Nei 2009 m. birželio rinkimuose nugalėjusi centro dešinė, nei centro kairė nesugebės dominuoti naujajame Europos Parlamente, savo studijoje teigia Londono Ekonomikos mokyklos profesorius Simonas Hixas.
Politinių jėgų pasiskirstymą 2009–2014 m. Parlamente analizuojantis akademikas prognozuoja, kad norėdamos suburti teisės aktams priimti būtinas daugumas didžiosios frakcijos bus priverstos dirbti kartu.
Siūlome susipažinti su pagrindinėmis S. Hikso Švedijos Europos studijų institutui parengtos studijos „Ko tikėtis iš 2009-2014 m. Europos Parlamento: didžiosios koalicijos sugrįžimas“ išvadomis.
Mažųjų frakcijų valanda
Mažųjų frakcijų turimų mandatų skaičius išaugo trijų didžiųjų frakcijų sąskaita, rašo prof. Hixas. Europos liaudies partijos (EPP) mandatų dalis lyginant su 2004-2009 m. sumažėjo nuo 36,7 iki 36 proc., Socialistų ir demokratų – nuo 27,6 iki 25 proc., Liberalų ir demokratų – nuo 12,7 iki 11,4 proc.
Žvelgiant į mažąsias frakcijas, politinio spektro kairėje Europos vieningieji kairieji/Šiaurės šalių žalieji (GUE/NGL) sumažėjo nuo 5,3 iki 4,8 proc., o Žalieji/Europos laisvasis aljansas išaugo nuo 5,5 iki 7,3 proc.
Naujajame Parlamente išaugo mažesnių dešiniųjų jėgų įtaka. Europos konservatoriams ir reformistams (ECR) atiteko 4,3 proc. vietų, tuo tarpu jų pirmtakė Sąjungos už tautų Europą (UEN) teturėjo 2,8 proc. Laisvės ir demokratijos frakcijai (EFD) priklauso 4,3 proc. mandatų, o jos pirmtakė Nepriklausomybės /demokratijos frakcija turėjo 2,8 proc.
„Kadangi rinkimai į Europos Parlamentą vyksta nacionalinių rinkimų ciklų viduryje, paprastai juose gerai sekasi mažoms opcijos partijoms“, – daro išvadą S. Hixas.
Didesnė ištikimybė frakcijos pozicijoms
Profesorius Hixas praėjusios kadencijos Europos Parlamente įžvelgė didesnį frakcijų politinį vieningumą nei JAV demokratų ar respublikonų gretose.
„2004-2009 m. daugėjo balsavimo nenukrypstant nuo frakcijos pozicijos atvejų ir mažėjo nacionaliniu pagrindu besiremiančių pasirinkimų – šiuo laikotarpiu pagrindinės EP frakcijos buvo vieningesnės už JAV Kongreso demokratus ar respublikonus“, – aiškina jis.
Pakitusi nacionalinių delegacijų įtaka
Kaip po rinkimų pasikeitė didžiųjų valstybių įtaka skirtingose frakcijose? Europos liaudies partijoje (EPP) Vokietijos CDU/CSU išlaikė didžiausią delegaciją, o italai, prancūzai ir lenkai sustiprino savo pozicijas. EPP posėdžiuose nebeskambės naują frakciją įkūrusių britų ir čekų euroskeptikų balsai.
Socialistų ir demokratų gretose savo pozicijas išlaikė vokiečių SPD, savo įtaką sustiprino italai, iš paskos jiems eina prancūzų ir britų delegacijos. Liberalų ir demokratų aljanse dominuos vokiečių ir britų europarlamentarai, antrinį vaidmenį vaidins italai, prancūzai ir Beniliukso šalių atstovai.
Politinės alternatyvos
Apibendrindamas profesorius Hixas pabrėžia, kad visos Europos Parlamente dirbančios partijos privalo pateikti aiškias politines alternatyvas, kurios 2014 m. rinkimuose piliečiams leistų rinktis atsižvelgus į 2009 m. rinkimus laimėjusių politikų ir frakcijų pasiekimus.
