Prancūzų ir belgų rašytojai Marguerite Yourcenar literatūros istorikai dar jai būnant gyvai uždėjo literatūros klasikės karūną ir įteikė aktyvios kovotojos už žmogaus teises skeptrą. Viena savičiausių XX a. prancūzų rašytojų, nepabijojusisi imtis tiems laikams novatoriškos homoseksualizmo temos, pirmoji moteris, išrinkta Prancūzų akademijos nare... Nuolat pabrėžiama išskirtinė jos kūrinių vertė ir visuomeninis jos gyvenimo angažuotumas. Sijonuotas J. P. Sartre’as – ne kitaip.
Bet ar iš tikrųjų M. Yourcenar galima pavadinti didžia literatūros novatore ir žmonijai nusipelniusia socialine aktyviste? Turbūt galima, tačiau su didžiulėmis išlygomis.
Marguerite Yourcenar išliko viena savičiausių praeito amžiaus rašytojų vien dėl to, kad... buvo ne savo epochos kūdikis. Ji nesidomėjo jokia modernistinės literatūros srove, nepriklausė jokiam sambūriui, neįkūrė jokios naujo stiliaus mokyklos, laikėsi atokiai nuo bet kokių literatūros manifestų ir apskritai nuo literatūrinės visuomenės. Ji rašė klasiką, elgėsi kaip klasikė ir piktesnių kritikų buvo praminta „geriausia XVII amžiaus rašytoja, rašančia šiandien“.
Atskiro aptarimo vertas ir jos socialinis „aktyvizmas“. Pirmasis didesnis jos prozos darbas – romanas „Alexis ou le Traité du vain combat“ („Aleksas, arba Svarstymai apie bergždžią kovą“, 1929) – laikomas gėjaus išpažintimi ir dažnai giriamas už šokiruojančią tematiką. Tačiau pati autorė prisipažįsta, kad pagrindinis veikėjas tapo homoseksualu visai netyčia, ji nerašė apie seksualines mažumas, neteikė tam jokios reikšmės, o gėjus jos kūrinyje atsirado tiesiog sekant graikų literatūra, šiuo atveju – Vergilijumi...
Iki karo jauna rašytoja daug keliavo ir rašė, išleido dar keletą romanų ir novelių rinkinių. XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje ji, tarsi jausdama artėjančio fašizmo grėsmę, išvyko į Ameriką ir apsigyveno nuošaliai nuo viso pasaulio. Sakau „tarsi“, nes M. Yourcenar buvo tokia tolima ją supančiai realybei, kad net nesuvokė, kas tas fašizmas ir kad jis apskritai egzistuoja, daugybėje prieš karą ir po karo parašytų jos esė apie fašizmą nerasite nė vieno žodžio. Vienintelė rašytojos reakcija į anapus okeano vykstantį karą buvo sakinys: „Aš apsiverkiau sužinojusi, kad užimtas Paryžius“.
Anapus kritikos lieka ir taip išliaupsintas M. Yourcenar „feminizmas“ (šį žodį rašau kabutėse, nes jo nei autorės kūryboje, nei visuomeninėje veikloje paprasčiausiai neįžvelgiu). Na, gyveno užsidariusi su savo vertėja Grace Frick – negi tai feminizmo apraiška? Susidaro net įspūdis, kad tas „feminizmas“ atsirado tiesiog iš didžiulio M. Yourcenar noro priklausyti rašytojų elitui, kurį tuomet sudarė daugiausia vyrai. Tą liudija ir gana pižoniški rašytojos užmojai. Nors dėl uždaro gyvenimo būdo tik labai nedaugelis galėjo pasigirti ją pažinojęs, tačiau pažinojusieji teigė, kad ji itin mėgusi prabangą, nors galėjusi apseiti ir be jos, apsistodavusi tik prabangiuose viešbučiuose, rengdavosi tik geriausių mados namų drabužiais.
Ta proga vertėtų prisiminti ir M. Yourcenar priėmimą į Prancūzų akademiją (1980). Nuo 1960 m. iki 1980 m. rašytoja jau buvo apdovanota turbūt visomis įmanomomis literatūrinėmis premijomis, trūko tik labiausiai prestižinio titulo ir karališkos akademiko (-ės) špagos. Po ilgų užkulisinių intrigų rašytoja savo pasiekė – pasirodė „nemirtingųjų“ ložėje su specialiai tai progai siūtu Yves Saint Laurento kostiumu ir lengvai pašiepė aplinkui susėdusius patinus: „Negalima sakyti, kad Prancūzijos, kurią taip paveikė moterų įtaka, karališkoji akademija išsiskirtų ypatinga neapykanta moterims. Ji tiesiog atitiko tuos papročius, kurie mielai užkeldavo moterį ant pjedestalo, tačiau neleisdavo pristumti jai kėdės“. Tokioje kėdėje (t.y. garbingame poste) ir slypi visas M. Yourcenar feminizmas.
Vis dėlto yra vienas bruožas, ryškiai išskiriantis šios rašytojos kūrybą iš jos amžininkų ir amžininkių. Tai filologinis fenomenas, kurį rusai įvardija žodžiu „словесность“, na, o lietuviškas atitikmuo turbūt būtų „žodingumas“ arba „turtinga kalba“. Todėl M. Yourcenar kūrybą reikia mėgti visų pirma ne už feministinius ar socialinius aspektus, o už žodžio meistrystę.
Pavyzdžiui, štai kaip ji aprašo, atrodo, paprastą smuklės lankytoją:
Nunešiotos rusvos kelnės vos siekė kulkšnis, bet išsišovę kauliukai, keltis, ilgos, pūslėtos, ir subraižytos pėdos, lankstūs ir jautrūs pirštai liudijo jo kojas priklausant tai sumanių kojų giminei, kurios pratusios prie bet kokio oro ir dirvos, užgrūdintos kietų akmenų; su tokiomis kojomis Viduržemio jūros gyventojas net apsirengęs išlaiko nevaržomą nuogo kūno laisvumą. Šios vikrios kojos taip skiriasi nuo įspraustų į batus nerangių ir sunkių šiauriečio galūnių... Nušutę žydri marškiniai gerai derėjo su vasaros dienos išblukintu dangum; iš po skylėto drabužio lyg aštrios uolos stirksojo pečiai ir mentės; galvą rėmino pailgos, kiek atsikišusios it amforos ausys; liesame bereikšmiame veide dar matėsi ankstesnio grožio pėdsakai, tarytum antikinės statulos duženos, iškeltos iš bevaisės žemės. („Žmogus, kuris mylėjo nereides“, p.53)
M. Yourcenar stilius išduoda beribį rašytojos atsidavimą antikos kultūrai. Jos tekstuose viešpatauja platoniškų dialogų atmosfera, kiekvienoje eilutėje, kad ir netiesiogiai, jaučiama elinizmo laikų nostalgija, perduodama per rašytojos pasąmonę. Žinoma, M. Yourcenar būtų galima apkaltinti antikinių rašytojų stiliaus mėgdžiojimu, tačiau šį stilių ji pasitelkė tik kaip išorinį apvalkalą, tuo tarpu vidinės tekstų kompozicijos ir stilizacijos su niekuo nesupainiosi – tai Yourcenar braižas.
Neoantikinės rašytojos stilizacijos tokios subtilios ir įvairios, kad neįgudusį skaitytoją gali įstumti į visišką neviltį. Skaityti Yourcenar traukinyje ar po sunkios darbo dienos – beprasmiškas užsiėmimas: tam reikia susikaupimo ir tam tikrų dvasios pastangų. kad pajustum tikrą skaitymo malonumą, Yourcenar tekstus pageidautina ragauti po truputį, ilgesingai pasvajojant, laikas nuo laiko sugrįžtant į teksto pradžią ir nusistebint, kad anksčiau perskaityta vieta staiga sušvito visai kitokiomis prasmėmis.
Kalbant kulinarine terminologija, populiariausias M. Yourcenar romanas „Adriano memuarai“ laikytinas sočiu, sultingu, antikinių laikų vyne išmirkytu kepsniu, o „Rytietiškos novelės“ – gurmanišku desertu, kuriame sumišę miros, cinamono, kalendros ir baziliko prieskoniai.
Daugelis novelių pasakoja apie tą patį – žmogiškasias aistras, meilę ir valdžią, apie varginančias, dažnai žiaurias ir dar dažniau beviltiškas žmogaus tapatybės paieškas. Balkanų plėšikas Markas vyriškai iškenčia žvėriškus kankinimus ir pergalingai nusišypso, vienuolis Terapontas trokšta fiziškai išnaikinti pagonių deives, bet šios pavista kregždėmis, popo našlė sijono sterblėje nešiojasi savo mylimojo plėšiko galvą, jaunas graikas Panajotis išprotėja po pasimatymo su nereidėmis, gyva užmūryta moteris ir mirusi nesiliauja maitinti savo kūdikio...
Kai kurie priekabesni skaitytojai šias noveles laiko pasakomis arba pasakų perdirbiniais, t.y. „koveriais“. Jie vaikiškai klysta. Mažvaikiškos, lėkštos ir banalios pasakos – holivudinių muilo operų specializacija. Tuo tarpu M. Yourcenar iš serbų baladžių, Kinijos daoistų sakmių, indų mitų ir antikos legendų sukalė tokius tvirtus „koverius“, kad juos ekranizuoti galėtų nebent „Kenterberio apsakymų“ autorius P. P. Pasolinis.
Intelektas pasakoms nė kiek nekenkia, nes tai visiškai nesusiję žmogaus fenomenai. Intelektas pasaką paverčia pasakojimu, kuris tampa nebeatpažįstamas. Pasaka lieka sau, o intelektualus pasakos „koveris“ pradeda gyventi atskirą gyvenimą. Ir puošti mūsiškį.
