Šiuo straipsniu jokiu būdu nenoriu parodyti, kad „geri" yra tik respublikonai, o „blogi" - tik demokratai. Abi partijos vienodai kaltos, kad Amerika atsidūrė ant bedugnės krašto. Tačiau apie demokratus šiandien rašau todėl, kad jie šalyje sugriovė kapitalistinius santykius ir čia sukūrė socializmą! Likimo ironija: bėgome nuo socializmo, o atsidūrėme... irgi socializme. Kur jis veda, gerai iliustruoja Sovietų Sąjungos pavyzdys. Nejaugi ir amerikiečių laukia toks pat likimas? Įvykių raida rodo, kad - TAIP. Ir geriausias to pavyzdys - JAV miestas Detroitas.Kas yra „nesveikas kapitalizmas"?
Prieš 4-5 dešimtmečius Amerika išties buvo AMERIKA, nors demokratai jau tuomet pradėjo regzti įvairius socialistinius projektus, žlugdančius tuos principus, kuriais Amerika buvo stipri. Nepaisant to, tuomet šalyje klestėjo sveiki kapitalistiniai santykiai, kurių įtakoje ekonomika augo kaip ant mielių ir Amerika buvo „rojaus" šalis.
Šiandien rojaus čia nebėra. Šalyje - didelis nedarbas, ekonomika merdi, didėja skurde gyvenančių žmonių skaičius. Nacionalinis skurdo centras (National Poverty Center) pranešime „Extreme Poverty in the United States, 1996 to 2011" („Nepaprastas skurdas JAV, nuo 1996 iki 2011") paskelbė, kad dabar JAV visiškame skurde yra apie 1,46 mln. šeimų, kuriose gyvena apie 2,8 mln. vaikų. Skurdo riba yra laikoma $2 ir mažiau pajamų per dieną vienam šeimos nariui.
Kas atsitiko, kad Amerikos kaip „pasaulio rojaus" įvaizdis baigia išnykti? Šiam procesui turėjo įtakos daug dalykų, tačiau bene didžiausi kaltininkai, mano manymu, - visuose sluoksniuose išsikerojusi korupcija ir socialistinių idėjų pergalė prieš sveikus kapitalistinius santykius. „Sveikais santykiais" aš vadinu valstybės mažai kontroliuojamą, nevaržomą verslo vystymą, sveiką konkurenciją, vienodą įstatymų taikymą tiek pramoniniams gigantams, tiek mažoms verslo „žuvelėms", valstybės nesikišimą į rinkos pagrindu pagrįstą ekonomiką ir t.t. Šiandien to nebėra. Tokie pavyzdžiai, kaip valstybės subsidijos (bailouts) žlugusiems bankams ar atvira valstybės kova prieš natūralią mediciną, kalba patys už save. Tai - „nesveikas kapitalizmas".
„Karas prieš skurdą"
Šiandien plačiau apsistosiu ties socializmo idėjomis, kurias šalyje iki kraštutinumo išpuoselėjo demokratai. Pradžioje tos idėjos buvo gana „neskausmingos" ar net reikalingos. Deja, vėliau jos išaugo iki šalį griaunamo masto. Tai gerai iliustruoja socialinės pašalpos. Savaime aišku: jeigu žmogui suteikei lengvatas, nebegali jų atimti, nes būsi blogas. O jokia partija nenori būti bloga. Kitaip jos narių niekas nerinks į aukštus postus. Todėl politikai ir toliau dalija dovanas, nors šaliai tai brangiai kainuoja.
Pirmas netinkamas demokratų žingsnis buvo „karo prieš skurdą" (War on Poverty) paskelbimas.
Šią idėją 1964 m. išreiškė prezidentas demokratas Lyndon Johnson. Šis „karas", kaip ir visi didieji amerikiečių karai, nei šaliai, nei jos gyventojams nieko gero nedavė. Atvirkščiai, jis visiškai ekonomiškai ir morališkai sužlugdė daugumą neturtingųjų, kurių didžiausią procentą sudarė juodaodžiai.
Pradžioje priemonės skurdui sumažinti davė apčiuopiamų rezultatų. Pradėjus jas įgyvendinti, skurdžiai gyvenusių žmonių šalyje sumažėjo nuo 17,3 proc. iki 11,1 proc. (1973 m.). Tačiau visiškai šis karas laimėtas nebuvo. Skurdo mažėjimas stabilizavosi ir daugiau nekrito, svyruodamas maždaug nuo 11 iki 15 proc.
Respublikonai L. Johnsoną kaltino dėl to, kad jis pasiskubino įvesti valstybinių pašalpų (welfare) sistemą. Jų teigimu, skurde gyvenusių žmonių skaičius, pasiekęs maksimumą 1959 m. (22,4 proc.), savaime mažėjo dėl šalies ekonominio lygio kilimo ir prieš pradedant ją taikyti buvo nukritęs iki 17,3 proc.
Blogiausia, kad žmonėms nuo „valstybinės paramos" gyvenimas nepalengvėjo. Kaip matysite vėliau - jiems tapo dar blogiau. Tačiau nuo to momento demokratų „socialinio teisingumo" koncepcija tapo pagrindiniu jų priešrinkiminių kampanijų motto. Sakysite, kas čia blogo? Pašalpas vargšams mokėti reikia! Gal ir taip. Bet persistengimas gali sužlugdyti net ir turtingiausią pasaulio valstybę. O svarbiausia - viskas, kas gaunama lengvai, gadina žmones.
„Socialinis teisingumas" sugriovė juodaodžių bendruomenes
Daug apie „socialinį teisingumą" rašo investicinės finansinės grupės „Porter Stansberry's Investment Advisory" įkūrėjas Porter Stansberry. Jo nuomone, šios programos iki pamatų suardė miestuose įsikūrusias juodaodžių bendruomenes, kurios tapo našta tiek valstybei, tiek visuomenei. „Jeigu šios programos buvo skirtos juodosios bendruomenės sunaikinimui, demokratai per paskutinius 50 metų tai atliko nepriekaištingai", - sako P. Stansberry. Ir tai atsitiko dėl to, kad jau kelios šių bendruomenių žmonių kartos visiškai priklauso nuo valstybinių dotacijų. Dėl to beveik išnyko jų natūralus instinktas ieškotis pragyvenimo šaltinio, t.y. darbo. Stansberry nuomone, amerikiečiai neįsivaizduoja, kokios pavojingos visuomenei tapo šios bendruomenės ir kokią kainą dėl to šalies žmonės moka: didžiausias nusikaltimų skaičius yra įvykdomas būtent skurdžiai gyvenančių ir valstybės išlaikomų juodaodžių. Pavyzdžiui, beveik pusė ($539 mln. iš $1,1 mlrd.) 2009 m. Niujorko kalėjimams skirto biudžeto buvo išleista įkalinti nusikaltėliams iš 24 blogiausių miesto apylinkių (iš viso Niujorke yra apie 200 apylinkių), kuriose daugiausia gyvena neturtingi juodaodžiai. Šiose apylinkėse gyvena tik 16 proc. Niujorko gyventojų, tačiau jų „aptarnavimui", kaip buvo minėta, teko išleisti pusę šiems tikslams skirtų pinigų. Panašią statistiką P. Stansberry pateikia Houston (TX), Filadelfijos (PA) miestuose ir kitur. Tragiška, kad nusikaltimus daugiausia vykdo valstybės išlaikomi „vargšai" - žmonės iš bendruomenių, kurios atspindi visišką Vakarų pasaulio civilizacijos žlugimą. Kaip rašo autorius, šiose bendruomenėse išnyko šeimos supratimas, jose visiškai sugriauta mokyklų sistema. Tai - puiki dirva nusikaltėliams. Nežiūrint to, valstybė nesprendžia problemos iš esmės, bet iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaiko šias bendruomenes. Dabar jau sunku ką pakeisti - sykį jiems davei lengvatas, dabar nebeatimsi. Štai taip!
Tačiau nusikaltėliai, pasirodo, turi dar ir balsavimo teisę. Ir balsuoja jie, aišku, už savo geradėjus demokratus. Ir ne tik nusikaltėliai - visa išlaikomųjų armija balsuoja tik už socializmą. Jie renka „savus", dažniausiai juodaodžius demokratus, dideles socialines lengvatas žadančius miestų merus, apylinkių ir rajonų lyderius, Kongreso narius ir patį šalies prezidentą. Demokratams tai palanku. O šaliai? Apie tai jie mažai galvoja.
Kaip Detroito meras mieste kūrė socializmą ir kuo tai baigėsi
Ši problema nėra vien tik juodaodžių. Miesto bendruomenės žlugimas, kai nėra darbo ir pinigų pragyvenimui, vienodai atsiliepia tiek juodiesiems, tiek baltiesiems ar geltoniesiems. Geriausias pavyzdys - kažkada klestėjęs, bet netinkamų ekonominių-politinių idėjų sugriautas automobilių pramonės centras Detroitas (MI). Stansberry teigia, kad 2009 m. visą mokyklos kursą čia baigė tik 27 proc. juodųjų berniukų. Tačiau baltieji berniukai jas užbaigė tik 19 proc. „Kai bendruomenės savo vaikų nesugeba išmokyti skaitymo, rašymo, matematikos, istorijos ir ekonomikos pagrindų - ko iš jų galima tikėtis ateityje? Kokios visuomenės mes galime tikėtis, kai kelios gyventojų kartos yra visiškai ignoruotos?" - klausia Stansberry.
Detroito žlugimas prasidėjo 1961 m., kai respublikoną miesto merą Louis C. Miriani pakeitė demokratas Jerome Cavanagh, kuris prieš rinkimus pažadėjo juodaodžiams suteikti daug civilinių teisių. Įdomu pastebėti, kad nuo tada Detroito merais buvo renkami vien tik demokratai. Taigi, užėmęs mero postą J. Cavanagh ėmėsi žadėtų reformų. Prezidento L. Johnson palaiminimu, J. Cavanagh Detroite ėmė kurti naują urbanizacijos modelį, pavadintą „Model City". Šis „miesto modelis" apėmė 9 kvadratinių mylių miesto plotą su 134000 gyventojų, iš kurių dauguma buvo neturtingi juodaodžiai.
„Projektui" buvo išleista daugiau kaip $400 mln., kurie šiandien prilygtų keliolikai milijardų. Žmonėms buvo sakoma, ką ir kur dirbti, ką statyti, kokius verslus vystyti, o kokius - likviduoti. Už tai žmonės buvo veltui mokomi, turėjo nemokamą sveikatos apsaugą, apmokymo kursus ir net gaudavo pinigus už „paklusnumą".
Iš kur meras šiam projektui ėmė lėšų? Pasirodo, jis „pramušė", kad valstija pakeltų gyventojams mokesčius, o iš gauto pelno gubernatorius skirtų lėšų jo projektui. Dėl to Detroite buvo pakelti ir miesto pravažiavimo mokesčiai. Niekas nekainavo tik „modelio" gyventojams - šis modelis buvo kuriamas socialistiniais principais, kai už jiems daromas paslaugas moka kiti. Kitaip tariant, J. Cavanagh mieste įkūrė socialistinę santvarką, panašią į tą, kurioje mums teko gyventi „prie sovietų".
Didžiausios JAV riaušės nuo pilietinio karo laikų
Kaip ir galima spėti, iš tokio eksperimento nieko gero neišėjo. Žmonėms ėmė nepatikti valdžios nurodymai ir darbai, kurie jiems nebuvo mieli. Likusieji Detroito žmonės buvo nepatenkinti tuo, kas vyksta mieste. Jie pradėjo kraustytis kitur. Per 5 metus buvo sugriauta natūrali miesto „gyvoji" struktūra, o policijos veiksmai šiame „miesto modelyje" 1967 metų liepos 23 d. iššaukė vienas didžiausių juodųjų riaušes JAV istorijoje, kurių metu žuvo 43 žmonės, 467 buvo sužeisti, 7200 areštuoti ir apgadinta apie 2000 pastatų. Kaip tai įvyko? Tarp Detroito juodųjų buvo populiarūs naktiniai barai, kuriuose buvo žaidžiami azartiniai žaidimai ir klestėjo prostitucija. Tai buvo Detroito juodųjų kultūros dalis, žinoma ne tik miesto gyventojams, bet ir valdžiai. Tačiau to nebuvo galima leisti „miesto modelyje". Naktį, kai viename iš tokių klubų pačiame „modelio" centre buvo švenčiamas dviejų Vietnamo karo veteranų sugrįžimas, policija reido metu areštavo visus klube esančius žmones, įskaitant ir karo veteranus, - iš viso 82 žmones. Tai iššaukė spontanišką nepasitenkinimą kvartalo žmonių, kurie savo įtūžį išreiškė daužydami parduotuvių bei dirbtuvių langus ir jas plėšdami. Rytą riaušės išplito ir į kitus miesto kvartalus, jos tęsėsi 5 dienas. Policija buvo bejėgė suvaldyti įsisiautėjusią minią, kol valstijos gubernatorius - dabartinio JAV kandidato į prezidentus Mitt Romney tėvas George Romney neatsiuntė Nacionalinės gvardijos pajėgų, o prezidentas - reguliariosios armijos būrių.
Detroitas šiandien
Prieš „eksperimentą" Detroite gyveno 1,67 mln. žmonių. Šiandien jų gyvena 57 proc. mažiau. Po riaušių iš miesto išsikraustė 140000 viduriniosios ir aukštesniosios klasės gyventojų, daugiausia baltųjų. Miestas ėmė merdėti, tapo pačiu „juodžiausiu" Amerikoje. Šiuo metu Detroitas nyksta ir toliau. 2000-2010 m. gyventojų jame sumažėjo ketvirtadaliu - nuo 951000 iki 714000. Paskaičiuota, kad iš miesto per šį dešimtmetį kas 22 minutes išvykdavo vienas žmogus. Miestas tapo tuščias, jis dažnai vadinamas šmėklų miestu. Daug ką pasako faktas, kad prieš kelis metus internete buvo patalpintas skelbimas, jog Detroite parduodamas namas už... $1 (vieną dolerį). Įdomu, ar kas nors jį nupirko?
2010 m. JAV Cenzo biuro duomenimis, Detroite juodieji sudarė 82,7 proc. gyventojų. Žemiau skurdo ribos mieste gyvena 34,5 proc. gyventojų - daugiau nei vienas iš trijų ir daug daugiau, nei prieš prezidentui L. Johnson paskelbiant karą prieš skurdą. Dar blogiau su vaikais ir paaugliais. „Huffington Post" pranešimu, žemiau skurdo ribos Detroite gyvena 51 proc. septyniolikmečių ir už juos jaunesnių paauglių.
Nusikalstamumas mieste - neišpasakytas. Juodaodė miesto rašytoja Pamela Hilliard Owens straipsnyje „Detroit a frightening barometer for black America" pateikia niūrų miesto gyvenimo vaizdą. Per paskutines dvi vasario savaites Detroite buvo nušauta 12 metų mergaitė, 9 mėnesių kūdikis, 14 metų paauglys nušovė savo motiną, kuri jam pasirodė „per griežta", neleidusi lėbauti su draugais ir į namus parsivesti „draugių". Be to, sunkiai buvo sužeistas 6 metų berniukas, kurį rusišku kalašnikovu peršovė vienas iš dviejų penkiolikmečių, bandžiusių nuvaryti automobilį. Savižudybės mieste, palyginti su tuo pačiu laiku prieš metus, padidėjo 25 proc. „Welcome to Detroit", kuris tam tikru aspektu atspindi bendrąją Amerikos krizę.
Demokratų sugalvotas eksperimentas Detroite baigėsi akivaizdžiai tragiškai. Blogiausia, kad iš miesto eksperimento nebuvo pasimokyta - socializmo principai šalyje ir toliau klesti, o nevaldoma korupcija ir karo būgnų mušimas didėja ne dienomis, bet valandomis. Tiesiog įdomu, kuo visa tai baigsis? Ar gali šalį išgelbėti Ron Paul, kuris vienintelis nori gero Amerikai? Nežinau. Gerų norų gali neužtekti, nes šalis per giliai jau įtraukta į liūną. Kaip sakoma, pagyvensim, pamatysim. Jeigu bus lemta.
A. Radžiūnas
