Labai dažnai tenka išgirsti, kad mūsų valdininkai yra atitrūkę nuo tikrovės, verslui trūksta lankstumo, drąsos ir išminties. Kodėl taip yra? Atsakymo toli ieškoti nereikia. Pažiūrėkime, ar mūsų mokyklose mokiniai yra ruošiami gyvenimui, konkurencijai. Akivaizdu, kad ne. Moksleiviai yra priversti mokytis nereikšmingas formules, faktus, prigrūsti smegenis niekam nereikalingomis smulkmenomis. Tad nereikia stebėtis, kad po to išaugę ir pradėję dirbti jie nėra iniciatyvūs ar ambicingi, bijo rizikuoti ir yra neišradingi. Jei mes norime kurti geresnį gyvenimą Lietuvoje, turime pradėti reformas vykdyti nuo švietimo.
Visų pirma, neseniai vykusios diskusijos dėl šalies biudžeto ir antikrizinio plano parodė, kad mūsų visuomenė, ypatingai jaunimas, yra labai menkai išprususi ekonominiu atžvilgiu. Daugelis jaunų žmonių, lankę ar besimokantys mokykloje jau nepriklausomoje Lietuvoje, apskritai nesuvokia kas darosi valstybėj, ką jau kalbėti krizės priežastis ir antikrizinį planą. Kodėl taip yra? Labai mažas mokyklų skaičius apskritai turi tokį mokomąjį dalyką kaip „ekonomika“, o jei ir turi, tai jo kursas būna atitolęs nuo realybės. Užuot nagrinėję kaip veikia šalies ekonomika realybėje, asmeninių finansų tvarkymą, kodėl susidaro krizės, dažniausia yra skaitomas vadovėlis su begale sąvokų ir grafikais, o pavyzdžiai yra tokie elementarūs, kad galbūt tiktų XIX amžiuje. Daugelyje mokyklų į ekonomikos pamokas žiūrima kaip į antrarūšį dalyką, kada mokiniai gali tobulinti popierinių lėktuvėlių lankstymo įgūdžius, arba tokio mokomojo dalyko išvis nėra.
Kas iš to išeina? Moksleivis įžengęs į suaugusiųjų gyvenimą jame visiškai nesiorientuoja, o tada jau tampa labai lengva tokiu žmogumi manipuliuoti. Žmogui, kuris nesuvokia elementariųjų ekonomikos dėsnių ir jų veikimo, lengvai galima įkišti paskolą, sukurti iliuziją, kad šalies ūkis sparčiai kyla, nors tas augimas teparemtas vidaus vartojimu, o ne inovacijom, technologijom ar kokybiškų prekių eksportu. Šiandien, kai šalis atsidūrė ekonominėje krizėje, diskusijose dėl ekonomikos gelbėjimo nesigilinama per daug į vieno ar kito varianto pasekmes ir optimalaus varianto paieškas ir apsiribojama vien tiktai „purvo mėtymųsi“: tas yra žudikas,smauglys ir viską sužlugdys, oi ne, mielieji, čia kitas buvo žioplys ir nieko nedarė. Bet kodėl mūsų mokyklos negalėtų per ekonomikos pamokas išsinagrinėti, kad ir tą patį antikrizinį planą, akcijų rinkas, bankų pranešimus? Juk tada galima būtų nušauti du zuikius vienu šūviu. Moksleiviai geriau suprastų vadovėlyje išmoktas sąvokas bei gilintųsi kaip veikia ekonomika, kas daro įtaką vieniems ar kitiems procesams. Iš tokių piliečių jau galima tikėtis, kad neapsigaus populistinėmis skanduotėmis per rinkimus, ieškos objektyvios ir išsamios informacijos apie įvykius šalyje, formuos savo nuomonę ir labiau domėsis viešuoju gyvenimu.
Tačiau ne vien ekonomikos mokyme mūsų švietimo sistema yra atitrūkusi nuo realybės. Neseniai vykusios riaušės prie Seimo daugeliui sukėlė nemažai minčių. Daugelis linkę riaušininkus vadinti „buduliais“, kurie eina vien tiktai muštis, o ne protestuoti. Jie esą nesuvokia, kas darosi šalyje, nesupranta, kad destrukcija nieko neįmanoma pasiekti. Bet panagrinėkime, kaip mūsų mokyklose yra diegiamos vertybės ir pilietiškumas.
Štai pažvelkime į oficialią, Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintą 10 klasės programą. Pagal ją kiekvienoje mokykloje turi būti mokomas dalykas „Pilietinės visuomenės pagrindai“, kurį dažniausiai dėsto istorijos mokytojai. Iš pirmo žvilgsnio viskas gražu: vyksta atskira pamoka, kurioje mokiniams turi būti diegiamas pilietiškumas, vertybės, aiškinama kaip veikia demokratija. Blogiausiu atveju tą stengiamasi padaryti per istorijos pamoką sujungus du kursus į vieną.
Tačiau realybė yra visai kitokia. Dažniausiai pilietiniam ugdymui skirtą laiką mokytojai tiesiog priskiria prie istorijos kurso. Jie tai daro ne todėl, kad nesupranta pilietiškumo svarbos ar nejaučia pareigos ugdyti tikrą Lietuvos pilietį. Taip yra daroma, kad būtų spėta išeiti visą istorijos programą, kuri yra sudėliota iš begalės datų ir faktelių ir yra per plati. Istorija yra nagrinėjama tam, kad būtų pasimokyta iš jos klaidų, kurios nebūtų kartojamos ateityje. Bet mokyklose yra pateikiami vien tik nereikalingi ir nereikšmingi faktai bei datos, tačiau neužsiimama jokia analize ar istorinių įvykių vertinimu. Vargu ar „sausas chronologinių lentelių ir konspektų kalimas“ padės mums pasimokyti iš istorijos klaidų. Tad, kodėl moksleiviai turi mokytis tokias temas kaip Asirų imperija, Persijos Imperija, Hetitų imperija, kurios yra labai mažai susijusios su Lietuva ir įdėjo nedidelį indėlį į civilizacijos raidą palyginus su Roma, Senovės Graikija? Ar negalima sujungti kai kuris temas ar jų išvis atsisakyti? Kas mums yra svarbiau: ar moksleivis turi žinot kuriame amžiuje valdė Persų valdovas Darijus I( net ir tie, kurie turėjo mokykloje iš Istorijos 10 vargu ar atsakytų) , ar išsamiai išanalizuoti Antano Smetonos diktatūrinį valdymą, jo teigiamus ir neigiamus bruožus, įtaką pilietinei visuomenei, Gruodžio perversmo ir demokratinio režimo žlugimo priežastis,klaidas kurios buvo padarytos? Pagal dabartinę programą svarbiau yra žinoti krūva gyvenime retai kada praverčiančių faktų, nei analizuoti įvykius ir daryti išvadas.
Pakeisti programą, kad vienas ar kitas mokomas dalykas labiau atitiktų šiandieninę situaciją ir praverstų gyvenime nėra sunku,bet to neužtenka. Norint pakeisti moksleivių požiūrį į valstybę, išugdyti juos pilietiškais ir dorais žmonėmis reikia pastovaus dialogo tarp mokinių, mokytojų ir ,be abejo, tėvų, nes nemažai vertybių perimama yra iš šeimos. Turi būti pastoviai kalbama apie visuomenėje esančias bėdas, diegiama tolerancija, pagarba kitam ir kitokiam nei esi. Tačiau tenka apgailestauti, kad kol kas nei viena vyriausybė per visą nepriklausomybės laikotarpį nesiėmė spręsti viduriniojo mokslo problemų iš esmės. O kai tauta daužo Seimo langus, į viską žvelgiama paviršutiniškai: kažkas sukurstė, papirkta žiniasklaida, užsienio provokacijos. Bet kodėl žmones galima sukurstyti riaušėms, išprovokuoti mesti į langą plytą,ir įbauginti, kad su krize ateis pasaulio pabaiga, mūsų valdžios koridoriuose vis dar nėra svarstoma. Kol kas gilesnio mąstymo nėra, arba tiesiog jis reikalauja per daug pastangų.
Marijuš Antonovič yra Visuomeninio jaunimo klubo narys
