonominės ES sankcijos Rusijos atžvilgiu: Rusijos kompanijų aktyvų „įšaldymas“, strateginių energetinių projektų stabdymas ir pan. ES gali svarstyti galimybę užšaldyti Rusijos oligarchų bei kompanijų sąskaitas Vakarų bankuose bei imtis bendrų ekonominių sankcijų Rusijos verslo atžvilgiu, tačiau reikia turėti galvoje, jog Rusija tikrai atsakys tuo pačiu (tarkime, imsis sankcijų šalyje veikiančių stambių Vakarų kompanijų atžvilgiu). Pakankamai efektyvia priemone „baudžiant“ Rusiją galėtų būti planuojamų infrastruktūros projektų, kad ir, tarkime, Šiaurės Europos dujotiekio, sustabdymas. Visgi tokio pobūdžio sprendimai – ne tiek ES, kiek atskirų Bendrijos šalių ar netgi privačių energetinių kompanijų, reikalas. Taigi ES dilema tokia: norėdama daryti spaudimą Rusijai, ES pirmiausiai turi tapti mažiau liberali savo verslo atžvilgiu, o tai yra praktiškai neįgyvendinama. Kitaip tariant, ES negali politizuoti ekonominių priemonių, Bendrija gali tik dar labiau liberalizuoti ES ir Rusijos tarpusavio ekonominius santykius, o ne juos riboti ir tai vienintelis jos turimas svertas. Kitaip tariant, ES tiesiog negali taikyti tokių pačių spaudimo priemonių kaip Rusija (tarkime, prekybos embargas ar užsienio kapitalo išstūmimas iš svarbiausių ekonomikos sektorių) užsienio kapitalo atžvilgiu. Pagaliau, net jeigu ir bus blokuoti, tarkime, koncerno „Gazprom“ aktyvai, tai tuomet greičiausiai bus sustabdytas (arba „sutriks dėl techninių kliūčių“) dujų tiekimas į tas šalis, kurios nuspręstų taip pasielgti.
Tikslinės ES sankcijos: Rusijos pareigūnų įvažiavimo į ES apribojimai ir pan. Atsižvelgiant į tai, jog Rusija Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narė (turinti veto teisę), o jos vaidmuo gali būti itin reikšmingas sprendžiant Irano ir Šiaurės Korėjos branduolinės programos problemas, sankcijų aukščiausiems Rusijos vadovams, atsakingiems už karą Gruzijoje, įvedimas būtų tiesus kelias į diplomatinių ryšių nutraukimą (arba ženklų jų apribojimą). ES-Rusijos santykiai pavirstų į ES-Baltarusijos santykių modelį, o tai esant dabartinei tarpusavio politinei ir ekonominei priklausomybei - sunkiai įsivaizduojama. Net Šaltojo karo metais, kuomet ant kortos dažnai stovėjo daug politiškai svarbesni klausimai negu Gruzijos teritorinis vientisumas, to nebuvo. Todėl būtų sunku to tikėtis ir dabar.
Apibendrinant galima teigti, jog ES sankcijų Rusijai potencialas yra ribotas. Viena vertus, tai lemia Rusijos atsparumas išorės poveikiui. Rusijoje įsitvirtinusį politinį režimą įprasta apibūdinti kaip politinę vertikalę, valstybinę korporaciją ar biurokratinio kapitalizmo sistemą. Esminiai tokios sanklodos bruožai: hermetiška ir išorinėms įtakoms atspari politinė sistema, politinio ir ekonominio elito „suaugimas“, politinių sprendimų priėmimas pagal „direktorių tarybos“ funkcionavimo principus bei biurokratinės korporacijos kontroliuojamos strateginės šalies ūkio šakos. Šių veiksnių sintezė lemia tai, jog bet kokie išorinių veikėjų (valstybių ar tarptautinių organizacijų) bandymai „pririšti“ Rusiją prie tam tikrų „žaidimo taisyklių“ ar padidinti jos politinę ir ekonominę priklausomybę tiesiog yra užprogramuoti nesėkmei. Antra vertus, kai kurių sankcijų taikymas gali sukelti vidinių jėgų atoveiksmį pačiose ES šalyse.
Koks bus Pietų Osetijos ir Abchazijos tolesnės raidos modelis?
Rugsėjo 1 d. ES viršūnių susitikimo išvadose akcentuojama, kad Rusija turi laikyti šešių punktų paliaubų plano. Tačiau kyla klausimas, ar vienas iš tų punktų jau nėra galutinai pažeistas. N.Sarkozy pasiūlytame plane yra numatyta nuostata dėl “Pietų Osetijos ir Abchazijos tarptautinio statuso aptarimo ir jų saugumo užtikrinimo”. Akivaizdu, jog Rusijai vienašališkai pripažinus šių darinių nepriklausomybę šis plano punktas neteko prasmės. Kita vertus, Rusijos bandymai “internacionalizuoti” Abchazijos ir Pietų Osetijos pripažinimą irgi yra nesėkmingi. Regis, šie du kvazi-valstybiniai dariniai papildys tarptautinių anomalijų sąrašą. Bent jau kol kas šių teritorijų statusas yra labai panašus į Turkijos kontroliuojamo Šiaurės Kipro raidos modelį. Ši Kipro respublikos dalis savo nepriklausomybę vienašališkai paskelbė 1983 metais. Prieš tai Turkija, argumentuodama tuo, jog siekia apginti vietinių turkų bendruomenę, įvedė į šią teritoriją savo karinius dalinius (aiški analogija su Rusijos pareiškiamais apie savo piliečių gynybą Pietų Osetijoje) Iki šiol Šiaurės Kiprą pripažino tik Turkija. Taip pat kaip ir Pietų Osetija bei Abchazija, kurias pripažino tik Rusija ir Nikaragvos Respublika. Turkija, remdamasi susitarimu su Šiaurės Kipro faktine vyriausybe, iki šiol šioje teritorijoje yra dislokavusi karines pajėgas. Apie nuolatinių karinių bazių įkūrimą Abchazijoje ir Pietų Osetijoje bei sutartis dėl šių dėl šių politinių darinių karinio saugumo užtikrinimo kalba ir Rusija. Vis dėlto, tarp Šiaurės Kipro ir Gruzijos separatistinių regionų yra vienas akivaizdus skirtumas - egzistuoja JTO rezoliucija, skelbianti, jog Šiaurės Kipras yra neteisėtas darinys. Taigi, pagal tarptautinę teisę Kipro teritorinio vientisumo niekas nekvestionuoja, išskyrus Turkiją. Akivaizdu, jog tokio pobūdžio rezoliucijos Pietų Osetijos ir Abchazijos atžvilgiu nebus, nes tokias iniciatyvas blokuos Rusija. Bet kokiu atveju, Pietų Osetija ir Abchazija iš esmės lygiai taip pat kaip ir Šiaurės Kipras liks kvazi-valstybiniais dariniais su vienos valstybės pripažinimu. Šią situaciją pakeisti galėtų nebent Pietų Osetijos inkorporavimas į Rusijos teritoriją (vadinamasis Šiaurės ir Pietų Osetijos susijungimas) ir Abchazijos priėmimas į sąjunginę Rusijos ir Baltarusijos valstybę.
