Nesupratimas priklauso mažų mažiausiai nuo dviejų dalykų: reiškinio prigimties ir mėginančio ką nors suprasti pajėgumo. Pasilaikau galimybę būti nesupratingu, bet nesusilaikysiu nuo samprotavimų apie tai, ko nesuprantu.
Prisipažinsiu, didžiausios dešine save vadinančios partijos Tėvynės Sąjungos pasivertimas krikščionimis demokratais buvo didelis netikėtumas. Ne dėl to, kad jis buvo susijęs su partija, kuri ilgokai vegetavo už parlamento ribų. Tėvynės Sąjungos konstruktoriai šį politinį pratimą kartojo jau ne vieną kartą, tačiau tik pastarasis bent paviršiuje pasirodė lemtingas. Jei tikėti žodžiais (o krikščioniui ir net demokratui privalu tikėti, kad visų pirma buvo jis), šviežių jungtuvių metu be patoso ir viešų ginčų buvo pakeista šios partijos tapatybė. Ankstesnės jungtuvės su politikos patvoriuose pasimetusiais dariniais tokių permainų nesukėlė. Užteko sąrašinių vietų dalybų ir vieno kito žodžio oficialioje retorikoje. Taip formavosi keistokas polinkis, nuolat prie 1 dėti 1 ir gauti 1. Kitaip būtume matę, kaip metaforinis partijos pavadinimas keičia savo priedą. O galėjo būti ir Tėvynės Sąjunga-Lietuvos politiniai kaliniai, ir Tėvynės Sąjunga- Lietuvos socialdemokratai (vien R.Dagys ko vertas?), ir Tėvynės Sąjunga- Lietuvos tautininkai (tai būtų visai nenustebinę). Tačiau Lietuvos konservatoriai virto būtent krikščionimis demokratais.
Nesupratimui yra pagrindo. Partinių jungtuvių biurokratija nebuvo pasitikta ir palydėta bent kiek rimtesnių programinių-ideologinių ginčų. Krikščioniškajai demokratijai negana žinių ekonomikos lozungų ir lipimo iš duobės vaizdinių. Krikdemai Lietuvoje kadaise turėjo gilias ir stiprias tradicijas, socialiai jautrias programines nuostatas, o, svarbiausia, tokius solidžius politikus kaip Mykolas Krupavičius. Gal ilgai save vadinusi tradicine partija Tėvynės Sąjunga tuom ryžtasi tapti dar labiau tradicine? Jei taip nutiktų, reikėtų tik pasidžiaugti. Tačiau yra pavojaus įtarimas, kad viskas pasuks tuo keliu, kuriuo nuriedėjo beveidis būrys, susispietęs apie Kazimierą Prunskienę ir pasivadinęs valstiečiais - liaudininkais. Šiandien galima sakyti, kad taip darsyk buvo pažeminta lietuvių partinės demokratijos tradicija.
Tai, kad partijos ir jų ideologinės kryptys pasikeičia, nėra kokia ypatinga tragedija. Kadaise ekskomunistai virto socialdemokratais ir pavertė tariamai kairiąją Lietuvos partiją didžiojo kapitalo tarnaite. Liūdnai stebina tik tai, kad konservatoriams virstant krikdemais nebuvo jokių viešų abejonių. Tai gali rodyti tik kelis dalykus: arba iki šiolei nebuvo nuoširdžių konservatorių, arba absoliučiai šios partijos daugumai yra vis vien, kokie vardai ir idėjos inkrustuoja partijos mundurą. Tikriausiai, kaip visoje posovietinėje valstybėje, taip ir šioje antisovietinėje partijoje viską sustrateguoja grupelė kokių nors „valstybininkų“. Šia prasme pretenzija būti tradicine tikrai yra pagrįsta. Tik tradicijos atsiradimą reikia skaičiuoti nuo 1990-jų. Jokie bandymai pasinaudoti Pirmosios Respublikos partijų iškabomis negali pakeisti šios aplinkybės.
Sovietmetyje, brežnevinio sąstingio laikais buvo populiarus anekdotas apie Lenino, Stalino ir Brežnevo elgesį traukiniui, kuriame važiuoja literatūriniai herojai, atbildėjus į vietą, kur pasibaigia geležinkelis. Neminėsiu, ką nusprendė pirmieji du, bet Brežnevas įsakė užsitraukti vagonų užuolaidėles ir daužyti plaktuku į bėgius, kad atrodytų, jog važiuojama... Šiandien grįžta šie juokai į atmintį, nerimastingai piršdami mintį, kad politinės vaizduotės ir valios stygiaus neužpildys jokie pavadinimų keitimai.
