Prieš keletą dienų mano dėmesį patraukę du tarpusavy nesusiję pastebėjimai apie rašymą iki šiol neišeina iš galvos. Pirmasis – tai Dono DeLillo, puikaus moderniojo epo „Underworld“ („Požemio pasaulis“) autoriaus, citata.
Kalbėdamas apie tai, kaip vis dar spausdina rašomąja mašinėle, DeLillo sakosi negalįs „apsieiti be garso, kurį skleidžia mechaninės rašomosios mašinėlės klavišai. Tie lapą kalantys plaktukai. Man patinka matyti, kaip žodžiai, sakiniai įgauna formą. Tai estetikos dalykas: dirbdamas turiu jausti savo rašomų žodžių pavidalus tarytum skulptorius.“
Antrasis – tai vietiniame „Argos“ reklamuojamas „žaidimas“, skirtas „Nintendo DS“ pultui, į kurį sudėta 100 klasikos tomų. Diskas pristatomas taip: „100 klasikos tomų kolekcija jūsų „Nintendo DS“ pavers nešiojamąja biblioteka, kurioje rasite Charleso Dickenso, Jane Austin, Williamo Shakespeare’o ir daugybės kitų kultinių autorių kūrinius, kuriuos būtina perskaityti. Paėmę į rankas DS pultą tarsi knygą, verskite puslapius liesdami ekraną. 100 klasikos tomų kolekcijoje įdiegta daugybė paieškos būdų: tarkime, galima susirasti knygą pagal nuotaiką ar konkretų poreikį, pavyzdžiui, trumpai paskaityti.“ Šiuos klasikos kūrinius galima skaityti įsijungus garso takelį, kuriame įrašytas ir židinyje spragsinčių malkų efektas.
Man iškart pasirodė, kad tarp šių dviejų pastebėjimų yra kažkoks atotrūkis, tam tikras paradoksas, bet kur jis slypi, suvokiau ne iš karto. Žinoma, tai susiję su tuo, kad DeLillo, žymus šiuolaikinis amerikiečių romanistas, laikosi įsikibęs praeities technologijų, tuo tarpu dabartinė „Nintendo“ technologija savinasi senamadišką spausdintinio romano pasaulį. Bet svarbu ne tik tai.
Čia reikėtų kalbėti apie skirtingai suvokiamą rašymo ir skaitymo aktų fiziškumą. Nors gerai perkamo „Nintendo“ komplekto gamintojai Shakespeare’ą laiko „kultiniu autoriumi“, kurį „būtina perskaityti“, šitaip apibūdindami jie atskleidžia savo produkto šalutinį poveikį – visą kūrybą vertina tik kaip paprastą tekstą, turinį, kurį gali paskaitinėti ekrane pagal nuotaiką. DeLillo, gerai išmanantis rašymo ir turinio skirtumus, tokiai traktuotei nedviprasmiškai priešinasi. Rašymas jam yra tikras fizinis veiksmas; prasmė atrandama ir įgyja pavidalą atskiruose žodžiuose ir sakiniuose, o jų išorinės formos negalima atskirti nuo to, ką jie reiškia.
Šios Kalėdos, ko gero, žymi momentą, kai „Nintendo“ požiūris į rašymą ir skaitymą nugali DeLillo supratimą. Augant „Amazon Kindle“ ir „Sony Reader“ skaitytuvų su tūkstančiais įvairiausių, tarp jų ir klasikinių, tekstų pardavimams, gali būti, kad kada nors visos knygos bus prieinamos skaitmeniniu pavidalu. Šis augimas primena „iPod“ pavyzdį – tikėtina, kad knygas, ypač romanus, vieną dieną ištiks plokštelių ir kompaktinių diskų likimas. Šiuo metu „Google“ Amerikoje kovoja daugiamilijoninės vertės byloje dėl dešimties milijonų skaitmeninių knygų teisių – tam priešinasi Prancūzijos, Vokietijos ir kitų šalių vyriausybės – sėkmės atveju „Google“ kompanija, galima sakyti, įgytų skaitmeninio žodžio platinimo monopoliją. Todėl kyla keletas klausimų: ar skaityti iš ekrano yra tas pats kaip skaityti iš knygos? O einant dar toliau – ar rašyti skaitmeninei terpei yra tas pats kaip rašyti spausdintinei?
Atsakyti į šiuos klausimus, ko gero, nėra taip paprasta, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Kai beveik visi mūsų gyvenimo aspektai skaitmenizuoti, vis labiau stiprėja jausmas, kad gyvename per savo kompiuterius, kad jie yra tarsi mūsų pačių pratęsimas. Masačusetso technologijos instituto profesorė Sherry Turkle šį fenomeną tyrinėja jau beveik 30 metų. Savo pranašingoje knygoje „Life on the Screen: Identity in the Age of the Internet“ („Gyvenimas ekrane: identitetas interneto amžiuje“), parašytoje dar 1995 metais, ji teigia, kad mūsų ryšys su nešiojamaisiais kompiuteriais ir delniniais aparatais teikia mums froidišką slėpiningumo pojūtį. „Panašiai kaip sapnai ar pabaisos, kompiuteris yra paribyje, – rašo ji. – Tai protas, dar netapęs protu. Negyvas, tačiau interaktyvus. Negali mąstyti, bet yra susijęs su mintimis. Tai tik objektas, mechanizmas, tačiau jis funkcionuoja, sąveikauja ir, atrodo, tam tikra prasme supranta.“
Kiekvienas mūsų susidūrimas su skaitmeniniu pasauliu atspindi šį dažniausiai pasąmoninį ryšį. Erdvės, kurias mums atveria kompiuteriai, tampa tikra mūsų asmeninės erdvės dalimi – mes jas paverčiame savomis, jos žino mūsų paslaptis, jose gyvena mūsų prisiminimai, jos tampa artimiausiais mūsų draugais. Mes labai nusimintume jų netekę.
Visi šio pasaulio reiškiniai, anksčiau buvę už mūsų, išorėje, – draugai, parduotuvės, laikraščiai, o dabar ir knygos, – atsikelia į šitą erdvę taip, kad beveik visiškai tilptų mūsų personalizuotuose ekranuose – kaip mūsų pačių fragmentai, mūsų savivokos dalelės.
Nebūtina tikėti, kad kompiuteriai sugeba mąstyti, tačiau galima manyti, kad jie geba išklausyti. Gana seniai, dar septintajame dešimtmetyje, dirbtinio intelekto pionierius Josephas Weizenbaumas aprašė patirtis, susijusias su savo išradimu – Eliza, kompiuterio programa, sukurta vartotojo mintims atspindėti. Ši programa atpažindavo joje užrašytas frazes ir paversdavo jas klausimais tarsi koks geraširdis patarėjas. Į frazę „Darbas man neteikia džiaugsmo“ programa atsakydavo: „Papasakok daugiau apie savo darbą“ arba „Kodėl tu nejauti džiaugsmo?“ Weizenbaumas gerokai sutriko, kai paaiškėjo, jog net patys geriausi jo studentai troško kalbėtis ir dalytis savo paslaptimis su kompiuterio programa, netgi, pasak Weizenbaumo, gaudyte gaudė kiekvieną progą pabūti dviese su Eliza, nors ir puikiai suprato, kad šnekasi tiktai su kompiuteriu.
Anot Weizenbaumo, toks susižavėjimas kilo iš dalies dėl to, kad dialogas su ekranu nekėlė beveik jokios rizikos. Į pokalbį su kompiuteriu studentai galėjo įsitraukti nebijodami būti sugėdinti ar išduoti. Šita sąveika jiems suteikdavo bendravimo iliuziją be jokių žmogiškąjį bendravimą lydinčių dramų.
Bėgant laikui Weizenbaumas vis skeptiškiau pradėjo žiūrėti į technologijas, leidžiančias patirti pasaulį iš nedidelio atstumo ir pagal mūsų pageidavimus. Užaugęs nacių Vokietijos laikais, virtualiajame pasaulyje jis įžvelgė pavojus, kuriuos kelia sistemos, atskiriančios individą nuo įprasto ir atviro žmogiškojo bendravimo būtinybės ir sudarančios prielaidas aplinkiniam pasauliui tapti vien asmeninių norų ir troškimų pratęsimu.
Kaip tokių baimių išraišką galima interpretuoti ir daugybę liudijimų apie interneto veiklos pranašumus. Ne kartą esame girdėję, kad sparčiai artėja metas, kai kiekvienas iš mūsų galėsime būti savo paties laikraščio redaktoriumi ar savo televizijos programos direktoriumi; to pasiekti padės mūsų kompiuteriai, jie išklausys mūsų istorijas, nustatę, ką mėgstame ir ko nemėgstame, pateiks rekomendacijas; jie bus mūsų asmeniniai pirkėjai ir kultūros kritikai, įtvirtinantys mūsų skonį.
Tačiau vargu ar šios naujos solipsistinės galios neturės pasekmių. Kai kurios jų jau išryškėjo. Pasaulis, nuolat tau atspindintis tavo paties norus per kompiuterį, kuris atstoja draugą, neišvengiamai sustiprins tavo savasties jausmą ir nebūtinai teisingą įsitikinimą, kad tavo nuomonė yra svari ir autoritetinga. Nuomonė – tai didžiausia neišnaudota internetinės industrijos galimybė. Niekuo nerizikuojanti sąveika, kurią pastebėjo Weizenbaumas pačiose šios technologijos užuomazgose, įgauna subtilias formas.
Viena pastebimiausių ir įdomiausių individo sąveikos su virtualiu pasauliu savybių yra ta, kad tinklaraštyje, pokalbių svetainėje ar komentarų skyrelyje labai dažnai rašoma anonimiškai ar susikūrus nepermatomą alter ego. Tai atveria galimybių, kurių savo auditorijai teikė Weizenbaumo Eliza, tačiau iliuzija, kad bendrauji su kitais žmogiškais balsais, šiuo atveju dar didesnė. Tai geriausias iš visų pasaulių – kibernetinėje erdvėje gali kalbėti ką tik nori ir už tai niekada atsakyti nereikės. Visiškai jokios rizikos. Autorius, nesusiduriantis su redaktoriumi ar skaitytoju, visada gali jaustis tikru genijumi.
Technologijos progresą suvokiant kaip vienkrypčio eismo gatvę, visuotinai priimta manyti, kad visa informacija, visas „turinys“ galų gale persikels į vienokią ar kitokią skaitmeninę terpę – „Kindle“ ir „Nintendo“ yra naujausi šio progreso pasiekimai. Tačiau kokį poveikį šie procesai turės pačiam rašymui?
Pastaruoju metu iš tradicinės leidybos pasaulio girdisi protesto balsai prieš internetinės transformacijos „tironiją“. Keletas knygų šia tema įrodinėja, kad pagrindinė skaitmeninio pasaulio ypatybė, grasinanti mus užvaldyti, yra ta, jog esame, pasak Vašingtono universiteto lingvistikos profesorės Naomi Baron, „nuolatos prisijungę“, tai yra mes taip nuolat prilipę prie tinklaraščių, mobiliųjų telefonų, žinučių, socialinių tinklų, kad prarandame gebėjimą mąstyti „realiame“ pasaulyje. Be to, gebėjimą sudaryti rišlų sakinį, tai, į ką gilinosi DeLillo, internetiniame bendravime išstumia tingus ir neapgalvotas tauškimas „bile kaip“, kai tai, kas rašoma, neprivalo paklusti sintaksės ir argumentų logikai, kai nelieka laiko paaiškinti, ką turėjai galvoje. O knygos „Against the Machine: Being Human in the Age of the Electronic Mob“ („Prieš mašiną: žmogus elektroninės minios amžiuje“) autorius Lee Siegelis ginčą pratęsia paleisdamas smagią ir ilgą tiradą prieš įkalinantį internetą ir „blogofašizmo“ retoriką.
„Prieš interneto amžių, – pažymi jis, – ateidavo toks metas, kai išjungdavai televizorių ar muzikos grotuvą, padėdavai knygą ar žurnalą... Nustodavai dalyvauti kultūroje ir atsitraukdavai – arba įžengdavai į vienumą. Kalbėdavaisi telefonu. Išeidavai pasivaikščioti. Nužingsniuodavai išgerti į netoliese esantį barą. Mylėdavaisi... Rašydavai laišką.
Dabar vis dažniau eini prie kompiuterio ir interneto. Prisijungi prie socialinių tinklų svetainės, parašai šį bei tą savo tinklaraštyje, ką nors nusiperki, bandai užmegzti romantinę pažintį... Galbūt išsiunti elektroninį laišką, tačiau niekas juk neapsiriboja elektroniniu paštu. Vienas veiksmas internete veda prie kito...“
Galbūt Siegelis efekto dėlei ir perdeda, tačiau bet kuris iš mūsų, praleidžiantis didžiąją savo dienos dalį priešais ekraną darbe ar laisvalaikiu, bent jau tokio elgesio kontūrus atpažins. Kompiuteris kviečia nuolat juo naudotis – elektroninis paštas, lankomiausios svetainės, „Twitter“ žinutės, mėgstami „YouTube“ klipai – visa tai yra daugiau žiedinis, o ne linijinis procesas; jeigu sektumėte savo internete aplankytų vietų istoriją, spėju, atrastumėte ne naratyvą, o pasikartojimus. Nuolatinis plaukiojimas po tas pačias vietas gal kiek ir primena tyrinėjimą arba bent jo prielaidas, bet iš tikrųjų tos patirtys neišvengiamai panašios. Tai iš dalies susiję su kompiuterio kuriama nuolatinio naujumo iliuzija (nuolat apviliančia), iš dalies – su jame užkoduotu solipsizmu, antisocialumu, galinčiu paskatinti tą piktą dažniausiai anoniminių diskusijų ir komentarų toną, kurį neseniai „New Yorker“ žurnalistas Davidas Denby pavadino „dergimusi“.
Pastaruoju metu net ir naujausių technologijų entuziastai ėmė bodėtis šia monotonija. Lily Allen, „MySpace“ „atradimas“, jeigu galima taip pavadinti, visai neseniai metė internetinę veiklą, siekdama privatumo, ir pareiškė pasijutusi geriau. Verta prisiminti ir Stepheno Fryaus mintis iš jo tulžingos kritikos, skirtos tinklaraščiams: „Nežinau, kaip jūs, bet skaitydamas tinklaraštį bijau net žvilgterėti į apatinę ekrano pusę, kad atsitiktinai nepatekčiau į komentarų skyrelį. Iš visų dvokiančių, šliaužiojančių, landžių, neregėtų nematytų entomologinių padarų, gyvenančių interneto platybėse, tinklaraščių komentarai yra patys bjauriausi, bjauresnių nebūtų galima įsivaizduoti.“
Neretai atrodo, kad tas nuolatinis „dergimosi“ tonas gimsta ne iš nuoširdaus pykčio, bet dėl to, kad internete patiriamas ryšys su pasauliu pusiau realus: šauki ant kažko, kas negali tau atsakyti tuo pačiu, bendrauji nejausdamas, kad gali įžeisti kitą žmogų.
Prieš kurį laiką bandžiau surasti pirmojo „blogo“ kūrėją Jorną Bargerį, kuris ir nukalė šį terminą, susikūręs legendinius namus internete – „Robot Wisdom“ („Roboto išmintis“). Pradėtas kaip pokalbis su savimi, jo tinklaraštis greitai išsivystė į kasdienių nuorodų sąrašą įvairiausiems interneto dalykams, kuriuos pagaudavo Bargerio „visada veikiančios“ antenos. Kažkur perskaičiau, kad Bargeris, nepaisant savo novatoriško tinklaraščio, gyvena San Fransisko gatvėse. Kai galų gale jį suradau, jis sutiko pasikalbėti internetu, o ne asmeniškai (savaime suprantama) ir paneigė, kad gyvena be jokių patogumų. Mūsų „bendravimas“ buvo maždaug toks:
Aš: Gal prisimeni, kas paskatino „Robot Wisdom“ atsiradimą?
Bargeris: Ši frazė atėjo iš 1978-ųjų, ji rėmėsi mano psichologijos studijų metodologija. Pradėjau interneto dienoraštį kaip būdą ieškoti skaitytojų, kurie galėtų rasti ryšius tarp daugybės mano interesų...
Aš: Kaip manai, kiek pavyko pasiekti?
Bargeris: Šimtai žmonių dabar žino apie įvairiausius mano pomėgius, bet vis dar neaišku, ar jie mato, kaip tie pomėgiai susiję.
Aš: Ar tinklaraščiai pranašauja spausdinimo, laikraščių ir galiausiai knygų mirtį?
Bargeris: Norėtųsi tikėti, kad po dvidešimties metų važiuodami traukiniu į darbą keleiviai tebeskaitys laikraščius, tačiau dėl to, kad egzistuoja tinklaraščiai, straipsnių įvairovė bus kur kas platesnė ir gilesnė, bus įmanoma greičiau surasti, kas domina... daugelis žmonių vis tiek neskaito.
Aš: Ar manai, kad nuomonių, į kurias galėtume įsiklausyti, yra labai nedaug?
Bargeris: Man gaila kvailio, kuris apsiriboja keliomis.
Aš: Didžiąją dalį gyvenimo esi pragyvenęs virtualiuose pasauliuose, ar manai, kad jie teikia daug vilčių?
Bargeris: Šiuo metu jie yra tarsi pratybų aikštelė kovoje su kenkėjais, bet ilgainiui tai bus labai naudinga...
Man pasirodė, kad Bargerio nerimstantis dėmesys, noras, kad pasaulis suprastų jo sukurtas sąsajas tarp kintančių internetinių pomėgių, kai kuriais atžvilgiais yra simboliškas pačiai terpei. Kad ir kiek pranašumų turėtų tinklaraščio rašymas, jis beveik nekintamai įrodė esąs proga pasauliui suprasti mane, bet ne man suprasti pasaulį. Tarp įvairiausių pranašumų internetinė veikla turi ir neatskiriamą priedą. Vienas veiksmas visada veda prie kito.
DeLillo kaip ir Bargeris turi panašų paranojų spektrą ir pomėgį bendrauti su pasauliu. Daug pasako ir tai, kad DeLillo pasisekė surasti ryšius tarp visų daugialypių savo dėmesio gijų, bet ne per proporcingai didėjančias begalines tolimiausių interneto kampelių nuorodas, o sunkiu darbu, dedant vieną žodį prie kito ir stengiantis, kad kiekviena mintis būtų suprantama remiantis matomu pasauliu. DeLillo yra kuo puikiausias pavyzdys, tačiau juk visi rašytojai taip rašo. Sunku būtų pasakyti, ar 800 puslapių „Požemio pasaulis“ buvo parašytas kompiuteriu, su visais tam būdingais dėmesio atitraukimais ir aklavietėmis, tačiau spėju, kad ne.
Kol kas „Kindle“ ir kiti prietaisai tėra pavieniai, bet tikriausiai ne taip ilgai trukus kartu su tūkstančiais knygų jie bus sudėti su kitomis populiariomis programomis į vieną kompiuterį, kuris tarpininkaus mūsų gyvenimuose: kaip dar mažiau atskirtas tekstas, atitinkantis mūsų nuotaiką. „Technologijos, – teigia Sherry Turkle, – nėra tiktai įrankiai, jos yra atkuriantys objektai. Jie mus priverčia save ir savo pasaulį matyti kitaip.“ Ar kas nors, nuolat „kybantis“ internete, turės valios perskaityti ekrane didžiuosius socialinius romanus – tas paskutines „sąveikas“ su pasauliu? Ar kas nors sugebės pamatyti toliau už savęs, kad galėtų pats tokį parašyti?
Timas Adamsas
„The Observer“,Vertė Žydrūnas Drungilas
